Bėgo traumuota, bet tapo maratono moterų čempione

Klaipėdoje liepos 17-18 d. vykusio „Vilties bėgimo“, skirto palaikyti onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems, pagrindinėje rungtyje tarp moterų triumfavo Laura Arė. Vadybininke dirbanti gargždiškė prisipažįsta – tokio rezultato nesitikėjo, mat bėgo iki galo neišsigydžiusi traumos. Tačiau kilni renginio idėja, šventinė dvasia ir aplinkinių paskatinimai suteikė papildomų jėgų.

Nepakartojama atmosfera

Mažais žingsneliais kryptingai siekusi tikslo nubėgti maratoną L. Arė tai padarė su kaupu. Ji finišavo per 3 val. 48 min. 6 sek., nors planavo tiesiog sutilpti į 4 valandas. Nuo 700 m prieš 7 metus iki 42,195 km distancijos dabar – tokia gargždiškės augimo istorija „Vilties bėgime“. Ilgiausioje trasoje liepos 18 d. ji rungėsi pirmą kartą. Kiekvienais metais ją pasitinka ta pati ypatinga atmosfera, kuri paskatina vis sugrįžti. „Ta dvasia, palaikymas, žmogiškumas. Visą bėgimą jutau ir aplinkinių palaikymą, ir savanoriai labai motyvavo, ir praeinantys žmonės. Tai buvo šventė“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.

Motyvuoja ir tai, kad renginys vyksta pažįstamoje, artimoje erdvėje. „Čia yra mūsų kraštas, ranka pasiekiamas dalykas, ir ta idėja graži, ir šilta atmosfera, tai visiškai neprilygsta jokiems kitiems renginiams, kiek aš esu dalyvavusi“, – sako maratono dalyvė.

Uždegimas nesukliudė

Laura finišavo ne tik pirmoji tarp moterų, bet ir ketvirtoji bendroje 42 km trasos įskaitoje. Ir tai – nepaisant to, kad ji bėgo traumuota. Gargždiškės pasiruošimas truko 2 mėnesius – tai buvo planas, paremtas knyga ir draugų patirtimi. Likus trims savaitėms jos treniruočių distancija buvo 33 km. Vis artėjant renginiui ji turėjo mažinti krūvį, kad organizmas pailsėtų prieš atiduodamas visas jėgas maratone. Tačiau kortas sumaišė pėdos raumens uždegimas. „Nutraukiau bėgimą išvis, nes tikrai negalėjau pabėgti, tai buvo skausminga. Bet galėjau vaikščioti, minti dviratį“, – pasakoja L. Arė. Visgi ji nepasidavė – toliau ruošėsi atlikdama kitus pratimus, padėjo ir masažistė, treneris, aplinkiniai. „Kai patyriau traumą, buvau užsispyrusi, ir buvo trenerio palaikymas, sakė „tu sportuok viršutinę dalį, tu medituok, „tampykis“, bet nepaleisk“. Mesti galima visada, bet po to, kai reikės grįžti, bus trigubai keturgubai skaudžiau negu po truputį išlaikyti formą ir judėti tolyn“, – teigia pašnekovė.

Uždegimas nesutrukdė pasiekti tokio rezultato. Visgi laimėjimas Laurą itin nustebino. „Tikrai tikrai nesitikėjau. Apskritai aš bėgau greičiau nei visada vien dėl to, kad galvojau, kad kitą trasos pusę reikės eiti. Ir po to mano tempas mažėjo dėl nuovargio ir ne taip susidėliojau viską kaip planavau“, – atvirauja L. Arė.

Gyventi šia diena

Ne ką mažiau svarbi priežastis, lemianti Lauros kasmetinį dalyvavimą „Vilties bėgime“ – jautri onkologinių ligonių ir jų artimųjų palaikymo iniciatyva. Šio renginio registracijos mokestis buvo skirtas paremti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, iš viso surinkta 24 321 Eur. „Tokie bėgimai žmones kažkiek priverčia susimąstyti. Kas man aktualu – kad reikia džiaugtis, kol judi, kol gali, ir gyventi šia diena, šiuo momentu, nes kai pasižiūri, kas yra už sienos, kad ir ligoniai kokie nors, tu nežinai, galbūt kažkurią dieną ir į tavo duris pasibels. Mes nė vienas nesame garantuotas, kad liksime sveiki visą gyvenimą“, – samprotauja pašnekovė.

Vis dėlto ji abejoja, kad tokie pamąstymai ir maratono idėja svarbūs visiems. „Turbūt mažą dalį tai paliečia, tik sąmoningus žmones, kurie tuo domisi ir gyvena. O kita dalis nei girdėję, nei matę, nei jiems įdomu“, – sako Laura. Nepaisant to, ji įsitikinusi – tokios iniciatyvos ne vieną priverčia pamąstyti apie visa ko prasmę ir primena, kad nereiktų gyventi vien tik dėl savo malonumo. „Primena, kad reikia kitam padaryti ką nors gero, ištiesti ranką, pagelbėti. Tokią renginio idėją kur nors kas nors išgirs“, – teigia gargždiškė.

L. Arė gyvenimo neįsivaizduoja be judėjimo: be bėgimo ji dalyvauja žygiuose, yra lankiusi šokius, pati vedusi treniruotes.

Deividas KUBIKIS

 Asmeninio archyvo nuotr.