• 29 rugsėjo, 2021
|

Banglenčių treneris D. Meškauskas: Klaipėda – tai kurortas iš didžiosios raidės

Prieš keletą metų iš Anykščių kilęs Donatas Meškaukas paliko stabilų darbą Lietuvoje ir kartu su žmona Viktorija neturėdami jokio plano išvyko ieškoti laimės ir nuotykių į Australiją. Po penkerių svetur praleistų metų jiedu pradeda naują nuotykį – šįkart banguotoje Klaipėdos pakrantėje. Čia šią vasarą Donatas moko pagauti pirmąją bangą banglenčių mokyklos „Surf Camp“ mokinius ir leidžia sau gyventi šia diena.

– Donatai, kokiuose pasaulio miestuose tau yra tekę gyventi ilgesnį laiką?

– Nors visada labiausiai mylėjau Lietuvą, kartą su žmona leidomės į kelionę po Indiją ir kažkas mūsų viduje pasikeitė. Supratome, kad pasaulis kur kas didesnis ir platesnis, nei įsivaizdavome. O keliauti visada mėgome, tad greitai nusprendėme, kad kol dar esame jauni, pats metas leistis į nuotykį – pagyventi kur nors kitur. Taip nusprendėme išsikraustyti į Australiją. Be jokio konkretaus plano!

– Ir ką gi ten veikėte?

– Apsigyvenome Sidnėjuje. Aš džiaugiausi puikiomis bangomis ir galimybe bet kada išplaukti į vandenyną su banglente. Iki tol gyvenime buvau išbandęs nemažai „lentų“ – snieglentes, riedlentes, vandenlentes, o ant banglentės pirmą kartą atsistojau Indijoje ir iškart pamėgau šį užsiėmimą. Žinojau, kad noriu gyventi ten, kur bus bangų. Sidnėjuje yra keliasdešimt paplūdimių ir visuose ritasi puikiausios bangos. Iš pradžių gyvenome miesto centre, bet greitai persikėlėme į vandenyno pakrantę ir ši vieta penkerius metus buvo mūsų namais.

Vis dėlto iš Lietuvos išvykome ne vaikytis bangų. Tiesiog norėjosi patirti kažką naujo. Pagal išsilavinimą esu telekomunikacijų inžinierius, Lietuvoje dirbau puikiai apmokamą projektų vadovo darbą vienoje telekomunikacijų bendrovėje, bet visą laiką jutau, kad tai ne man. Vis klausdavau savęs – ką aš čia veikiu? Kelionė į Indiją padėjo sudėlioti taškus ir ryžtis palikti stabilų gyvenimą. Viktorija tuo metu kūrė didžiausią Lietuvoje mokyklų elektroninį dienyną ir nors darbas buvo įdomus, jautėsi pavargusi. Supratome, kad abiem laikas kažką keisti.

– Kokią buvo ta naujo gyvenimo pradžia?

– Ji nebuvo lengva. Žinojome viena – kad abu norime mokytis, tad aš ėmiau gilinti žinias verslo, o žmona – informacinių technologijų projektų valdymo srityje. Tačiau susirasti gerą darbą turint studentišką vizą Australijoje labai sunku, nes egzistuoja daugybė ribojimų, pavyzdžiui, darbo laikas per savaitę negali viršyti 20 valandų. Tad Viktorija įsidarbino padavėja vietos restorane, o aš gavau darbą metalo liejykloje. Niekada nebuvau dirbęs tokio sunkaus fizinio darbo ir dar milžiniškame karštyje! Tas etapas abiem buvo geras išbandymas.

Per aštuonis mėnesius užsidirbome šiek tiek pinigų ir nusprendėme pradėti savo verslą. Norėjome kiek pakeliauti, tad nusipirkome vaną. Vienas bičiulis atsitiktinai paprašė vanu pervežti kelis daiktus, vėliau pagalbos prireikė kitam draugui. Taip kilo mintis užsiimti pervežimų verslu. Mečiau alinantį darbą metalo liejykloje, Viktorija išėjo iš restorano ir įkūrėme „Vanmates“. Gyvendami Australijoje išbandėme ne vieną veiklą. Pardavinėjome baldus, bandėme į Australiją įvesti lietuviškus „Pando Moto“ drabužius, prekiavome ilgosiomis riedlentėmis ir net banglentėmis. Jų turėjau gana nemažai, nes banglentės trapios, daug jų lūždavo. Ieškojau informacijos „YouTube“ ir mokiausi tas banglentes taisyti, taip gimė dar viena verslo idėja: ieškodavau apdaužytų banglenčių, jas atnaujindavau ir parduodavau ar nuomodavau, o norinčius ir pamokydavau plaukti banglente.

Vis dėlto bėgant laikui pradėjome ilgėtis namų. Jautėmės atskirti nuo artimųjų, draugų, namų, o dar prasidėjo pandemija. Negana to, pradėjo prastėti Viktorijos šeimos sveikata. Ir tada nusprendėme grįžti. Ir štai mes čia.

– Kokie vėjai jus atpūtė į Klaipėdą?

– Apie „Surf Camp“ įkūrėją Girmantą Neniškį ir jo veiklą buvau girdėjęs iš vieno bičiulio, tad kai jis man pasiūlė išlaikyti banglenčių instruktoriaus kursus, ilgai nedvejojau – gal kada gyvenime pravers. Šią vasarą Girmantas pakvietė prisijungti prie banglenčių mokyklos trenerių komandos ir ilgai nesvarstęs sutikau.

Iš Sidnėjaus į Lietuvą grįžau gruodį ir tikrai nesijaučiau labai laimingas. Gūdi žiema, karantinas, didžiulis saulės trūkumas… Viktorijai gal buvo kiek lengviau, nes ji namo grįžo ankstyvą rudenį ir prie atšiaurių vėjų pratinosi pamažu. O aš dešimt dienų išvis nemačiau saulės, tada prasidėjo -20 laipsnių šalčiai… Buvo akimirkų, kai rimtai svarsčiau – ką aš čia veikiu? Laimė, mano mama buvo teisi – ji vis ramino, kad sunkumai užsimirš, kai tik susirasiu veiklos. Taip ir nutiko. Darbai patys pradėjo plaukti. Dar prieš grįždamas į Lietuvą buvau užsibrėžęs išmokti filmuoti ir fotografuoti, nusipirkau profesionalią įrangą ir mokiausi. Padėjau mamai floristikos versle. Kartu su broliu, šokėju Deivydu Meškausku, ketinome plėsti jo šokių studijos verslą, o tada netikėtai sulaukiau pasiūlymo atvažiuoti į Klaipėdą ir nerti į banglenčių pasaulį.

– Ar prisimeni savo pirmąją bangą, tą, kurią pagavai Indijoje?

– Labiausiai prisimenu tą gerą jausmą ir norą išsiirti į bangas dar ir dar… Vandenyno jėga, kurią jauti irdamasis per bangas, su niekuo nepalyginama emocija. Atrodo, lyg čiuoždamas banga tu pats valdai stichiją. Esu išbandęs ir jėgos aitvarus, bet ten per daug jungiamųjų dalių, o banglentės – visai kitoks, išgrynintas jausmas. Tikiu, kad žmogaus organizmas, kurį sudaro apie 70% vandens, priklausomai nuo mūsų gyvenimo įpročių ir nuotaikų, skleidžia įvairias vibracijas. Visai kaip vandenynas. Būtent todėl kūno vibracijoms susijungus su vandens vibracijomis pagerėja mūsų nuotaika ir savijauta. Pastebėjau, kad ir kaip sunku tą dieną, užtenka įbristi į vandenį, šiek tiek paplaukioti ir jautiesi toks laimingas!

– Gal todėl, kad vandenyje tiesiog nėra kada galvoti apie problemas?

– Būtent! Irdamasis banglente esi viename taške, tai kaip meditacija, kai nelieka jokių papildomų minčių. Kita vertus, bangose gera pabūti su savimi. Su Viktorija praktikuojame jogą ir meditaciją ir atrandu vis daugiau jos paralelių su banglentėmis. Šis sportas reikalauja labai daug psichologinės stiprybės, o taip pat gero fizinio pasiruošimo ir koordinacijos. Ypač, jei ketini išplaukti į tikrai dideles bangas. Šiaip sportuoti man gana nuobodu. Sportas man visą gyvenimą buvo susijęs su pramoga, linksmybėmis, niekada nemėgau eiti į sporto salę ir pumpuoti raumenis. Bet kai žinau, kad tai darau dėl banglenčių, jaučiu didžiulę motyvaciją.

– Papasakok apie didžiausias ir įspūdingiausias savo bangas.

– Visas jas nuo kranto yra mačiusi mano žmona, tad, ko gero, reikėtų klausti jos. Vis dėlto manau, kad didžiausią esu pagavęs Havajuose. Tik tada nebuvau labai patyręs banglentininkas, todėl visada svajoju į Havajus sugrįžti dar kartą. Pamenu, kaip mane užgriuvo didžiulė banga ir tą akimirką pajutau baimę, o atsiradus baimei čiuožti banglente sunku. Geras banglentininkas privalo būti bebaimis. Tad kitą dieną tas milžiniškas bangas jau stebėjau nuo kranto. Apskritai banglentės yra labai techniškas sportas. Todėl net nebuvo minčių atsisakyti pasiūlymo pagyventi Klaipėdoje.

Dabar čia treniruoju pradedančiuosius banglentininkus, o Viktorija iš Klaipėdos dirba nuotoliniu būdu. Gyvenimas Klaipėdoje mums kartais primena Australiją. Tik tokių didelių bangų čia nėra, na, ir vanduo ne toks žydras… (Juokiasi.) Bet čia – ta pati atostogų nuotaika. Ir mūsų aplankyti atvažiavę draugai lyg iš naujo atranda šį miestą. Net keista, kad dauguma atostogoms renkasi Neringą, Palangą, o juk Klaipėdoje – dar geriau, tik kiek kitaip. Užtenka pasivaikščioti Olando kepurės skardžiais – tokių gražių vaizdų dar niekur nesu matęs. O dar tie pasakiški saulėlydžiai… Palydėję saulę važiuojame į senamiestį, man jis net gražesnis nei Vilniaus. Ir tos Klaipėdos aikštės, ta vidury miesto tekanti upė, uostas su savo laivais. Niekur kitur to nerasi.

– Banglentes esi išbandęs Australijoje, Indijoje, Havajuose, Šri Lankoje, Indonezijoje, o ką manai apie Melnragės bangas?

– Visų pirma, negali lyginti vandenyno ir jūros. Vandenyne bangos formuojasi kitaip, jūroje jos mažesnės ir sąlygos užsiimti banglenčių sportu čia kitokios. Vandenyne gali ristis didžiulės bangos ir šviesti saulė, o Klaipėdoje geros bangos dažniausiai reiškia audringą orą. Ir tai šiam sportui suteikia nemažai žavesio. Irdamasis jūra per stiprų vėją jautiesi pačiame stichijos epicentre. Žinoma, pasitaiko ir labai gražių dienų, lygių, ilgų bangų šviečiant saulei. Net siunčiau draugams Australijoje video, kad įrodyčiau, jog ir čia galima užsiimti banglenčių sportu. Ir sulaukiau daugybės ovacijų!

– Kokia būna įprasta tavo darbo diena?

– Sezono pradžioje vyko pasiruošimo darbai – pjoviau žolę, dažiau vartus, įrenginėjau terasą, lemputes kabinau – Australijoje visko išmokau! Sezonui įsibėgėjus prasideda vaikų stovyklos ir pamokos suaugusiems, be to, koordinuoju kitų trenerių darbą, žiūriu, kad niekam nieko netrūktų. Čia puikiai pasitarnauja projektų valdymo patirtis.

– Ar galėtum pasakyti, kad Klaipėda – tas miestas, kuriame galima pildyti savo profesines ir asmenines svajones?

– Lietuvoje tai tikrai TAS miestas! Belieka tas svajones įgyvendinti. Čia jūra, bangos ir man to užtenka. Žmonės sako, kad žiemą Klaipėdoje ne taip linksma. Bet po Australijos mums Lietuva tokia mažytė atrodo… Galima gyventi Klaipėdoje ir lankyti mano tėvus Anykščiuose ar Viktorijos mamą Alytuje. Viskas čia paprasta.

– Ar Klaipėdoje jau atradote mėgstamų vietų? Ką mielai veikiate laisvalaikiu?

– Kol kas beveik visas mūsų gyvenimas sukasi aplink „Surf Camp“. Ir vakarai, ir savaitgaliai čia. Smagiausia atrasti naujas vietas, o jų čia labai daug. Mėgstam tiesiog pasivaikščioti po miestą, paklajoti upės pakrantėmis. Kasdien ieškom ko nors naujo. Tik Olando kepurė iškart tapo mūsų mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta. Čia norisi sugrįžti kasdien.

Nuo mažens esu užkietėjęs žvejys, jau turėjau keletą progų išbandyti ir žvejybą Baltijoje. Pamenu, primą kartą išplaukiau neturėdamas jokių didelių lūkesčių, o pagavau didžiulę lašišą. Esu žvejojęs ir Australijoje, ir kitose pasaulio vietose, o Baltija padovanojo man gyvenimo žuvį! Žvejodamas susipažinau su vietos žvejais, sulaukiau pasiūlymo padirbėti su filmavimo projektais – atsivėrė dar daugiau naujų galimybių.

– O kur vestumėt į Klaipėdą atvykusius svečius?

– Jau vedėme! Aprodėme Klaipėdos senamiestį, vakarieniavome „Meridiane“ – tikra egzotika. Lankėmės ir aukščiausiai įsikūrusiame Klaipėdos bare, pro kurio langus visas miestas kaip ant delno. Pamenu, buvo nuostabus saulėlydis, pro šalį plaukė laivai… Man Klaipėda – kurortas iš didžiosios raidės. Bent jau vasarą. Kita vertus, į jūrą su banglente bridau ir žiemą. Ir bangos buvo pačios geriausios.

– Na, o su kokiais iššūkiais teko susidurti gyvenant Klaipėdoje?

– Didžiausias iššūkis buvo rasti namus. Ilgai ieškojau būsto nuomai Melnragėje ar netoli jūros, bet nepavyko. Galiausiai šiaip ne taip radome erdvų butą kiek toliau nuo miesto centro. Čia Viktorija turi savo darbo kambarį, galime priimti atvykstančius svečius. Bėgant laikui supratome, kad ir tie atstumai Klaipėdoje ne tokie dideli, ypač lyginant su gyvenimu Sidnėjuje… Čia iš tiesų viskas šalia. Be to, gera žinoti, kad netoliese visada yra jūra. Buvimas prie vandens suteikia papildomos energijos.

– Ar galėtum pasakyti, kad kelionės, išėjimas iš savosios komforto zonos pakeitė tave kaip žmogų?

– Tikrai taip. Pasikeitė ne tik mūsų su žmona gyvenimo būdas, bet ir mes patys. Dabar sveikai maitinamės, nevartojame svaigalų, daug labiau vertiname gamtą, norime būti arčiau jos, mums nuoširdžiai rūpi ekologija. Pasikeitė ir požiūris į aplinkinius. Keliaujant teko pažinti daugybę skirtingų žmonių. Prasiplėtė mūsų akiratis, tapome kur kas tolerantiškesni. Kelionės iš tiesų keičia žmones, padeda geriau pažinti kitus ir save. Patogiai gyvendamas savo šalyje to, ko gero, taip ryškiai nepatirtum.

Jau spėjome pajusti, kad Klaipėda – be galo kosmopolitiškas miestas. Čia nuolat tenka bendrauti anglų kalba, aplink neretai girdi žmones šnekant vokiškai, itališkai ar prancūziškai, gali sutikti pačių įdomiausių pašnekovų.

– Ir niekada nekankina jausmas, kad šiandien esu čia, bet dar nežinau, kur būsiu ir ką veiksiu vasarai pasibaigus?

– Tiesą sakant, mums su Viktorija visai nebūtina žinoti, ką veiksime po kelių mėnesių. Mums tiesiog įdomu nuolat keistis. Iki kelionės į Australiją gal buvo kitaip – nepastovumas, neaiškumas kėlė baimę. O šiandien mums tiesiog gera gyventi šia diena ir turėti planą artimiausiems trims mėnesiams. Jau supratome, kad daugiau planuoti net neverta, nes bet kada viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Pandemija – geriausias to pavyzdys. Įdedi begalę energijos planuodamas, kurdamas strategijas, ir staiga viskas griūna. Galbūt kada nors ir mums norėsis gyventi sėsliai, bet kol kas džiaugiuosi tokiu gyvenimo būdu, žinau, kad bet kada galėsiu iškeliauti ten, kur bangos, ir susirasti darbą, o Viktorijai puikiai sekasi dirbti nuotoliniu būdu. Tad gyvename taip, kaip mums norisi būtent dabar, o dabar mums gera čia, Klaipėdoje.

Pranešimas žiniasklaidai

Algė Ramanauskienė

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių