Doviliškiai žavisi punskiečių susitelkimu: „Punskas yra lietuvybės deimantas“

Lietuvos etninėse žemėse Punsko krašte (Lenkija) jau 50 metų gyvuojanti tradicija per Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų atlaidus procesijoje nešti įspūdingus derliaus vainikus pritraukia minias lankytojų iš Lenkijos ir Lietuvos. Vietos lietuviams tai nėra tik gražus paprotys – tai gilaus tikėjimo, bendruomeniškumo ir tautinės savimonės išraiška.
Šioje lietuviškumu alsuojančioje eisenoje, kai vainikai per miestelį nešami iki Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios, žingsniavo ir mūsų, Klaipėdos rajono savivaldybės atstovai: mat Dovilų seniūnija ir Punsko valsčius draugauja net 21 metus.
Tapatybės liudijimo tradicijai – 50 metų
Tradicija, kuria šiandien taip garsėja lietuviškasis Punskas, gimė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje, o jos pradininku laikomas tuometinis Punsko klebonas Ignas Dzermeika. Siekiant prasmingai padėkoti už metų derlių ir stiprinti bendruomenės ryšius, Punsko valsčiaus gyventojai buvo paraginti nupinti pirmuosius derlinius vainikus. Punskiečiai juos dar vadina altorėliais.
Punsko Žolinės vainikai – tai didžiulės, sudėtingos konstrukcijos, kurių gamyba reikalauja ne vienos dienos kruopštaus darbo, specifinių žinių ir visos bendruomenės susitelkimo.
Tradicinis vainikas dažniausiai turi stačiakampį arba kvadratinį pagrindą. Ant jo montuojami du kryžmai išlenkti puslankiai, suformuojantys savotišką koplytėlę, kurios viduje apgyvendinama Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė arba paveikslas. Koplytėlės išorė gausiai dekoruojama šių metų derliaus javais, žalumynais.
Pasak etnografės ir bendruomenės atstovės Nastutės Sidarienės, Punsko parapijos derlinių vainikų forma ir turinys labai giliai persipina su tikėjimu, krašto kultūra ir svarbiais istoriniais įvykiais.
„Žolinė Punske – tai ne tik religinė šventė, tai didžiausias mūsų krašto lietuvių susitelkimo ir tautinės tapatybės liudijimas. Kultūros namai stengiasi palaikyti šį gyvąjį prigimtinės kultūros židinį, tačiau tikroji jėga slypi pačiuose žmonėse, kurie randa laiko burtis ir kurti kažką nepaprasto“, – sako Punsko lietuvių kultūros namų direktorė Asta Pečiulienė. Šiai šventei pirmąkart visi ansambliečiai pynė išskirtinį vainiką, simbolizuojantį Kultūros namų 70-metį.
Šiemet derlinių vainikų procesijoje buvo per 30. Vainikų pynimo tradicija – tarsi Punsko vietos bendruomenės garbės reikalas. Kiekvienas aplinkinis kaimas – Vaitakiemis, Burokai, Trakiškės, Agurkiai, Peleliai, Šlynakiemis ir kiti – tarsi varžosi, kas nupins gražesnį, įdomesnės kompozicijos.
Savo vaikinus eitynėse neša ir įvairios įstaigos, organizacijos. Šioje Žolinėje ir altorėlio dydžiu, ir kompozicija išsiskyrė Seinų lietuvių namų mėgėjų teatras „Kultuvė“.
Palaimos ir bendrystės simboliai
Punsko Žolinė jau seniai peržengė tik vieno regiono ribas ir tapo tiltu, jungiančiu lietuvius abipus sienos. Punsko valsčius jau daugiau nei dvidešimt metų puoselėja itin glaudžius ryšius su Klaipėdos rajono Dovilų seniūnija. Ši graži draugystė kasmet kulminaciją pasiekia būtent per Žolinės procesiją, kai didžiulis būrys tautiniais rūbais pasipuošusios jaunuomenės, vietos bendruomenių nariai ir šventės svečiai neša iš širdies nupintus vainikus. Po pašventinimo šie vainikai dar kurį laiką puošia bažnyčios erdvę. Vėliau vietos bendruomenių atstovai juos parsiveža atgal į savo bendruomenes – kaip apsaugos, palaimos ir sėkmingai pabaigtų lauko darbų simbolį. Javų varpose, gėlių žieduose ir tarptautinėje bendrystėje užkoduotas Punsko lietuvių darbštumas bei ištikimybė savo šaknims leidžia šiai tradicijai gyvuoti net modernioje visuomenėje.
Šią tradiciją kasmet palaiko ir Dovilų seniūnija. Punskiečių Žolinei veža savąjį vainiką. Šiemet jis buvo perpintas tiek Žemaitijos, tiek Mažosios Lietuvos motyvais ir iškilus doviliškių vainikas šiomis dienomis mirgėjo LRT žinių laidose, punskiečių portalo filmuotuose siužetuose.
Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas akcentuoja, kad Žolinė yra ne tik didžiausia valsčiaus metų šventė, bet ir svarbi proga parodyti punskiečių gyvybingumą bei kultūrinį atsparumą kitiems. „Labai džiaugiamės, kad šia dvasia galime dalintis ir su savo ilgamečiais draugais iš Dovilų seniūnijos, Klaipėdos rajono savivaldybės. Jų delegacijos dalyvavimas mūsų tradicinėje Žolinių eisenoje įrodo, kad jokie atstumai ar valstybių sienos negali išskirti bendrų mūsų šaknų, tradicijų ir lietuviškos bendrystės“, – samprotauja V. Liškauskas kartu su darniai veikiančia valsčiaus komanda gebantis itin rūpestingai priimti svečių delegacijas ir kiekvienais metais nustebinti Žolinės šventės programa. Šventėje it vijurkas besisukantis Punsko valsčiaus viršaitis stebina savo organizaciniais gebėjimais, nepailstančiu bendravimu su visais žmonėmis. Jo visur buvo pilna: net bažnyčioje prieš šv. Mišias pats dalijo vandenį, buvo karšta diena. Tampa akivaizdu, kodėl jau ne vieną kadenciją punskiečiai jį renka į viršaičio pareigas.
