Šventinė mantra

Mantra – sakralinė formulė, kai tiksliai kartojami tie patys žodžiai, skiemenys ar frazės. Žodis „mantra“ atėjęs iš Indijos, iš senosios kalbos – sanskrito. Jame sujungtos dvi sąvokos: „man“ – mąstyti ir „tra“ – saugoti, išlaisvinti. Nuolat ją kartojant, teigiama, išsilaisvina protas, atsiranda ramybė ir harmonija su savimi. Tik kokią mantrą reikėtų kalbėti šiuo prieššventiniu laikotarpiu, kai viskas spindi, blizga, jaukia protą ir taikosi įtraukti į malonumų sūkurį?
Jokia blogybė į gyvenimą žvelgti linksmai, siekti teigiamų išgyvenimų, nes neišvengiamai būna dienų, kai tiesiog negali neliūdėti, nepykti ar likti abejingas. Juk sakoma, kad džiaugsmo veidas vienas, o nelaimė, nesėkmė turi daug veidų ir nežinai, kada ir kuriuo į tave atsisuks. Bet tai praeina, ir žmogus vėl siekia malonumo. Vienas iš tokių malonumų – vartojimas. Kas darosi parduotuvėse dabar, primena paskutinę gyvenimo dieną žemėje. Perkama, parduodama, reklamos, nuolaidos, spūstys… Linguoja žmonės nuo pat ryto pilnais krepšiais, net suveriamos parduotuvių durys jau darosi per siauros. Kur pasisuksi, tave masina, kviečia, laukia, siūlo. Gal tikrai tiktų mantra: „Nesižvalgyk, nepasiduok, nepirk nereikalingo“.
Įvairūs gyvenimo „mokytojai“ skelbia, jog reikia pirkti atsakingai, tikslingai, todėl geriausiai į parduotuvę eiti su iš anksto pasiruoštu sąrašu. Tik taip, esą, galima išvengti nereikalingų pirkinių. Tačiau parduotuvės vis tiek mus „pagauna“, žino, kaip išderinti pirkėjų ryžtą ir nusiteikimą neišlaidauti. Jos perstato lentynas, perdėlioja prekes, pasiūlo neįtikėtiną nuolaidą. Taip, žiūrėk, neištversi ir pasiduosi pirkimo manijai. Taigi mantra „Tau šito nereikia“ čia tikrai padėtų. Ypač kai daugelis tikrai skaičiuojame ir kaip beišmanydami mėginame sutaupyti. Juk laukia įvairūs atsiskaitymai, mokesčiai ir ne vienam grasinanti anekdotinė situacija, kai tarnautojas sako viršininkui:
– Norėčiau, kad pakeltumėte atlyginimą. Manimi domisi net trys organizacijos.
– Kokios?
– „Ignitis“, seniūnija ir šiukšlių išvežimas.
Neseniai psichoterapeutas Gediminas Navaitis pristatė savo naują knygą „Sėkmės formulės“, kurioje galima rasti lyg ir žinomų, tačiau naujai nuskambančių minčių. Pvz., jog tik alkoholikas ir narkomanas gyvena nuolatiniame malonume, tačiau šis galiausiai juos ir sunaikina. Malonumų vaikymasis ištrina švenčių esmę, nes skubėdamas žmogus mato tik fragmentus. Pilną vaizdą jis regi eidamas. O mūsų visuomenė – bėganti. Tas skatinimas bėgti prasideda nuo mažų dienų, netgi nuo vaikiškų filmukų, kuriuose menkai į žmones panašūs veikėjai trankosi, daužosi, bėga, rėkia ir net neaišku, kodėl jie taip elgiasi. Tą trenksmą pratęsia vaikams sukurti žaidimai, Tik Tokai, kurių turinys tikrai neugdo jauno žmogaus. Primityvumas, lėkštos situacijos, kvaili juokeliai užima nemenką vietą jaunoje galvoje ir netgi tampa gyvenimo norma, didžiausią įtaką turinti minties skurdumui.
Susilaikymas, asketizmas apskritai traukiasi iš mūsų aplinkos, jis kažkaip nedera vartotojiškoje visuomenėje, kur žmonėms darosi svarbu lengvas, be rūpesčių gyvenimas, o visa kita stengiamasi nustumti šalin. Kam nešiotis blogas mintis? Jas tiesiog galima ištrinti. Tas „delete“ (trinti) veiksmas jau ne tik kompiuteryje atliekamas, jis pereina ir į žmonių sąmonę, į mintis. „Išvalykime galvą“ lyg mantra skamba viešoje erdvėje, kurioje žinomi, dažniausiai jauni, žmonės skundžiasi pervargimu, perdegimu ir kitomis dvasinėmis ir fizinėmis negalėmis. O dar tas dirbtinis intelektas. Gražu skaityti, sužinoti, kaip jis padeda žmogui, kokias galias turi, bet piktavališkumo ir čia užtenka. Tuoj atsiranda iš to besipelnančių, kenkiančių, į kuriozines situacijas įstumtų žmonių. Tada galvoji, jog, kai kuriamas nuodas, iškart turi būti sukurtas ir priešnuodis. Kai verdi sriubą, pasirūpini ir šaukštu.
Vis dėlto švenčių laukimas – nuostabi būsena. Nepaisant pagundų ir kitokių apžavų, kiekvienas turime savo šventės viziją. Gal būryje, gal vienam prie kuklaus stalo teks atsisėsti, bet tegul būna šventė su balta staltiese, su mišku kvepiančia eglės šaka ir tyliu džiaugsmu. O vietoj indiškų mantrų turime savo katalikišką maldą. Gal netikslią, ne tokią kaip maldyne, bet nuoširdžią, kokią mokame. O jeigu visai liūdna, išeikime į spinduliuojantį ir kaip niekada gražų mūsų miestą.