„Ambersail“ kapitonui iššūkiai mielesni nei komfortas
Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje rajono gyventojų laukia neeilinis susitikimas. Geriausią 2014 metų kelionių knygą „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“ pristatys autorius, aistringas buriuotojas, kapitonas, vadybininkas, lektorius, derybų konsultantas Paulius Kovas. Kartu svečiuosis ir jo žmona, žinoma aktorė Nijolė Narmontaitė. Renginio pradžia – 15 val.
Kaip nepasiduoti panikai ir stresui? Ko mus moko štormas ar štilis? Koks turėtų būti kapitonas arba apskritai lyderis? Kokios jo savybės įkvepia pasitikėjimą, o kokios kelia sumaištį? Kur yra demokratijos ribos? Kaip suvaldyti ir sutelkti kūrybingam darbui skirtingų žmonių komandą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymus išgirsite atėję į susitikimą su P. Kovu. Jūsų taip pat laukia užfiksuotos akimirkos iš „Tūkstantmečio odisėjos“.
Genuose – stichijų aistra
„Tūkstantmečio odisėjos“ idėjos bendraautoris ir šio projekto XI etapo jachtos „Ambersail“ kapitonas dar vaikystėje svajojo apiplaukti aplink pasaulį.
„Mano tėvai – Jadvyga ir Jurgis Kovai – susipažino buriuodami. Tas azartas, gamtos stichijų aistra mano genuose – iš jų. Tai blogiau už bet kokią infekcinę ligą: šias galima išgydyti, o genų nepakeisi, – prisipažįsta Paulius, nei jūroje, nei sausumoje nemėgstantis štilio. – Paveldėjau troškimą rizikuoti, man nuolat reikia iššūkių, kad gaučiau adrenalino. Jei pajuntu, kad iššūkių man trūksta, pats prisigalvoju. Pavyzdžiui, pristatydamas savo knygą „Gyvenimas audroje“ siekiau ilgiausios Lietuvoje paskaitos rekordo. Ji truko 11 valandų ir 28 sekundes (atmetus pertraukėles ir laiką, kai buvo rodomi vaizdo įrašai). Taigi yra tokia grupė žmonių – adrenalino fanatikai. Jie staiga išsprūsta iš namų, iš susikurtos komforto zonos: leidžiasi į kalnus, urvus, į pavojingus nuotykius, į visišką nežinią rūsčioje, jokiems dėsniams nepavaldžių vandenų platybėje ir varžosi patys su savimi. Meta iššūkį savo baimėms, puola į patį viesulo epicentrą, tarsi nuolat siektų sukurti save iš naujo.“
Uostas – mylima moteris
Gyvenimas su mylima moterimi P. Kovui primena uostą audroje. „Aplinkui mus – daug chaoso, virsmo, krizių, politikos posūkių, sumaišties. Grįžti į namus pas savo mylimą moterį – kaip į uostą. Ryte ir vėl išplauki, vėl daužaisi į bangas, patenki į sūkurius, gauni adrenalino, bet visada žinai, kad vakare turėsi savo ramų uostą“, – mintimis dalijasi kapitonas.
Knygoje yra tokie žmonos aktorės Nijolės Narmontaitės žodžiai: „Manęs dažnai klausia: kaip tu jį išleidi? Ką reiškia, kaip aš jį išleidžiu? Jūra – jo didžiulė aistra. Būčiau labai neprotinga, jei tos aistros pavyduliaučiau ir bandyčiau jam trukdyti ar kaip nors tą aistrą gesinti.“
Anot Pauliaus, nėra pančių, kurie įstengtų sutramdyti veržlią sielą: „Tai suprantančios moterys išlydi ir… išlaukia. Siekdami įgyvendinti „Tūkstantmečio odisėjos“ tikslą aplink pasaulį plaukė ne tik 120 Lietuvos buriuotojų. Kartu su mumis „vyko“ ir mūsų artimieji: mamos, tėčiai, žmonos, draugės.“
Nuotr.: Gyvenimas su žmona Nijole Narmontaite P. Kovui primena uostą audroje: „Grįžti į namus pas savo mylimą moterį – kaip į uostą.“
„Šioje Tūkstantmečio odisėjos knygoje puikiai susipina istorinio įvykio atpasakojimas su įžvalgomis apie lyderystę, asmenines galias ir verslo sėkmės paslaptis. Skaitydamas šią knygą kartais pasijunti lyg skaitytum kelionės jachta dienoraštį, o kartais – kaip nuotykių romaną. Tačiau didžiausia šios knygos vertė yra odisėjos dalyvių patirtimi grįstos įžvalgos apie neribotas žmogaus galias, apie gebėjimą veikti kartu ir atlikti neįsivaizduojamai didžius žygdarbius. Tai knyga tiems, kurie turi svajonių ir ieško įkvėpimo, kaip jas pasiekti“, –
taip P. Kovo knygą apibūdino ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Nerijus Pačėsa.
„Per Tūkstantmečio odisėją surengėme ne vieną patriotiškumą šlovinančią šventę ir renginį. Vienas iš renginių buvo atvirlaiškiai, kuriuos galima buvo užrašyti internetu. Prašėme kiekvieną norintįjį sakinį pabaigti savaip. O sakinys buvo toks: „Aš didžiuojuosi Lietuva, nes…“
Gavome tūkstančius nuostabių žodžių, frazių, eilių. Tačiau labiausiai man įsiminė įrašas atviruke, kurį Rygoje man perdavė maža mergaitė.
Ten buvo parašyta: „Aš didžiuojuosi Lietuva, nes kokia aš, koks tu, tokia ir Lietuva.“
Trumpa frazė, o kiek daug joje telpa. Pakartokime ją sau kelis kartus: KOKS AŠ, KOKS TU, TOKIA IR KOMANDA, TOKIA IR LIETUVA.
Tokia jos ateitis. Viskas priklauso nuo mūsų“, –
iš P. Kovo knygos „Gyvenimas audroje“.
