• 28 lapkričio, 2021
|

Biblioterapija – universalus pagalbos metodas

Biblioterapija – psichoterapijos metodas, kai naudojama specialiai parinkta literatūra. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji metodininkė dr. Daiva Janavičienė įsitikinusi, kad ją galima taikyti net smurto artimoje aplinkoje prevencijai.

Ramina, suteikia viltį, skatina mąstyti

– Kaip pristatytumėte biblioterapiją?

– Biblioterapija – universalus metodas, kai asmeniui teikiama psichologinė pagalba, pasitelkiant skaitymą (ar kitą dokumentui suvokti reikalingą komunikacijos būdą).

– Knygų dabar yra labai daug. Kaip atrinkti, kurios iš jų yra biblioterapinės?

– Biblioterapinės knygos – nuoširdžios, humanistinį pasaulio suvokimą perteikiančios, viltingos knygos. Kita vertus, prisimenu rusų biblioterapijos atstovę J. Drešer, kuri teigia, kad biblioterapine gali tapti kiekviena knyga, nes žmonės yra labai skirtingi. Tai, ką atrandame leidinyje, daug priklauso nuo mūsų pačių, nuo knygos perskaitymo savo patirtimi. Štai tuo „savimi atspindėtu pasauliu“ knyga tampa biblioterapinė, ji padeda geriau suvokti save, aplinkinius, pasaulį.

Vienas klasikinių patarimų, – jeigu kažkas rado knygoje tai, kas jam naudinga, tikėtina, kad sau naudingą biblioterapine prasme informaciją joje gali rasti ir kiti. Todėl biblioterapinėmis dažniau tampa klasikinės, pripažinimo sulaukusios knygos, tam tikras „aukso fondas“. Knygos, kurias norisi perskaityti keletą kartų ir kiekvienąkart jose atrandi kažką naują ir reikšmingą savo sielai. Knygą, kuri „užkabino“, patartina apmąstyti ir sau atsakyti į klausimą, kodėl man ši knyga patiko, kuo ji man pasireiškė biblioterapiškai – nuramino, suteikė viltį, gal padėjo plačiau suvokti pasaulį, įkvėpė naujiems siekiams, sužadino vaizduotę ir paskatino imtis ilgai atidėliotos veiklos.

Siekia šviesti visuomenę

– Ar Lietuvoje biblioterapija jau įleido šaknis?

– Biblioterapijos taikymu domisi bibliotekininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai ir kiti, artimai su žmonėmis bendraujantys asmenys.

2016 metų pabaigoje įkurta Lietuvos biblio­terapijos asociacija. Esu jos valdybos narė. Kol kas tik galvojame apie savo strateginius planus, veiklą, tikslus. Šiuo metu daugiausia koncentruojamės, kad visuomenė plačiau suprastų, kas tai yra biblioterapija, kad ji apima ir poezijos bei dramos terapiją, terapinį rašymą. Sausio 20 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko pirmasis valdybos posėdis ir kartu viešas renginys visuomenei. Nesitikėjome, kad susirinkę žmonės netilps į salę. Tai ir džiugina, bet ir labai įpareigoja.

– Organizuojate ir biblioterapinius užsiėmimus. Kaip jie vyksta?

– Skaitydami pasineriame į kito asmens išreikštą kūrybingumą. Diskutuodami apie tekstą, patys įsitraukiame į kūrybinę veiklą. Moderuojamų diskusijų metu atliekame įvairius kūrybinius pratimus, – visa tai sudaro galimybes atsipalaiduoti, patirti kūrybinės veiklos džiugesį, socialinį susietumą, bendros veiklos prasmingumą. Tai ir galime įvardyti realiais biblioterapijos lūkesčiais. Dalyvauti biblioterapijoje – tai įsitraukti į prasmingą kūrybišką veiklą. Lankyti susitikimus, jausti bendrystę grupėje, kartu skaitant tam tikrą turinį. Būti išgirstam ir pačiam išdrįsti kalbėti, suformuluoti ir išreikšti skaityto turinio inspiruotas mintis, – tai realios kūrybinės pastangos. Biblioterapijos užsiėmimų siekis – kartu gilintis į išmintingo teksto turinį, išjausti jį savimi, garsiai mąstyti apie herojus, jų poelgius, apmąstymus, pasiryžimus, neviltį ir pasiekimus. Aptarti tai, kas tuo metu kiekvienam atrodo svarbu, mokėti išklausyti ir išgirsti. Galbūt sulaukti netiesioginio atsakymo į neišdrįstą užduoti klausimą.

Parama kenčiantiesiems smurtą

– Ar tiesa, kad knyga gali padėti spręsti net smurto artimoje aplinkoje problemą?

– Viena iš tikslinių grupių, kuriai būtų galima taikyti biblioterapijos metodą pagalbai, – tai smurtą artimoje aplinkoje patiriantys asmenys. Smurtas – labai jautri problema, kurią pirmiausia sau pačiam sunku pripažinti. Knyga šiuo atveju – kaip tarpininkas, per kurį asmuo gali atpažinti situacijas, per laiką – ir prabilti apie savo išgyvenimus, galbūt iš pradžių pasitelkdamas knygoje aprašytas situacijas ir jas komentuodamas per savo suvokimą. Knygos gali palengvinti prisipažinimą sau, kad yra tokia problema, gali parodyti kitų panaudotus būdus situacijai spręsti. Atpažinus ir pripažinus situaciją jau galima tikėtis, kad atsiras ir vidinių jėgų ją keisti, ieškoti paramos. Taip ir žengiamas tas pirminis žingsnis.

– Galbūt jau teko biblioterapiją taikyti smurto artimoje aplinkoje prevencijai?

– Praėjusiais metais teko svečiuotis Šiaulių apskrities viešojoje bibliotekoje. Policija paprašė pristatyti biblioterapiją asmenims, kenčiantiems nuo smurto artimoje aplinkoje ir nenorintiems apie tai kalbėti. Praktikoje pasimatė ir problemų gylis, pirmiausia susijęs su pačių žmonių sąmoningumu. Deja, bet daug į Šiaulių apskrities viešojoje bibliotekoje vykusį renginį atėjusių jaunų žmonių iš Dienos centro nesulaukė renginio pabaigos, nes jiems tai – nuobodu. Akivaizdu, kad kalbėti apie problemas reikia mokėti pagal kultūrinį lygį. Tai tikrai didelis iššūkis norintiesiems pagelbėti. Tačiau esu įsitikinusi, kad vien tai, kad smurto artimoje aplinkoje tema jau aptarinėjama viešai – didelis pasiekimas.

Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių