Aktorė Renata Idzelytė: „Teatras – ir magija, ir sunkus darbas“

Talentinga aktorė Renata Idzelytė apie aktorystę kalba ne kaip apie profesiją, o kaip įkvėpimą kūrybiškos jaunuomenės pasirinkimui apie nuolatinį žmogaus pažinimo procesą. Klaipėdoje gimusi ir augusi aktorė šiandien yra viena ryškiausių Klaipėdos dramos teatras kūrėjų, scenoje kurianti emociškai sudėtingus, jautrius ir daug vidinės tiesos reikalaujančius vaidmenis.

Bandymas suprasti žmones

– Kaip pristatytumėte savo veiklą?

–  Šiuo metu baiginėju Taikomojo teatro magistro studijas. Per devyniolika metų scenoje teko sukurti labai skirtingų vaidmenų: ir charakteristinių, ir draminių, ar tokių, kuriuose reikėjo daugiau išorinės formos. Man aktorystė yra nuolatinis bandymas suprasti žmogų. Jo silpnumą, jo keistumą, jo baimes, jo norą daryti vienus arkitus sprendimus. Kiekvienas vaidmuo atneša naują klausimą apie žmogų, o kartu ir apie mane pačią. Gal todėl ši profesija iki šiol man nėra tapusi rutina. Ji vargina, išsekina, kartais pareikalauja labai daug, bet kartu ji vis dar turi tą gyvą kūrybos impulsą, dėl kurio norisi grįžti į sceną.

– Jūsų kūrybinis kelias prasidėjo Klaipėdoje – kas labiausiai formavo Jus, kai buvote jauna aktorė?

– Nesu iš tų aktorių, kurie jau nuo vaikystės žinojo, kuo nori būti. Mano kelias į teatrą nebuvo labai tiesus ar iš anksto suplanuotas. Teatras į mano gyvenimą atėjo po truputį. Mano draugė dirbo teatre, ir jos dėka mažais žingsniais man atsivėrė ta magiška scenos uždanga. Vyresnėse klasėse teko vaidinti mokyklos pastatymuose, taip pat režisierių diplominiuose darbuose. Tada dar ne viską supratau, bet jaučiau, kad scena turi kažkokią labai stiprią trauką. Ji gąsdino ir kartu traukė. Joje buvo kažkas daugiau negu vien tekstas ar paveikslas scenoje. Galimybė būti kitu žmogumi.
Dvyliktoje klasėje jau žinojau, kur stosiu. Tas sprendimas neatsirado per vieną dieną. Jis tarsi susidėliojo iš mažų patirčių, iš žmonių, kuriuos sutikau, iš pirmų bandymų scenoje, iš jausmo, kad teatras gali tapti vieta, kurioje norisi būti.

Teatro užkulisiai

– Dirbate Klaipėdos dramos teatre jau ne vienerius metus – kuo šis teatras Jums yra ypatingas?

– Gimiau Klaipėdoje, čia užaugau, čia baigiau mokslus. Todėl Klaipėdos dramos teatras man nėra tik darbovietė. Jis yra labai stipriai susijęs su mano miestu, mano biografija, mano augimu. Šis teatras man yra kaip namai, kaip šeima. Tai nėra vien pastatas, scena ar dekoracijos. Teatras pirmiausia yra žmonės, kurie mane supa kiekvieną dieną. Man labai svarbus kolektyvas. Žmonės, kurie tyliai, kantriai, dažnai nematomai kuria teatro magiją. Žiūrovams kartais atrodo, kad teatras yra tik šviesa, kostiumai, graži premjera, plojimai. Bet už to yra labai daug darbo, įtampos, abejonių, nesutarimų, fizinio ir emocinio nuovargio. Teatro magija ne visada būna lengva ar šviesi. Kartais ji ateina per labai sudėtingus procesus. Tačiau būtent žmonių atsidavimas padeda išgyventi tas sudėtingas situacijas. Kai matai, kad šalia esantys žmonės myli teatrą, kad jiems rūpi ne tik rezultatas, bet ir pats procesas, atsiranda jausmas, kad esi ne viena. Man Klaipėdos dramos teatras yra vieta, kurioje augau kaip aktorė, bet kartu ir kaip žmogus.

– Esate minėjusi, kad komforto zona Jums nėra svarbi kūryboje – kaip atrodo tas „nepatogus“, bet auginti verčiantis vaidmuo?

– Man atrodo, kad kūryboje „komforto zonos“ terminas ne visada teisingai suprantamas. Vaidmuo gali būti nepatogus, sunkus, emociškai aštrus, net gąsdinantis. Bet tam, kad galėtum į tokį vaidmenį eiti, labai svarbu jaustis saugiai. Saugumas kūryboje nereiškia, kad viskas turi būti patogu. Saugumas reiškia, kad gali pasakyti savo mintį, gali abejoti, gali klysti, gali klausti. Gali būti procese ne tobula, o ieškanti. Kai kuri vaidmenį ir jauti, kad aplinkoje nėra baimės, tada net labai sunkus vaidmuo tampa įmanomas. Tu gali eiti į temas, kurios skauda, gali liesti būsenas, kurių gyvenime galbūt vengtum, gali tyrinėti personažą be nuolatinės baimės būti neteisingai suprasta ar nuteista. Mane vaidmuo priverčia išeiti iš įprasto savęs suvokimo. Jis gali pareikalauti daugiau drąsos, daugiau atvirumo, kartais net susitikimo su savo pačios ribomis. Bet jeigu procese yra palaikymas, toks vaidmuo suteikia sparnus. Tada sunkumas tampa ne našta, o galimybe augti.

Asidavimo ir pasiaukojimo profesija

– Kuris iš Jūsų sukurtų personažų buvo emociškai sunkiausias ir kodėl?

– Sunku išskirti vieną personažą, nes kiekvienas vaidmuo turi savo atsiradimo istoriją. Man atrodo, kad beveik kiekvieno vaidmens kūrimas pereina panašias stadijas. Iš pradžių būna džiaugsmas, kad gauni vaidmenį. Tada prasideda analizė: kas tai per žmogus, kodėl jis taip elgiasi, ko jis nori, ko bijo, ką slepia. Po to ateina pirmi žingsniai scenoje. Jie dažnai būna pilni baimės ir nežinomybės. Tu dar nesupranti, kaip tas žmogus vaikšto, kaip kvėpuoja, kaip žiūri į kitus. Tada prasideda ieškojimas, atradimas, įsigyvenimas į naują žmogų. Atrodo, kad jau kažką pagauni, bet tuo pačiu viskas yra trapu. Ir galiausiai prieš premjerą dažniausiai ateina visiškas pasimetimas. Tas momentas, kai atrodo, kad nieko nebemoki, nieko nebežinai ir viskas gali sugriūti. Šypsausi tai sakydama, bet iš tiesų beveik visas šias stadijas išgyvenu kiekvieną kartą kurdama.
Todėl kiekvienas vaidmuo man yra artimas ir savotiškai sudėtingas. Vienas pareikalauja daugiau emocinės atminties, kitas – fizinės ištvermės, trečias – vidinio drąskymosi.

– Kaip keitėsi Jūsų požiūris į aktorystę nuo studijų laikų iki šiandien?

Nuo studijų laikų turbūt labai stipriai įsitvirtino supratimas, kad aktorystė yra atsidavimo ir pasiaukojimo reikalaujanti profesija. Gal jaunystėje tai skambėjo romantiškai. Atrodė, kad teatras yra pašaukimas, kad jeigu labai nori, tai viską gali ištverti. Su laiku supranti, kad tas pasiaukojimas turi ir labai realią ir skaudžią kainą. Gyvenime būna daug situacijų, kai turi aukoti namus, draugus, laiką su artimaisiais, asmeninį gyvenimą tam, kad vakare scenoje pasakotum istoriją susirinkusiems žiūrovams. Tuo metu kažkas švenčia gimtadienį, kažkas išvažiuoja, kažkam tavęs reikia, o tu esi repeticijoje arba spektaklyje. Ir tai nėra vien graži menininko legenda. Tai labai konkretūs pasirinkimai.
Šiandien aktorystę matau ne tik kaip kūrybą, bet ir kaip labai sunkią profesiją. Ji reikalauja kūno, emocijų, laiko, ištvermės. Bet kartu ji neša kūrybos džiaugsmą. Ir tas džiaugsmas yra labai stiprus. Jis padeda išgyventi sunkius pasirinkimus. Kai scenoje įvyksta tikras susitikimas su žiūrovu, kai personažas staiga pradeda kvėpuoti, kai supranti, kad visa tai turėjo prasmę, tada vėl prisimeni, kodėl esi šiame kelyje.

Po premjerų norisi tik tylos

– Koks šiandien yra žiūrovas – ar jis keičiasi, ir kaip tai veikia Jūsų darbą scenoje?

– Man atrodo, kad šiandien keičiasi ne tik žiūrovas, bet ir pats teatras. Keičiasi scenos kalba, režisūrinės formos, žiūrovo lūkestis. Kartais aktorystės profesija tarsi nebetenka tos ankstesnės prasmės. Atorius scenoje tampa paveikslo dalimi. Tai kuria didesnį vaizdinį. Tarsi judantį paveikslą.
Tai nėra vien blogai. Toks teatras gali kurti stiprų vaizdinį, platesnį naratyvą, naują atmosferą. Aktorius tampa sceninės kompozicijos dalimi, kūnu erdvėje, balsu, ženklu. Bet kartu tai kelia klausimų apie pačią aktorystę. Kur lieka personažas? Kur lieka žmogaus vidinis veiksmas? Kur lieka tas gyvas susitikimas, kai aktorius ne tik dalyvauja vaizde, bet ir pasakoja žmogaus istoriją?
Žiūrovas šiandien taip pat kitoks, džiugu matyti ir jaunuomenę. Jis yra matęs daug vaizdų, daug formų, daug greito turinio. Galbūt dėl to teatras turi ieškoti naujų būdų jį pasiekti. Bet man vis tiek atrodo, kad galiausiai žiūrovą labiausiai veikia gyvas žmogus scenoje.

– Kas Jus įkvepia ne scenoje – kokie dalykai padeda „atsijungti“ nuo intensyvaus kūrybinio proceso?

Po premjerų turiu savo laiką, kurį vadinu „žiūrėjimu į vieną tašką“. Tai labai tiksliai nusako tą būseną. Po intensyvaus kūrybinio proceso kartais nebesinori nei kalbėti, nei kažką planuoti, nei iškart pulti į kitus darbus. Norisi tiesiog būti. Namuose. Tyloje. Be didelių reikalavimų sau.
Tuo metu stengiuosi kuo mažiau apsikrauti buitiniais dalykais. Darau tik tiek, kiek reikia išgyventi dieną. Pavalgyti, susitvarkyti minimaliai, leisti kūnui ir galvai nurimti. Po premjeros reikia laiko, kad visa tai nusėstų.
Jeigu laikas palankus, leidžiu sau taip prabūti kelias dienas. Man tai nėra tingėjimas. Tai labiau atsistatymas. Kūrybinis procesas labai daug paima, todėl po jo reikia kažkaip susirinkti save atgal. Kartais įkvepia ne nauji įspūdžiai, o atvirkščiai – galimybė nieko neįsileisti. Tyla, namai, paprastas buvimas ir tas „žiūrėjimas į vieną tašką“.

– Kaip jaunimui pristatytumėte aktoriaus profesiją? Į ką svarbu atkreipti dėmesį prieš pasirenkant?

Jauniems žmonėms tikrai labai nuoširdžiai linkėčiau pirmiausia sau įsivardinti, kiek iš jų gyvenimo jie leis šiai profesijai pasiimti. Aktorystė nėra tik gražūs plojimai, premjeros ar įdomūs vaidmenys. Tai profesija, kuri labai stipriai įsiskverbia į asmeninį gyvenimą. Kartais atrodo, kad ji jį tiesiog suvalgo.
Reikia suprasti, kad tai nėra profesija, kuri suteikia didelį finansinį saugumą ar finansinį džiaugsmą. Taip pat visuomenėje ji ne visada yra labai gerbiama. Iš šono žmonėms kartais atrodo, kad aktoriaus darbas yra lengvas, kad mes tiesiog „pažaidžiame“ scenoje. Bet už to žaidimo yra labai daug darbo, disciplinos, emocinio atvirumo, nesaugumo ir laukimo.
Todėl jaunam žmogui svarbu savęs paklausti: ar aš tikrai noriu tokio gyvenimo? Ar galiu išbūti nežinomybėje? Ar galiu priimti atmetimą? Ar galiu daug dirbti ir nebūtinai iškart būti pastebėtas? Ar galiu aukoti dalį savo laiko, patogumo, asmeninio gyvenimo dėl scenos? Tai labai skaudūs klausimai, bet jaunam žmogui linkėčiau į juos sau atsakyti.
Bet kartu nenorėčiau su šia profesija gąsdinti. Jeigu žmogus tikrai jaučia, kad be teatro negali, tada ši profesija gali duoti labai daug. Ji leidžia pažinti žmones, istorijas, save. Ji atveria jautrumą. Ji moko žiūrėti giliau. Tik svarbu ateiti į ją ne su iliuzija, o su kuo tikresniu supratimu, kad teatras yra ir magija, ir labai sunkus darbas vienu metu.

Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas