Biblioteka yra tai, be ko tiesiog neįmanoma gyventi

Diana Ciparienė pirmoji iš Klaipėdos rajono bibliotekininkų, gavusi Kultūros tarybos stipendiją, apsilankė pasauliniame kongrese IFLA, kuris vyko Kolumbuso mieste (JAV).

Diana Ciparienė, Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, šiemet mini savo profesinės veiklos beveik tris dešimtmečius. Tarsi prizą už atsidavimą savo profesijai, didelį indėlį į rajono kultūrinį gyvenimą bei nesuskaičiuojamas darbo valandas D. Ciparienei Kultūros taryba skyrė stipendiją nuvykti į garsų pasaulinį bibliotekininkų suvažiavimą – IFLA kongresą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši garbė rajono bibliotekininkams teko pirmą kartą, nes į tokio aukšto lygio renginius dažniauprasiveržia, kaip būna ir kitose srityse, didelių miestų atstovai.

Pradžia – ne rožėmis klota

Bibliotekininkės „iki kaulų smegenų“ Dianos Ciparienės kelionė į Ameriką įvyko vasarą, tačiau kol abi dėl užimtumo susitikome interviu, nutekėjo šiek tiek laiko. Tačiau ta pačia darbinio jubiliejaus solidžios sukakties proga su Diana prisiminėme jos karjeros bibliotekoje pradžią. O ji, pasirodo, nebuvo rožėmis klota.

„1988 m. jauna specialistė, baigusi Vilniaus kultūros mokyklą ir jau mokydamasi Vilniaus universitete, atėjau dirbti savo svajonių darbą į Gargždų biblioteką. Tačiau jau po metų atsidūriau Venckų filia­le. Išsiuntimu į kaimą buvau nubausta už nepaklusnumą. Atsisakiau nunešti knygą aukštam sovietiniam rajono valdininkui į darbą, vėliau išstojau iš komjaunimo. Buvau pilna Vilniaus dvasios, juk artėjome prie 1990-ųjų… traukiau dainas apie laisvą Lietuvą… Jauna, idealistė ir turėjau savo žemaitišką stačiokiškumą, o galbūt kai kas bijojo ir konkurencijos… To ir užteko. Atsidūrusi Venckuose verkiau kaip nuplakta: viskas sulūžę, išpuvę, seniai niekas čia nedirbo, žmonės ant knygų keptuves dėdavo… Už savo pinigus langus, duris pasikeičiau. Buvo parašyta, kad biblioteką lanko 300 skaitytojų, laukiu, ogi neateina nė vienas. Pasirodo, prirašyti dėl „socialistinio lenktyniavimo“, o realiai buvo tik 50. Parašiau, kaip yra iš tikrųjų su tais skaitytojais, tai premiją „nupjovė“… Tačiau išdirbau Venckuose 16 metų ir nesigailiu – teko pažinti daug puikių žmonių, darėme daug renginių, augo skaitytojų būrys“, – prisiminė D. Ciparienė. Vienas iš tokių žmonių – Rimantas Kytra, kuriam dėkinga už palaikymą ir supratingumą.

„Venckuose išmokau karves melžti, daržus, braškes auginti, nes reikėjo pragyventi su šeima, su vyru auginome du vaikus. Vėliau dar baigiau universitetines studijas, miegodavau po 3–4 valandas. Ačiū mamai, kuri mane palaikė ir padėjo. Dabar džiaugiuosi savo suaugusiomis atžalomis, baigusiomis aukštuosius mokslus. Sūnus, laivavedybos magistras, dabar skrodžia vandenis prie Anglijos ir Škotijos krantų, dukra studijuoja Vilniuje. Vaikams sakau: būkite pasaulio dalimi, viskuo dalinkitės su kitais, ir tas pasėtas gerumas jums sugrįš. O jei sulaukėte piktumo iš kieno nors – tai praeis, bet užtat gausite gerą pamoką. Likimas buvo palankus, kai direktoriaus Juozo Gutausko 2005 m. buvau pakviesta dalyvauti atrankoje eiti direktoriaus pavaduotojos pareigas. Kaip pasakytų Vytautas Mačernis – „Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda“. Todėl esu šiandien čia, šioje pozicijoje “, – sakė D. Ciparienė. Ji džiaugiasi, kad dabar bibliotekininkės vietą Venckuose užėmė pačios „užsiauginta“ skaitytoja.

Vien knygas dėlioti nepakanka

J. Lankučio viešoji biblioteka rajone turi 25 filialus, kurie yra direktoriaus pavaduotojos D. Ciparienės dėmesio objektas. „Kadangi pati tiek metų išdirbau kaimo bibliotekoje, puikiai išmanau šį darbą. Dirbi ne tik tiesioginį darbą, bet ir privalai išsivalyti, o kai kur išsikūrenti patalpas, ir už tai niekas nemokėdavo. Dabar irgi neturime lėšų valymo priemonėms, sukamės, kaip išmanome. Pamenu, viena bibliotekininkė vis reikalavo, kad nupirktume šluotą ir lopetėlę ir t. t., o ateini – dulkių pūkai skraido, naujos knygos neišpakuotos tris dienas guli… Ir tokių istorijų būta. Kai kurias koleges juokais vadinu „delfinėmis“, nes nuo ryto iki vakaro skaito internetą, o kiti darbai… tikrai tuo nesidžiaugiu, norisi, kad ta mada praeitų. Gi bibliotekininkas turi būti ne tik geras profesionalas, bet ir komandos žmogus, turėti bendruomeniškumo jausmą, suprasti, kad ir po darbo renginiuose reikia dalyvauti, domėtis įvairesniais dalykais. Į biblioteką atvykusiam svečiui kėdę paduoti ar kavos puodelį pasiūlyti ir neužmiršti, kad yra tarnautojas“, – mintimis dalijosi D. Ciparienė.

Kaip aklai vištai grūdas

„Ta Amerika man nukrito kaip aklai vištai grūdas. Niekada nieko neprašiau. Dažniau už savo karštą būdą per galvą gaudavau, o ne kokius apdovanojimus“, – juokiasi humoro jausmo nestokojanti Diana. O jei rimtai, pasak pašnekovės, teikti paraišką dėl stipendijos Kultūros tarybai ją prikalbino kolegos iš Šilutės ir Klaipėdos. „Jie sakė – tiek metų dirbai bibliotekoje įvairiose pozicijose, tad drąsiai rašyk. Juolab kad ir mums patirtį parveši, pasidalinsi. Paklausiau, nors niekas iš rajono bibliotekininkų nėra buvęs IFLA kongrese ir net nebandęs, ir, manau, kad yra daug vertų to kolegų. Sumečiau CV, prisistatyme parašiau apie vedamus renginius, skaitomus pranešimus bibliotekoje įvairiuose vaidmenyse, tarp jų ir su tautiniu kostiumu, kadangi dainuoju, tvarkingai užpildžiau reikalingus dokumentus ir išsiunčiau tą paraišką vos ne paskutinę minutę, ir užmiršau… nes nelabai tikėjausi. Ir didžiulis džiaugsmas sužinojus, kad paraiška įvertinta teigiamai“, – pasakojo D. Ciparienė. Ji gavo 1 900 eurų stipendiją nuvykti į IFLA kongresą Kolumbuso mieste, Ohajo valstijoje, vykusį rugpjūčio 12–19 dienomis. Pinigų užteko lėktuvo bilietams, viešbučiui, maistui, konferencijos mokesčiui, kuris siekė 480 eurų. Į kelionę leidosi linksma keturių kolegių kompanija. Niujorke keliauninkių laukė nuotykiai – dėl vasaros audrų buvo atšauktas skrydis į Kolumbuso miestą. Tačiau net didelis karštis – per 40 laipsnių lietuvaitėms nesutrukdė pamatyti Laisvės statulą, Liberty parką, Manheteną su jo įspūdingais dangoraižiais.

Naujų idėjų gausa

„Į Kolumbusą atskridome pavėlavusios, tačiau nemažai kongreso dalyvių išvis nepasiekė tikslo. Mat skrydis tolimas, dažnai atšaukiamas dėl oro sąlygų. O miestas – nuostabus, švarus, tvarkingas, su savo 200 metų istorija, įdomia architektūra. O pats kongresas pritrenkė savo mastais – iš 137 šalių dalyvavo

2 045 bibliotekininkai, renginį aptarnavo 386 savanoriai. Daugybė įvairių stendų, „posterių“ buvo išrikiuota daugiau kaip 4 000 kv. m erdvėse. Sesijų darbas vyko įvairiose sekcijose, pagal įvairias programas. Buvo labai džiugu iš arti matyti daugybę kolegų, savo srities profesionalų, klausytis jų patirties, semtis naujų idėjų, galvoti, kaip jas pritaikyti grįžus. Pasidžiaugėme, kad su savo atvirų sienų bibliotekų projektais niekuo nesiskiriame nuo geriausios europinės patirties. Tačiau akį traukė egzotika, buvo labai įdomu klausytis kolegų iš Afrikos, Azijos pranešimų“, – įspūdžiais dalijosi D. Ciparienė. Pasak pašnekovės, kongresas pritrenkė ir renginių gausa – ypač įstrigo Amerikos regionų kultūros atspindžių vakaras. Buvo pristatomos naujos technologijos, elektroninės bibliotekos, biblioautomatai, kurie veikia panašiai kaip kavos automatai. Gal kada nors tokie automatai atsiras ir pas mus.

„Mane labiausiai domino viešųjų bib­liotekų pastatai, jų įranga, kadangi mes remontuojame daug filialų, taip pat vaikų ir jaunimo paslaugos. Kongrese buvo akcentuota, jog pasaulyje auga mažaraštiškumas, ir tai vyksta ne tik vargingose šalyse. Žmonės nebenori skaityti, nes tai sunkus darbas. Todėl bibliotekoms keliami dideli iššūkiai, kaip išlaikyti žmones prie knygų nuo pat mažens, sudominti juos įvairiomis edukacinėmis programomis“, – kalbėjo Diana. Anot jos, lietuviai kongrese irgi turėjo kuo pasididžiuoti. Lietuvoje – puikus interneto ryšys, išvystytos skaitymo skatinimo programos. Iš pasaulinio kongreso D. Ciparienė sakė parsivežusi šūsnį naujų idėjų, metodinės medžiagos, įdomių kontaktų.

„Supratau, kad reikia gilinti anglų kalbos žinias, nes po kongreso laiškai plaukte plaukia. Vieną iš parsivežtų paprastų smagių idėjų žadu įgyvendinti, nes ji nereikalauja jokių lėšų. Įrengti bibliotekoje knygų lentyną, kurioje būtų sudėtos knygos, kurias perskaitę rekomenduoja bibliotekininkė, daktaras, seniūnas ar klebonas. Tikiuosi, rasim bendraminčių, tad kviečiu jau dabar apsilankiusius rekomenduoti. Tai labai puikus būdas pasirinkti ne tik įdomias knygas, bet ir gyvenant bendruomenėje labiau pažinti vieniems kitus“, – įsitikinusi pasauliniame kongrese pabuvojusi bibliotekininkė.

Svarbiausia ne forma, o turinys

D. Ciparienė pripažįsta pakeitusi nuomonę apie amerikietišką gyvenimo būdą, kultūrą. Kaip ir daugelis ji maniusi, jog už Atlanto svarbu tik „pirk-parduok“, aplink nieko natūralaus, vien „plastmasė“, dirbtinės šypsenos.

„Didžiai nustebau, kokia didelė pagarba ten rodoma žmogui. Net kokakola skanesnė negu pas mus – ne tokia saldi. Mūsų visuomenėje labiau įprasta žiūrėti į žmogaus išorę, statusą, vyrauja jauno kūno kultas, nesusikalba tarpusavyje skirtingos kartos, žmonės purtosi paprastų darbų, amatų, esą ne prestižas, visi turi baigti aukštuosius. Savanorystės pas mus dar tik gležni daigai.

Kalbant apie bibliotekas, jos Amerikoje aukštinamos, darbas bibliotekoje laikomas itin prestižiniu. O pas mus kaip? Ne paslaptis, jog į mus žvelgiama kaip į amžinus ubagus prašytojus, nesukuriančius jokios materialinės vertės“, – mintimis dalijosi D. Ciparienė.

Anot pašnekovės, bibliotekos smarkiai keičiasi visame pasaulyje – jos tampa ne tik skaitymo, bet ir mokymosi, bendravimo, įvairių edukacinių veiklų centrais. „Kartais dar iš mokyklų išgirstame: kodėl dubliuojate mūsų veiklą? Tačiau mes su nieko nesivaržome, norime būti draugais, kurti bendras mus vienijančias veiklas, bendradarbiauti projektuose. Turime bazę ir vaikų, ir jaunimo, ir vyresnių žmonių mokymams, edukacinėms programoms. Trečiojo amžiaus universiteto dalyvių užsiėmimai parodė, kad itin reikalingi tokie mūsų projektai kaip „Biblioteka be sienų“.

Amerikoje bibliotekose matėme, kad žmonės net siūti mokosi – čia būtume nesuprasti. Biblioteka suskirstyta į atskiras erdves ir pilna žmonių, kuriems čia įdomu ateiti, užsiimti skirtingomis veiklomis. Internetas namuose ten lėtas ir brangus, todėl gyventojai namuose ne visada turi interneto ryšį, eina į viešąsias bibliotekas. Atėjęs gali skaityti, gali savo knygą atsispausdinti – stovi moderniausias aparatas. Krito į akis, kad baldeliai, foteliukai vintažiniai, seni, bet užtat įranga pati naujausia. Pas mus dar tebėra gajus mąstymas: pirma remontai geriausi, o kad kompiuteris pasenęs nebeįsijungia – antraeilis dalykas.

Nors šios nuostatos palengva keičiasi, pavyzdžiui, Estijoje vienoje lankytų savivaldybių kas ketveri metai pakeičiama visa kompiuterinė įranga bibliotekose, nereikia net prašymo rašyti. Mūsų savivaldybėje taip pat vis labiau suvokiama inovacijų nauda, visoms bibliotekoms, kurios negavo naujos įrangos pagal projektą, teks nauji kompiuteriai. Patirtis Amerikoje tik dar labiau privertė mylėti ir gerbti savo aplinką, profesiją ir čia esančius žmones“, – pasakojo J. Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja D. Ciparienė.