Agluonėniškė savo amatą demonstruoja užsieniečiams turistams

Tautodailininkė R. Šalčiuvienė: „Pasakoju turistams iš užsienio apie senąjį mūsų amatą – audimą, supažindinu juos su lietuviško lino keliu.“

Po pandemijos atsivėręs pasaulis nudžiugino tautodailininkus – po gerokos pertraukos jie šį pavasarį vėl pasitinka turistus, į Klaipėdą atvykstančius kruiziniais laivais. Amatininkų kiemelyje šių žvilgsnį traukia unikalūs keraminiai dirbiniai, drožiniai, papuošalai iš odos ir gintaro, piešiniai ant šilko, drožiniai, aksesuarai iš lininio audinio. „Mes su savo meniškais rankdarbiais pasauliui pristatome Lietuvą“, – didžiavosi agluonėniškė audėja Rimantė Šalčiuvienė.


Neseniai vieną savaitgalio rytą į mugę su savo gaminiais Taravos Anikės aikštėje rinkosi Klaipėdos regiono tautodailininkai. Šiemet jau antras kruizinis laivas į uostamiestį atvyko. Turistų iš užsienio dėmesį traukia čia susibūrę amatininkai, siūlantys pačių rankomis pagamintus dirbinius. Agluonėniškė audėja R. Šalčiuvienė – vienintelė pristatanti iš savo austo lininio audinio pasiūtus krepšelius, kuprines, pinigines, rankines ir kitus moteriškus aksesuarus, be to, lininių servetėlių komplektus, takelius. Iš savo močiučių paveldėjusi audimo stakles, nuo jaunumės ji puoselėja šį amatą. „Linas – mano draugas. Esu ir audėja, ir dizainerė, ir siuvėja“, – atskleidė tautodailininkė. Savo audinius ji dekoruoja spalvotu linu, gaminius puošia peltakiavimu. Padeda ir vyras – šlifuoja kadagines sagas.
Turistai iš įvairių pasaulio kraštų teiraujasi, ar tai ne kiniški gaminiai. R. Šalčiuvienė stengiasi vokiškai ar angliškai, o kartais ir ispaniškai aiškinti savo amato esmę. Pritrūkusi žodžių, rodo atvykėliams iš užsienio savo jubiliejaus proga išleistą žurnalą su informacija apie šį amatą. Ankstesniais metais tautodailininkė atsigabendavo ir šimtametes audimo stakles, kuriomis mokė austi besidominčius užsieniečius. Dabar jiems tegali parodyti, kaip adata siuva į rankinę sagą ar apdailos juostelę – įrodinėti savo darbų unikalumą.
„Užsieniečiai smalsiai apžiūrinėja ne tik mano, bet ir kitų tautodailininkų darbus. Jie stebisi, kad šiame amžiuje, kai viskas gaminama pramoniniu būdu, mes audžiame staklėmis, drožinėjame, rankomis kuriame papuošalus, – dėstė R. Šalčiuvienė. – Jie sako, kaip smagu tai matyti.“
Pašnekovė prisiminė iš Australijos atvykusius turistus, kurie mokėjo lietuviškai. Ji papasakojo apie savo amatą, padovanojo žurnalą, o šie nusipirko tautodailininkės gaminių ir sakė parvešią išeiviams iš Lietuvos, ir parodysią, kad čia senasis amatas dar nemirė. „Iš Honkongo apsilankęs turistas nustebo, kad tai gaminiai iš mano austų audinių – nusipirko kuprinę“, – šypsojosi tautodailininkė.
Ji džiaugėsi uostamiestyje atgijusiu kruizinių laivų sezonu – amatininkų kiemelyje smagu susitikti su turistais – vokiečiais, britais, prancūzais, ispanais, kanadiečiais. „Dalyvaudami mugėje amatininkų kiemelyje pasišnekučiuojame, gera nuotaika pasidalijame, – kalbėjo R. Šalčiuvienė. – Grįžę iš ekskursijų pasakoja savo įspūdžius: kaip jiems patiko Lapiuose, kur tiek daug natūralios, žmogaus rankos nepaliestos gamtos, gandralizdžių, dar agurko su medumi būna paragavę. Matome iš turgaus į laivą grįžtančius vokiečius, nešinus ridikėliais, šviežiai raugintais agurkėliais – patinka jiems mūsų natūraliai užaugintos daržovės.“
Tautodailininkė neslėpė, kad iš mugės namo grįžta pavargusi, tačiau pakylėta, švytinčia siela, kad pasauliui gražiai pristatė liaudies amatą.


Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių