Ar laidyt liežuvį už dyką?
Skandalų štilį išgyvenanti Lietuvos žiniasklaida visą šią savaitę skalambija vienu ritmu – kovotojai prieš skalūninių dujų gavybą apsijuokė. Būtent taip imtas traktuoti trijų aktyvistų – sambūrio „Būkime vieningi“ – sumanymas kreiptis į Rusijos ir Baltarusijos prezidentus ir būtent jų prašyti užkirsti kelią gamtinių energetikos išteklių žvalgybai Lietuvoje.
Lietuvos žiniasklaida tokią naujieną paskelbė su trenksmu. Netrukus internete ėmė mirgėti ir kirilica spausdintos antraštės iš Rytų pusės – lietuvių kreipimasis ypač patiko visai Rusijai. Bėda tik ta, kad kolegos žurnalistai nuėjo ir man pačiai puikiai pažįstamu keliu – situaciją apšvietė labai paviršutiniškai. Mažai kam rūpėjo pasidomėti plačiau – kas ta trijulė, kaip ji susijusi su skalūnams besipriešinančia Žygaičių bendruomene ir ką ji veikia apskritai. Komercinio žurnalisto darbas vienas – liepė, parašiau ir nuėjo rašyti kitko. Palikęs visuomenę mažai supratusią apie tikrąją situaciją.
Tuo tarpu kiek ilgėliau sukdamasis visuomeniniame verpete, imi atakti ir smalsiai stebėti. Tas pats sambūris „Būkime vieningi“ Klaipėdos rajonui nėra naujiena. Jis į kovą kyla visur, kur tik kvepia piliečių kiršinimu: ar tai būtų vėjo jėgainių infrastruktūra, ar skalūnų (kurių paieška, beje, mūsų rajono neliečia) žvalgyba, ar dar koks visuomenės interesą liečiantis įvykis. Visa tai fiksuojama vaizdo kameromis, visuomenei sukuriant iliuziją, jog vyručiai – rimti, gal net televizininkai. Būtent šio sambūrio susuktas filmukas skelbiamas internete – prieš kurį laiką gargždiškiai buvo klausinėjami, kodėl „prie ruso“ buvo geriau. Tad štai ir dabar dėl skalūnų irgi nueita „prie ruso“ – autoritarinių vadovų V. Putino ir A. Lukašenkos.
Diplomatai dėl išplatinto laiško rusams stveriasi už galvos – velniams tokią nesąmonę daryti? Politologai žvelgia pašaipiau. Tačiau esmė visiems suprantama, kad kas jau kas, bet energetikos turtinga Rusija tikrai suinteresuota ginti lietuvius nuo kitokio energetikos šaltinio. Ir nesvarbu, kad laišką pasirašė kažkokie trys paršeliai – šešėlis krito ant visos lietuvių tautos.
Kita vertus, kiekvienam nedyką darbą dirbančiam lietuviui turėtų kilti elementarus klausimas – kiek atsieina kova su tokiais vėjo malūnais? Kovotojų pas mus – apstu. Daug ką galima įbauginti su jau nuvalkiota kovotojų fraze, jog „turime teisę gyventi švarioje ir sveikoje aplinkoje“. Tačiau kas iš mūsų galėtų vardan to apleisti verslą ar valdišką darbą ir dienų dienas piketuoti? Pilti benziną (tebūnie ir dujas) į savo automobilio baką, per dieną filmuoti neaiškius klipukus, skeryčiotis valdiškose institucijose ir šaukoti apie jų neveiksnumą… Bet važinėti naujutėlaičiais automobiliais, įsigyti sodybas užmiestyje?
Tokie kovotojai prieš Lietuvos valstybinius interesus energetikoje visu balsu įvardijami rusų patikėtiniais. Kai kurie iš tokių aktyvistų, žinoma, išties gyvi savo įtikėjimu į gėlo Lietuvos vandens išsaugojimą. Tačiau karo kirvį iškasti kažkam irgi reikia. Už dyką? Sklinda kalbos, jog kai kuriems finansavimą gali parūpinti net tam tikros sektantų grupės. Tikėk netikėk, tačiau bet kuriuo atveju tokie „aktyvistai“ man (matyt, sumaterialėjusiai) nepanašūs į apaštalus, ginančius Lietuvos orą ir vandenį. Ne, nelabai nustebčiau, jei vienas kitas aktyvus piketuotojas taip specialiai augintųsi dividendus ir artėjančiuose savivaldos rinkimuose sužibėtų kokios nors partijos sąraše. Žinoma, per demonstravimąsi piketuose jau būtų užsigarantavęs dalies rinkėjų balsus.
Net jei taip ir nenutiks, gaila, kad dėl keleto piliečių įtaigos šalyje žlunga rimtos užsienio investicijos į vėjo energetiką (o čia jau ir Klaipėdos rajone), galbūt – ir į skalūnų paiešką. Naujų energetinių išteklių paieška užsiimantiems užsieniečiams belieka nešti autus iš šalies, kur šakėmis apsiginklavę valstiečiai kovoja su viskuo, kas naudinga ne tiek tautai, kiek valstybei. Todėl ne vienas vokiečių wolfgangas nusispjovė pamatęs, kad Lietuvoje mažai išprususiųjų balsas lemia politinius sprendimus.
Čia dar kartą norėtųsi akcentuoti žiniasklaidos kaltę – bet kurį konfliktą pakursto viešumas. Ir nebūtina žurnalistui būti papirktam. Tereikia mažai išmanyti. Arba reitingų labui dirbti tai, kas patinka skaitytojui, žiūrovui. Ir nesvarbu, kad šerdamas greitu maistu kenki kliento organizmui.
Žiniasklaida, kaip pelno siekiantis gamintojas, niekada nepasakys, kiek dešrelėse yra mėsos.