Neformali bendrystė – kultūriniai mainai
21-erių metų graži doviliškių ir punskiečių draugystė tikrai nėra tik formalūs parašai sutarties dokumentuose – tai gyvas kultūrinis mainų procesas. Dovilų seniūnijos delegacija kasmet atvyksta į Punską dalintis šventine nuotaika ir kartu su vietos bendruomene nuoširdžiai žingsniuoja tradicinėje Žolinės eisenoje, taip simboliškai sutvirtindama abiejų kraštų etnokultūrinį ryšį. Pasak Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojo bei sekretoriaus, aktyvaus krašto visuomenininko Jono Vaičiulio, svarbu nuolat stiprinti ryšį su Lietuva: „Reikia mums bendrauti, nes tai – didelė vertybė.“
Punskiečiai tiek šventės renginiuose, tiek gatvėje šiltais apkabinimais pasitinka doviliškius. Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė ir aktyvus Dovilų bendruomenės narys, jūrų kapitonas Antanas Petruškevičius, kurio gimtinė yra Dzūkijoje, netoliese Punsko, – šiame krašte tikrai yra saviškiai. Retas punskietis pro juos praeina nepasilabinęs ar ilgesnę kalbą neužvedęs.
Punsko krašto žmonės labai atidūs svečiams iš Lietuvos, spinduliuojantys pozityvu: negirdėjome nė vieno pikto žodžio apie valsčiaus valdžią, priešingai – juos visus vienija lietuvybės išsaugojimo reikalai. „Čia visada taip šviesu, daug žmonių gerumo, tikrų patriotiškumo ženklų, atsidavimo lietuvybei. Manau, būtent Punskas yra lietuvybės deimantas“, – pastebi A. Petruškevičius, jau ne vienerius metus dalyvaujantis Žolinės procesijoje.
Šioje neeilinėje Punsko šventėje yra koncertavę ir Klaipėdos rajono meniniai kolektyvai.
„Esame labai dėkingi Punsko valsčiaus viršaičiui V. Liškauskui, visai valsčiaus komandai už nuoširdų priėmimą, rūpestį mums viešint Punske“, – šiltai dėkojo Dovilų seniūnė, pastebėdama, kad ir viršaičio žmona Ona yra nuolatinė šventės pagalbininkė, kartu su šeima kurianti visiems draugišką atmosferą.
Saugo net stipriau nei tėvynainiai
Svarbiausios Punsko šventės – Žolinės – programoje puikiai dera etninė kultūra, amatininkų mugė, spektakliai ir edukacijos, populiarių atlikėjų vakarinis koncertas, ugnies šou ir iki paryčių besitęsiantys šokiai. Beje, didžiulėje besilinksminančių žmonių minioje nematėme girtų, agresyviai nusiteikusių, smagu buvo stebėti ir draugišką jaunuomenę.
Tiek iškilmingos šv. Mišios, tiek visi koncertai – tik lietuvių kalba. Punsko valsčiuje, kuriame gyvena apie 5 000 gyventojų, apie 80 procentų gyventojų yra lietuviai. Ko gero, savo tapatybę jie saugo net stipriau nei gyvenantys Tėvynėje. Punsko valsčius – lietuviškiausia savivaldybė Lenkijoje.
Tris dienas švęsdami Žolinę punskiečiai ypač palaiko būtent savo etnografinių ansamblių, chorų, jaunimo pasirodymus. Šiemet šeštadienį po atlaidų bažnyčios aikštėje vyko folkloro festivalis „Devyni metai kaip viena diena“, o vakare Punios ežero pakrantėje griežė „Dzūkijos armonikieriai“, skuodiškių „Bartuva“. Po jų scenoje, žavėdamiesi stipria punskiečių lietuvybės dvasia, iš širdies dainavo solistai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas, grojo grupė „Bavarija“.
Sekmadienis buvo skirtas Punsko muziejaus „Senoji klebonija – 30 metų“ jubiliejui, ta proga atidengtas koplytstulpis.
Žolinės svečių būryje pakalbinau Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Remigijų Motuzą, koks jo santykis su Punsku. „Čia visada gera būti. Įvairių bendrų veiklų turėjau“, – kukliai atsakė. 2020–2021 metais jis dirbo Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovu ir tiesiogiai rūpinosi Lenkijos lietuvių bendruomenės reikalais. Diplomatas R. Motuzas aktyviai bendradarbiavo su Punsko valsčiaus viršaičiu V. Liškausku ir vietos švietimo įstaigomis sprendžiant Suvalkų lietuvių švietimo centro kūrimo ir vadovėlių leidybos klausimus. Kadangi konsulatas Seinuose tiesiogiai kuruoja lietuvių kultūrinį gyvenimą Palenkės vaivadijoje, R. Motuzas puikiai pažįsta vietos tradicijas.
Punsko Žolinės šventėje gera ne tik vietiniams gyventojams ar kviestiniams svečiams. Šventės dienomis čia suguža per 4 000 žmonių. Kartą atvažiavęs, pamatęs, pats patyręs punskiečių svetingumą ir lietuvybę jau nepaliauji apie tai pasakoti ir kitiems bei kurti planus ateinančių metų rugpjūčio išvykai į Punsko Žolinę.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.