Atmintis
Laugalių paslaptis: paskutiniai Žemaičių namai
Gargždų kapinėse stovi paminklas su užrašu – „Žemaičių šeima“. Lakoniškai ir trumpai. Jokios datos, vardų. Ten palaidota Jono Žemaičio – Vytauto, Tyliaus, Ilgūno partizanų generolo motina Petronėlė Žemaitienė. Tėvas Jonas Žemaitis palaidotas toje kapinių pusėje, kur laidodavo Laugalių senelių ir invalidų namų gyventojus. Jo kapas nežinomas.
Kaimo šviesuoliai
J. Žemaičio tėvai susipažino Kurtuvėnų dvare, kur tėvas Jonas tarnavo pienininkystės meistru. Petronėlė buvo dešimčia metų jaunesnė. Tėvas buvo neramaus, ūmoko būdo, o žmona tyli, atsidavusi šeimai. Prisiderindavo prie vyro mitybos įpročių, mat jis buvo užsispyręs vegetaras. Daug metų tėvas Jonas išdirbo Palangos pieninėje, kuri priklausė grafui Feliksui Tiškevičiui. Ten bendravo su garsiu laisvamaniu Jonu Šliūpu. Pats buvo laisvamanis, bet gerbė ir kitų žmonių įsitikinimus. Bauškaralėje gyvenanti Kazimiera Rašimaitė-Stonkienė prisimena, kad tėvukas (taip jį vadino artimieji) lydėdavo žmoną į bažnyčią, atstovėdavo pamaldas, o per pakylėjimą, visiems klaupiantis, išdidžiai stovėdavo. Pamaldesnės moterys tampydavo už skvernų šnypšdamos – bedievi, klaupkis! Bet užsispyrėlio niekas nepaveikdavo. Tėvukas buvo gimęs 1876 m., o mamaitė -1886 m. Mamaitė kurį laiką mokytojavo. Slapta. Nes lietuvybė buvo draudžiama. Eidavo per kaimo pirkias ir šviesdavo žmones. Buvo vadinama „kaimo liktarna“. Jiems gimė trys vaikai – Kotryna, Petriukas ir Jonas. Petriukas mirė mažas. Kazimieros Rašimaitės-Stonkienės ir Žemaičių šeimos buvo tolimi giminės. Gyveno Raseinių apskrityje Kiaulininkų kaime trijų kilometrų atstumu. Labai gerai sutarė. Kiek prisimena, mamaitė buvo tamsaus gymio, rudomis akimis, o tėvukas turėjo ilgą, garbanotą barzdą.
Tėvams nedavė ramybės
1944 m., praūžus frontui, NKVD aplinkinėse sodybose pradėjo teirautis sūnaus J. Žemaičio.Vietos stribai tėvams nedavė ramybės – tėvuką penkis kartus tardė, stipriai mušė ir vis sakė: eik, parvesk sūnų! O sūnus jau slapstėsi. Iš pradžių namuose, vėliau pas gimines, o 1945 m. tylų birželio 2-osios vakarą motina Petronėlė skaudančia širdimi išlydėjo paskutinį vaiką Joną (nes dukra Kotryna Juškienė su vyru ir dviem mažais vaikais jau 1941 m. buvo ištremta), kuris visiems laikams paliko tėvų sodybą ir paskutinį kartą matė savo tėvus. Nuo šiol – tik kova už laisvą Lietuvą. 1946 m. vasarą kaip partizano šeimos nariai iš savo sodybos Kiaulininkų kaime buvo išvaryti J. Žemaičio tėvai ir dėdė Antanas (tėvo brolis). Namai buvo nacionalizuoti. Tėvai ėjo per gerus žmones.
Benamiai ir badaujantys
Prisimena Kazimiera Rašimaitė-Stonkienė: “Tėvai, neištvėrę tų tampymų, pasitraukė į Klaipėdos kraštą. Palangoje turėjo kambariuką. Kurį laiką ten ir gyveno, kol vieną gražią dieną jų neapvogė kaimynas rusas. Paliko kaip stovi. Tuo metu aš su broliu dirbau Kretingos pieninėje. Atvažiavo Pranas Gudžiūnas (tas, kuris padėjo susirasti tėvams kambarėlį) ir sako: „Kazyte, dingo tėvukai, gausi važiuoti ieškoti į Klaipėdą.“ Ką darysi, tris kartus apėjau visą Klaipėdą, jos turgus, nes žinojau tėvuko pomėgį – niekur nieko. Išsigandau. Tik ketvirtą kartą aptikau tėvuką „barachlyne“ – buvo toks turgus. Žiūriu – stovi, pasidėjęs prie kojų tokią medinę lentelę su smulkiomis prekėmis. Tai puoliau ant kaklo, subučiavau. O jis stovi, žiūri, šypsosi. Paklausė manęs: „Iš kur tu atsiradai, ar iš ten?“ Tai tada supratau, kaip jiems blogai, nes jeigu jau laisvamanis mini aukštybes… Badavo jie. Eidavo diedukas ir per kaimus. Gyveno gal 500 metrų nuo turgaus, tarp marių ir Klaipėdos, griuvėsiuose susirastame sandėliuke. Susimeistravo lovą, staliuką. Atsitvėrė virtuvėlę. Grindų nebuvo, tad baldų kojos buvo įkastos į žemę. Pavaišino mane virtomis bulvėmis, pagardintomis sugrūstomis kanapėmis. Dar kartą pamačiau, kad badauja, skursta. Malkų prisipjaudavo, radęs senų baldų, lentgalių, nes iš po karo ten buvo vieni griuvėsiai. Veždavau aš jiems maisto – sviesto, sūrio, grietinėlės, nes dirbau pieninėje. Po to tėvukas tuose griuvėsiuose sutiko Praną Pisarevičių, pažįstamą iš Šiluvos laikų. Nebuvo blogas žmogus. Pasiūlė jiems keltis į Klaipėdos senelių namus, nes pats ten dirbo. Taip senieji Žemaičiai pradėjo gyventi pirmuose, bet ne paskutiniuose „valdiškuose“ namuose. Tai galėjo būti apie 1949 metus. Mat aš juos lankiau ten apie trejus metus, o kai atidarė Laugalius, dar dvejus metus. KGB visą tą laiką žinojo apie Žemaičio tėvus. Teko ir man pakliūti į jų nagus. Norėjo išgauti, kur yra jų sūnus Jonas. 1952 metais rugpjūčio 26 dieną Kretingoje buvau suimta. Perėjau net kelias Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Tauragės saugumo būstines. Žymė nuo mušimo ant kojos dar iki šiol liko, nes blogai sugijo sutrūkinėjusios venos. Tardė Tauragėje ir vis klausinėjo apie banditų vadą Žemaitį, tėvus. Sakė – nemeluok, medų ir pinigus bandito tėvams į Laugalius tai vežei! Pasakok apie banditus. Išsikapsčiau, nieko jie nepešė, bet šnipę dar buvo atsiuntę. Manau, kad iš Laugalių. Atseit su laišku, rašytu tėvuko, bet rašysena tai ne ta… Primygtinai toji poniutė sakė – parašyk atsakymą. Pasakiau, kad geriau aplankysiu. Daugiau niekas nebetrukdė.
Į Laugalius juos perkėlė 1952 m., nes Klaipėdoje nebebuvo vietos. Ten aš juos lankydavau kartą, du per savaitę. Atveždavau maisto. Dėdukas manęs laukdavo autobusų stotelėje. Jie su mamaite gyveno atskirai. Jis pirmame aukšte su trimis vyrais, o mamaitė antrame su keliomis moterimis. Mamaitė sirgo depresija. Vis kartodavo, kad vaikai kažkur išvažiavo ir negrįžta. Matyt, kelio atgal neranda. Liepdavo man važiuoti pas dėduko brolį Antaną į Kiaulininkus ir pasakyti jam, kad vaikus varytų namo. Buvo tyli, nešneki, užsisklendusi savyje. Stengdavausi tėvukus lankyti per pietų pertrauką.Vardai jų buvo tie patys. Pavardėmis nevadino. Galėjo būti Petraičių pavardėmis. J. Žemaičio tėvų laidotuvėse nebuvau. Tėvukas mirė gal 1957 m. Mamaitės kapą man parodė moteris, kuri gyveno kartu su ja prieglaudoje. Paminklą pastatė Juškos (dukra Kotryna Juškienė), grįžę iš tremties. Vėliau giminių jis buvo pakeistas į dabartinį.
Neišpildytas paskutinis noras
O štai ką prisimena Aušra Juškaitė-Vilkienė (J. Žemaičio sesers Kotrynos dukra), kai buvo prieš visus Šventus atvykusi į Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų. “1948 metais vasarą buvau atvažiavusi į Laugalių senelių ir invalidų prieglaudą. Man tuo metu, beje, buvo tik trylika metų. Iš tremties buvau pasitraukusi slapta. Atvykusi į prieglaudą, nesislėpdama paklausiau prie namų sėdėjusių senelių, kur rasti Žemaičius. Be jokio vargo juos radau. Gyveno atskiruose kambariuose. Tėvukas dar buvo labai gyvybingas, o mamaitė sėdėjo lovoje, apsirišusi marliuką ant galvos, labai įsitempusi, nes bijojo tardymų. Atvežiau aš jiems lauktuvių kumpį, nors ir žinojau, kad tėvukas vegetaras. Jis ir pasakė – Aušrele, tu pati nevalgyk ir kitam neduok. O atvykau į Laugalius iš Šiluvos, kurioje visi puikiai žinojo, kad senieji Žemaičiai yra Laugalių prieglaudoje ir tai nebuvo jokia paslaptis. O tas kumpis nukeliavo į Klaipėdą pas mamos giminaites Liūnę Kmieliauskienę ir Janę. Jos vėliau palaidojo mamaitę.“
1954 m. Jonas Žemaitis, jau būdamas suimtas, sėdėdamas Lukiškių kalėjimo 49-ojoje kameroje, nutarė parašyti dar vieną prašymą. Suprasdamas, kad jo gyvo nepaliks, paprašė pasimatymo su motina ir sūnumi: “Prašau leisti man pasimatyti su motina Petronėle Žemaitiene, d. Antano, 68 m. amžiaus, gyvenančia Klaipėdos raj. invalidų namuose, su sūnum Žemaičiu Laimučiu Jonu, s. Jono, 12 m. amžiaus, gyvenančiu Ramygalos rajone. “Bet apsidrausdamas, kad nenukentėtų artimieji, raštu parašė, kad jokių ryšių su jais seniai neturėjo. Net apie tėvo mirtį sužinojo iš tardytojo. Laukė to pasimatymo ir bijojo. Bijojo motinos reakcijos, bijojo pamatyti kančią jos akyse. Deja, likimas lėmė kitaip. Nepamatė nei motinos, nei sūnaus. Nebuvo leista pažvelgti jiems į akis ir tyliai žvilgsniu atsisveikinti…1954 m. lapkričio mėnesio 26 dieną Maskvoje Butyrkų kalėjime Jonui Žemaičiui, partizanų generolui, buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Tėvai kažin ar sužinojo apie tokią sūnaus lemtį.
Duomenų labai mažai
<tex>Tai tiek atsiminimų. Oficialiai rašoma, kad Laugalių pensionatas kaip organizacija įkurtas 1936 m. labdaringos Klaipėdos krašto kultūros švietimo draugijos SANDORA. Įkūrėjas – šios draugijos vadovas, visuomenės ir kultūros veikėjas, raštijos darbuotojas, filosofas daktaras, teologijos profesorius Vilius Gaigalaitis. Po karo institucija pradėjo veikti tik 1952 metais, vadinosi senelių ir invalidų namais, vėliau internatu, pensionatu, dabar Viliaus Gaigalaičio globos namai. O pasikapsčius po Laugalių pensionato archyvus, pavyko rasti 1956-1961 metų įrašus mitybos knygoje apie išlaikytinės Petronėlės Žemaitienės maitinimą su nuoroda, kad jai mirus, maitinimas nutraukiamas. Pasirodo, kad Žemaičio tėvai ten gyveno savo pavardėmis. Iš Aušros Juškaitės-Vilkienės gavome mirties liudijimą, kuriame rašoma, kad Žemaitienė Petronėlė, Antano mirė 1961 m. gegužės 2 dieną. Mirties priežastis – senatvė, vieta – Klaipėdos rajonas, Laugalių kaimas. Mirties liudijimas išduotas 1989 m. rugpjūčio 29 dieną. Duomenų apie tėvą Laugalių archyvuose neaptikta. Ir kapo vieta nežinoma. Matyt, tai ir liks paslaptimi, kuri užmaršties dulkėmis nuklojo nežinomus kapus Gargždų miesto kapinaitėse. Tik padėtos gėlės liudija, kad čia ilsisi kažkieno palaikai. O gal kartais tėvuko Jono Žemaičio? Lyginant atsiminimus ir faktus datos visiškai nesutampa. Na, bet tiek metų praėjus ir tiek gyvųjų liudininkų iškeliavus Anapilin labai sunku tiksliai viską surikiuoti.
Kviečiame atsiliepti liudininkus
2006 09 02 LPKTS posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl žuvusių partizanų Motinų pagerbimo, pritvirtinant prie paminklo lentelę su užrašu „Čia ilsisi partizanų Motina“. Šiuo metu Klaipėdos rajono LPKTS skyrius, taip pat Priekulės muziejus aktyviai renka duomenis apie mūsų krašto partizanų motinas. Jau turime kelias dešimtis motinų pavardžių, tarp jų ir Petronėlės Žemaitienės. Kviečiame bendradarbiauti žuvusiųjų partizanų artimuosius, renkant duomenis apie jų motinas.
O prisimenant Laugalius gal dar netyčia per stebuklą yra gyvųjų liudininkų, menančių tuos laikus? Atsiliepkite – lauksime Jūsų laiškų, skambučių, pasakojimų apie J. Žemaičio tėvus, duomenų apie partizanų Motinas. Taip pat atsiliepkite pokario kovų gyvieji liudininkai – Jūsų atsiminimai mums be galo svarbūs, nes sudėlioti Tiesą iš mažyčių atminties trupinėlių padėsite tik Jūs. Mūsų adresas: Klaipėdos g. 29, Priekulė, Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, tel. (8 46) 454701, mob. 8 620 38238.
Sabina VINCIŪNIENĖ
Muziejaus vadovė