Anoniminiai skundai savivaldybėms: pilietinės kontrolės įrankis ar politinių kovų ginklas?

Kiekvieną mėnesį šalies savivaldybės gauna dešimtis skundų, kurių autoriai – nežinomi. Vienuose pranešimuose kalbama apie galimus aplinkosaugos pažeidimus, kituose – apie interesų konfliktus, statybas ar politikų elgesį. Institucijos nuolat sprendžia paradoksalią užduotį – kaip reaguoti į signalus, kurių šaltinio jos negali patikrinti, bet kurių turinys gali būti svarbus viešajam interesui.
Iš pirmo žvilgsnio anoniminis skundas atrodo kaip patogi priemonė, leidžianti pranešti apie galimus pažeidimus nebijant pasekmių. Tačiau institucijoms tai kartu reiškia ir riziką tapti manipuliacijų taikiniu, kai anonimiškumas naudojamas kaip instrumentas politiniams, asmeniniams ar net konkurenciniams interesams.
Teisinė riba – plona
„Bangos“ kalbinta Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėja komunikacijai Indrė Viliūnienė akcentavo, kad pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis skundų nagrinėjimą, yra Viešojo administravimo įstatymas. Pagal jo nuostatas, viešojo administravimo subjektas turi teisę nenagrinėti prašymo ar skundo, jeigu nėra galimybės identifikuoti asmens arba patikrinti pateiktos informacijos autentiškumo. Kitaip tariant, savivaldybės neprivalo nagrinėti anonimų skundų, o sprendimą kiekvienu atveju priima įstaigos vadovas ar jo įgaliotas asmuo.
Tačiau, kaip kone kiekvienoje taisyklėje, ir čia esama išimčių. Pranešėjų apsaugos įstatymas numato situacijas, kai asmuo apie pažeidimą gali pranešti anonimiškai, ypač kalbant apie viešojo intereso gynimą. Tai reiškia, kad teisinė sistema iš esmės palieka erdvės institucijų diskrecijai – anoniminis skundas gali būti ignoruojamas, bet gali tapti ir tyrimo pradžia.
Seimo kontrolierių įstaigos vadovė, Seimo kontrolierė dr. Erika Leonaitė šią logiką patvirtino. Pasak jos, institucijos neprivalo nagrinėti anoniminių skundų, tačiau jei pranešime pateikta pakankamai duomenų ir jis susijęs su viešuoju interesu, toks skundas gali būti laikomas pagrindu tyrimui. Esminis kriterijus – ne tai, kas praneša, o tai, kas pranešama.
Kai tarnauja viešajam interesui
Pasak pašnekovės, praktikoje anoniminiai pranešimai dažniausiai pasiteisina ten, kur kyla reali grėsmė aplinkai, visuomenės saugumui ar valstybės interesams. Pavyzdžiui, jeigu institucija gauna anoniminį pranešimą apie galimai savavališkas statybas draustinyje ar medžių kirtimą prie upės, ji gali ir net turėtų patikrinti faktines aplinkybes net neidentifikavusi pranešėjo.
Seimo kontrolierių įstaigos praktika rodo, kad būta atvejų, kai institucijos pernelyg formaliai vertino anoniminius pranešimus ir pirmiausia siekė nustatyti pranešėjo tapatybę, o ne patikrinti galimą pažeidimą. Tokiais atvejais kontrolieriai rekomendavo institucijoms ne atmesti informaciją dėl formalumų, bet vertinti jos turinį ir galimą žalą viešajam interesui.
„Pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos departamentas, gavęs anoniminį pranešimą, pirmiausia bandė nustatyti pranešėjo tapatybę, o ne patikrinti pažeidimų faktus. Panašiai buvo ir su Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Gyventojas pateikė anoniminį pranešimą apie galimai vykdomas savavališkas statybas draustinyje, tačiau inspekcija pareikalavo nurodyti vardą, pavardę ir pasirašyti, kitu atveju skundas nebuvo priimamas. Nors inspekcija savo interneto svetainėje nurodo, kad turi anoniminę pasitikėjimo liniją, šioje situacijoje pranešėjas nenurodė, jog skundą teikia būtent per ją, todėl skundą buvo atsisakyta nagrinėti. Tą kartą rekomendavome institucijoms užtikrinti, kad ateityje anoniminiai pranešimai būtų ne atmetami dėl neišpildytų formalumų, o tinkamai nukreipiami į pasitikėjimo liniją ir vertinami pagal turinį. Tai leistų institucijoms operatyviau reaguoti į galimus pažeidimus ir efektyviau ginti viešąjį interesą“, – aiškino E. Leonaitė.
Tai rodo, kad anoniminiai skundai viešajame sektoriuje neretai veikia kaip savotiška ankstyvojo perspėjimo sistema – signalai apie problemas, kurios kitaip galėtų likti nepastebėtos.

Prisistato net Holivudo aktoriais
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) anoniminius pranešimus vertina dar liberaliau – ji nagrinėja visus gautus pranešimus, nepriklausomai nuo to, ar jie pasirašyti. Komisijos narė ir pirmininko pavaduotoja Virginija Aleksejūnė „Bangai“ pasakojo, kad VTEK yra sulaukusi net tokių pranešimų, kuriuose kaip pareiškėjai nurodyti išgalvoti asmenys ar net Holivudo aktoriai.
2025 metais VTEK gavo 39 anoniminius pranešimus. Dalis jų buvo atmesti dėl to, kad nepateko į komisijos kompetenciją, tačiau pagal kelis pranešimus buvo pradėti tyrimai, vienu atveju konstatuotas realus pažeidimas, kitu – pažeidimas nepasitvirtino. Dar dalis pranešimų baigėsi raginimais politikams deklaruoti privačius interesus.
Iš šių duomenų matyti, kad net anoniminė informacija gali turėti realių pasekmių ir tapti viešojo skaidrumo instrumentu. Tačiau kartu atskleidžiama ir kita pusė – didelė dalis pranešimų būna neinformatyvūs, nekonkretūs arba tiesiog nepriskirtini konkrečios institucijos kompetencijai.
Klaipėdos rajono atvejis
Anoniminiai skundai neaplenkia ir Klaipėdos rajono savivaldybės. Vienas tokių nag­rinėtas per praėjusį mėnesį vykusį Savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto posėdį. Ant stalo padėtas anoniminis raštas kėlė klausimą, ar institucija, prižiūrinti skaidrumą Savivaldybėje, pati jo laikosi.
Anoniminis pranešėjas teigė, kad konkursą į Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą laimėjo esamos vyresniosios kontrolierės marti, keldamas interesų konflikto ir neobjektyvaus vertinimo riziką. Nors Savivaldybės kontrolierė aiškino, jog konkursas vyko laikantis visų procedūrų, dalyvaujant Viešojo valdymo agentūros atstovams, o komisijos nariai nepriklausomai skyrė aukščiausius balus tai pačiai kandidatei, pati situacija tapo reputaciniu išbandymu institucijai, kurios misija – prižiūrėti kitų skaidrumą.
Į diskusiją buvo įtrauktas meras, kalbėta apie galimą politizavimą, o pats skundas persiųstas Viešojo valdymo agentūrai papildomam vertinimui. Net ir neįrodžius teisės aktų pažeidimo, anoniminis skundas sukūrė nepasitikėjimo atmosferą, kurioje institucijos buvo priverstos viešai teisintis, o pati istorija tapo politinių interpretacijų objektu.
Šis atvejis atskleidžia esminį paradoksą – anoniminiai skundai gali tapti veiksminga viešojo intereso gynimo priemone, tačiau kartu jie gali sukelti reputacinę žalą net ir tais atvejais, kai pažeidimų teisiškai nenustatoma.
Beje, šiomis dienomis gautas Viešojo valdymo agentūros direktorės Anos Selčinskienės atsakymas dėl minėtame anoniminiame laiške išdėstytų įtarimų organizuojant konkursą į Klaipėdos rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos vyriausiojo specialisto pareigas. Agentūra, išnagrinėjusi skundą, teikia išvadą, jog pažeidimų nenustatyta.

Politinių rietenų šešėlis
Nors nei LSA, nei Seimo kontrolieriai neturi tikslios statistikos, kiek anonimų skundų pasitvirtina, tiek VTEK, tiek kitos institucijos pripažįsta, kad anoniminių skundų srautas išauga prieš rinkimus ir iškart po jų. Tai leidžia daryti prielaidą, jog dalis tokių pranešimų gali būti susiję su politine konkurencija.
V. Aleksejūnė pastebi, kad būtent rinkimų laikotarpiu politikai aktyviau „atranda“ oponentų galimus nusižengimus, o patyrę politikai po rinkimų neretai „moko“ naujokus. Tai natūralus politinio proceso aspektas, tačiau anonimiškumas suteikia galimybę šią kovą vesti be tiesioginės atsakomybės.
Čia atsiveria ir platesnė perspektyva – anoniminiai skundai gali būti ne tik piliečių, bet ir pačių politikų ar jų aplinkos sukurti raštai, skirti diskredituoti konkurentus, formuoti nepasitikėjimą institucijomis ar inicijuoti tyrimus, kurie, net ir nepasitvirtinę, palieka reputacinę žalą.
Pasiteiravus, ar savivaldybėms šiuo metu trūksta bendrų rekomendacijų, kaip sistemiškai elgtis su anoniminiais skundais, siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir politinio spaudimo, VTEK pirmininko pavaduotoja teigė, jog savivaldybių etikos komisijų kompetencijos ribas nustato Vietos savivaldos įstatymas. „Pagal galiojančius teisės aktus, ši komisija vykdo priežiūrą, kaip savivaldybės politikai laikosi Vietos savivaldos įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, reg­lamento bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybės tarybos narių veiklą ir elgesį. Savivaldybių tarybų etikos komisijos pranešimus nagrinėja vadovaudamosi Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis. Vadovaudamasi šiuo kodeksu, savivaldybės etikos komisija netiria anoniminių pranešimų. Be to, tyrimai ribojami senaties terminu – galimi pažeidimai tiriami tik tuo atveju, jei nuo jų padarymo praėjo ne daugiau kaip vieneri metai, – dėstė pašnekovė, kurios nuomone, tokia tvarka sunkina pranešimą apie netinkamą elgesį. – Kartais žmonės nedrįsta arba bijo pranešti apie politiko ar kito aukštas pareigas einančio asmens nederamą elgesį. Todėl manau, kad turėtų būti galimybė anonimiškai pranešti apie galimą pažeidimą.“
Balansas tarp apsaugos ir piktnaudžiavimo
Seimo kontrolierė E. Leonaitė pabrėžė, kad svarbiausia yra rasti balansą. Viena vertus, anonimiškumas saugo piliečius nuo galimų represijų, ypač mažose bendruomenėse, kur pranešėjas gali būti lengvai identifikuojamas ir patirti socialinį ar profesinį spaudimą. Kita vertus, institucijos turi pareigą saugoti savo resursus ir nešvaistyti jų melagingiems ar manipuliatyviems skundams.
„Svarbu suderinti pranešėjo teisę į anonimiškumą su institucijų pareiga apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo. Teisės aktai, viešojo administravimo principai ir mūsų įstaigos praktika rodo, kad anoniminiai pranešimai visgi turėtų būti vertinami, ypač, kai jie susiję su viešuoju interesu. Kartu institucijos turi teisėtą pa­reigą įsitikinti, kad gauta informacija yra pakankamai pagrįsta ir leidžia atlikti patikrinimą. Tai svarbu norint apsisaugoti nuo melagingų pranešimų, kuriais gali būti siekiama sutrikdyti įstaigos darbą ir nukreipti resursus nuo iš tiesų spręstinų problemų. Todėl institucijos, gavusios anoniminį pranešimą, turėtų jį vertinti pagal turinį, pateiktus faktus bei galimą riziką viešajam interesui ir tik tuomet priimti sprendimą dėl tolesnių veiksmų“, – komentavo pašnekovė.
Panašios pozicijos laikosi ir VTEK atstovė, teigusi, kad galimybė pranešti anonimiškai stiprina demokratiją ir mažina netinkamo elgesio toleranciją. Tačiau kartu pripažįstama, jog be aiškių filtrų ir atsakingo vertinimo anoniminiai skundai gali tapti neteisėtų tikslų siekimo priemone.
Anoniminiai skundai viešajame sektoriuje veikia kaip indikatorius – jie parodo ne tik galimus pažeidimus, bet ir institucijų brandą. Ten, kur jie vertinami atsakingai, stiprėja skaidrumas. O kur jie tampa politinių žaidimų dalimi – stiprėja nepasitikėjimas.
Dabartinis teisinis reguliavimas palieka daug laisvės pačioms institucijoms, todėl reali praktika labai priklauso nuo vadovų požiūrio, administracinės kultūros ir politinio konteksto.
Gintarė KARMONIENĖ

Institucijos neprivalo nagrinėti anoniminių skundų, tačiau jei pranešime pateikta pakankamai duomenų ir jis susijęs su viešuoju interesu, toks skundas gali būti laikomas pagrindu tyrimui. Esminis kriterijus – ne tai, kas praneša, o tai, kas pranešama.
Anoniminiai skundai viešajame sektoriuje neretai veikia kaip savotiška ankstyvojo perspėjimo sistema – signalai apie problemas, kurios kitaip galėtų likti nepastebėtos.
Didelė dalis anoniminių pranešimų būna neinformatyvūs, nekonkretūs arba tiesiog nepriskirtini konkrečios institucijos kompetencijai.