Atkaklus maratonininkas ir Tokijuje pirmiausia lenktyniavo su savimi
Kam bėgti, jei niekas nesiveja? Išgirdęs tokį klausimą iš Vilkaviškio kilęs, Kaune gyvenantis Tadas PULTINAVIČIUS, kurį galima sutikti besitreniruojantį ir Gargžduose, tik šypteli. Fizinis aktyvumas jam pirmiausia asocijuojasi su sveikata. Tadas, pradėjęs bėgioti iš pradžių savo malonumui, vėliau ėmė ruoštis varžyboms. Jis jau įveikė 11 maratonų, o dalyvavimą pernai dešimtajame – Tokijuje vykusiame viename didžiausių pasaulio maratonų – lėmė loterija. Tačiau sporto rezultatai priklauso ne nuo sėkmės, o nuo fizinių ir dvasinių pastangų.
Rezultatai – ne iš karto
Kasdien prieš darbą arba vakare po darbo – viena arba dvi treniruotės – bėgimo ir fizinio pasirengimo. Šeštadieniais – vadinami ilgabėgiai, kurie trunka iki dviejų valandų. Sekmadienis – vienintelė diena be treniruočių. Toks laisvalaikis reikalauja fizinės ištvermės, disciplinos ir, žinoma, palaikymo. Dar gyvendamas Škotijoje pradėjęs bėgioti nuo trumpesnių distancijų, Tadas iš pradžių varžėsi 10 kilometrų bėgime, vėliau dalyvavo pusmaratonyje, o 2015 m. ryžosi pirmajam maratonui (42 km 195 m), kuris vyko Vilniuje. Iki tol dar nepatirti sunkumai tada 23-ejų vaikiną ne privertė sustoti, o atvirkščiai – skatino plėsti savo galimybių ribas. Antrajame maratone finišuoti pavyko pusvalandžiu greičiau – tada apimtas azarto Tadas išsikėlė siekį distanciją įveikti greičiau nei per tris valandas. „Mano tikslas – ne tik baigti maratoną, bet kaskart pagerinti asmeninį rezultatą. Jeigu anksčiau būčiau pradėjęs treniruotis su profesionalais, rezultatai būtų geresni, gal būčiau išvengęs ir traumų, kurias patyriau treniruodamasis savarankiškai“, – svarstė Tadas. Treniruotės pagal žinomo bėgimo trenerio Daliaus Pavliukovičiaus parengtą planą po pusantrų metų davė vaisių – rezultatai gerėjo. Vėliau Tadas prisijungė prie bendraminčių klubo „Origami Runners“, kurį įkūrė ilgų nuotolių bėgikas olimpietis Remigijus Kančys ir jo sesuo Loreta.
Sėkmė loterijoje
Ryga, Poznanė, Krokuva, Frankfurtas, Berlynas, Valensija, Tokijas – tai pirmiausia ne turistiniais tikslais Tado ir jo sužadėtinės Justės aplankyti užsienio šalių miestai. Jiedu keliones dažnai planuoja pagal tai, kur vyksta maratonas, jei jame dalyvauja Tadas.
Pasiruošimas maratonui trunka du mėnesius. Visos treniruotės vyksta pagal dabartinio trenerio Remigijaus parengtą planą, nesvarbu, kur Tadas tuo metu yra, – gimtajame Vilkaviškyje, Kaune ar svečiuojasi Vilniuje, Druskininkuose, Gargžduose ar kitur. Pasiruošimą maratonui sporto entuziastas vadina darbu, kuriame išliejama daug prakaito, o dalyvavimą – švente. Kadangi Frankfurte Tadas pasiekė finišą per 2 valandas 44 minutes ir 32 sekundes, šventė buvo dviguba: pagerino asmeninį rezultatą ir gavo galimybę dalyvauti maratone Berlyne, kuris laikomas pasaulyje vienu iš prestižiškiausių. Bandymai loterijoje, norint patekti į šį maratoną, buvo nesėkmingi, bet Tadui svajonę realybe paversti pavyko dėl rezultato Frankfurte. Dalyvauti „World Marathon Majors“ maratonuose Berlyne, Londone, Bostone, Niujorke, Čikagoje, Tokijuje vien bėgikų noro neužtenka. Tokią teisę jiems suteikia nustatytas kvalifikacijos laikas. Tapti kai kurių maratonų dalyviu galima labdarai paskyrus nemenkas sumas, bandyti laimę loterijose arba nusipirkti paketą (kelionė, viešbutis, bėgimo numeris) per oficialius maratono kelionių partnerius. Neturint tokių finansinių galimybių, tenka pasikliauti sėkme, nes būti loterijose atrinktam iš keliasdešimties tūkstančių bėgimo aistruolių – likimo dovana. Tokią dovaną Tadui likimas įteikė pernai. Apie dalyvavimą Tokijo maratone svajojęs bėgimo aistruolis tapo vienu iš loterijos laimėtojų. Vos tai sužinojęs kartu su savo palaikytoja Juste ėmė ruoštis kelionei: pasirūpino bilietais, užsisakė nakvynę ir susiplanavo, ką norėtų pamatyti per dviejų savaičių viešnagę Japonijoje.
Tarp pirmųjų 500
Į Tokiją Tadas atskrido likus dviem dienoms iki maratono, kuris vyko kovo 2 dieną. Tuomet dar nežinojo, kaip seksis bėgti, nes Lietuvoje treniravosi esant neigiamai temperatūrai, o maratono dieną Tokijuje 3 valandą Lietuvos laiku jau buvo gana šilta – apie +12 laipsnių. Kai pradėjo plieksti saulė, temperatūra viršijo 20 laipsnių. Dalyviai bėgdami ne tik gėrė vandenį, bet juo gaivinosi ir apsiliedami.
„Pirkdami į Tokiją bilietus nepagalvojome, kad reikės adaptacijos dėl laiko skirtumo, bet ar tai būtų padėję, ar pakenkę, nežinau ir jau nesužinosiu. Geriau sekėsi bėgti pirmą maratono dalį, laikas identiškas kaip Valensijoje gruodžio mėnesį. Jei ne šiluma, saulė, jei būtų buvę vėsiau, tikiuosi, kad būtų geresnis rezultatas. Šiaip nieko nekeisčiau“, – prisiminimais dalijosi maratonininkas, kuris buvo tarp 37 480 startavusių maratono dalyvių. Iš jų finišavo 36 204. Tarp šių laimingųjų Tadas buvo 495, o jo rezultatas 2 val. 41 min. 51 sek.
„Visą laiką bėgome miesto gatvėmis pro šventyklas, dangoraižius, bet grožėtis nebuvo kada, tik žinau, kas buvo mūsų kelyje. Bėgdamas per varžybas galvoju, kad tik nenukristų tempas, ir stebiu savo savijautą“, – paklaustas, kokios mintys bėgant sukasi galvoje, Tadas prisipažino, kad sunkiomis minutėmis sau negaili karčių epitetų, kurie motyvuoja nepasiduoti. Tad nebaigti maratono jį galėtų priversti tik trauma, ypatingai aštrūs skausmai, bet ne įveikiami sunkumai. „Bėgikai, kurie turi labai aiškius tikslus, jei mato, kad nepagerins savo rezultato, nutraukia dalyvavimą kokiame 20 kilometre. Tokiu būdu jie sau mažiau pakenkia ir po mėnesio gali vėl dalyvauti maratone, vėl bandyti siekti savo tikslų. O tie, kurie bėga tik savo malonumui, trasoje gali užtrukti ir 5–6 valandas“, – apie skirtingus pasirinkimus pasakojo Tadas.
Nepigus pomėgis
Kiekvienas pomėgis kainuoja. Tadas neslepia, kad bėgimas reikalauja nemenkų investicijų: norint dalyvauti maratone registracijos mokestis gali siekti iki 200 eurų, o dar skrydžių bilietai, nakvynės išlaidos.
„Treniruotėms ir varžyboms reikalinga speciali sportinė apranga ir avalynė. Ją gali keisti kas du tūkstančius kilometrų, bet gali ir kas du šimtus kilometrų. Sportiniai bateliai kainuoja nuo 200 eurų, o jų reikia iš karto bent trijų porų: varžyboms, lengvoms ir darbinėms treniruotėms. Tad jei nori susipirkti viską, ką naudoja profesionalūs sportininkai, nėra pigu. Reikia laikrodžio, kuris gali kainuoti nuo 300 iki 2 000 eurų, pulsometro“, – paklaustas, kiek tenka investuoti norint siekti rezultatų, vardijo Tadas. Tačiau visa tai atperka pasitenkinimas, kai už nugaros lieka nubėgti kilometrai, o asmeninis rezultatas įkvepia naujiems išbandymams. „Mano svajonė – įveikti dar keturis – Londono, Niujorko, Čikagos ir Bostono – maratonus ir gauti „Six Star“ medalį“, – šypsojosi Berlyno ir Tokijo maratonuose finišavęs Tadas, planuojantis rugsėjį Kopenhagoje dalyvauti pasaulio pusės maratono čempionate, o spalį – Amsterdame maratone.
Valingo, užsispyrusio Tado pasiekimai bėgimo trasoje džiugina jo tėvus, brolį, sūnėną, giminaičius ir draugus. Atostogas sporto aistruolis derina prie maratonų, o darbo kolegos socialiniuose tinkluose sveikina Tadą, kaskart pasiekusį savo tikslą. „Labai daug reiškia palaikymo komanda. Ypatingai palaiko Justė. Ji važiuoja kartu į visas varžybas, nesvarbu, kokioje šalyje vyksta, jaudinasi dėl mano rezultatų, savijautos, mane mato ir laimingesnį, ir mažiau laimingą“, – šypsodamasis pasakojo Tadas, Japonijoje, Fudži kalno, kuris per metus iš rūkų ir debesų išnyra panašiai šimtą dienų, papėdėje pasipiršęs savo mylimajai.
Nemažai Europos šalių aplankę Justė ir Tadas į Japoniją nebūtų išsiruošę, jei ne loterijos suteikta galimybė Tadui dalyvauti Tokijo maratone. Dviejų savaičių kelionė jiems ir po metų kelia tokius šiltus prisiminimus, kad į Japoniją norėtų dar sugrįžti: „Japonija atrodo labai saugi šalis. Jautiesi labai ramiai ir neįprastai, kai rytiniame metro taip tylu, kad net spengia. Japonai gerbia kito žmogaus poreikius, todėl viešumoje kalba tyliai. Einant gatve valgyti nemandagu, kaip ir būti gausiai išsikvėpinus. Japonai – labai gražūs, tvarkingi, malonūs, paslaugūs, geranoriški žmonės. Matėme labai daug gražaus jaunimo, kuris rengiasi stilingai. Įspūdį paliko ir tvarkingos gatvės, o jose – gausybė įmantriausių mašinų.“ Keliautojai lankėsi modernaus meno muziejuje, šventyklose, gėrėjosi gamtos vaizdais, mėgavosi ragaudami daug vietinio maisto, išbandė ir žaidimų aparatus, dėl kurių japonai tiesiog pametę galvas.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Pašnekovo asmeninio
archyvo nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
