Biudžetininkų pakantumas politikų spaudimui išseko

Rajone besitvenkiantys artėjančių savivaldybių tarybų rinkimų debesys temdo eilinių valdininkų, biudžetininkų kasdienybę. „Bangos“ redakcija gavo anoniminį laišką, kuriame rašoma, jog rajono politikai daro spaudimą dirbantiesiems biudžetinėse įstaigose ir primygtinai ragina pildyti atitinkamų partijų gretas. Kitu atveju esą jie neteks darbo vietos arba jų profesinėms ambicijoms bus tiesiog trukdoma.

Rajone – susireikšminimo sindromas

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Liberalų sąjūdžio frakcijos pirmininko pavaduotoja Audronė Balnionienė patikino, kad tokie atvejai, ją pasiekusiomis žiniomis, egzistuoja: „Kuo mažesnė Savivaldybė, tuo labiau tai jaučiama. Matosi kai kurių partijų skaitlingumo didėjimas iš konkrečių darboviečių, ypač prieš rinkimus. Galbūt tai yra žmonių apsisprendimo ir ideologijos klausimai, bet neatmetu ir „dėl šventos ramybės“ varianto. Kaip buvusiai Klaipėdos miesto tarybos narei, man teko galimybė vertinti ir lyginti dviejų savivaldybių „virtuves“ ir atsakingai galiu pasakyti, kad Klaipėdos rajone labai įsivyravęs asmeniškumų kultas bei asmenybinis susireikšminimo sindromas. Tenka apgailestauti, kad mažiau vertinama, kaip žmogus dirba, nes labiau žiūrima, kokiai partijai priklauso. Taip pat tiek politiniame, tiek administraciniame lygmenyje yra peržengiamos elementarios pagarbos žmogui ribos. Spaudimas dėl politinės partijos pasirinkimo, apeliuojant į darbo vietos išsaugojimą yra pati jautriausia žmogui socialinė sfera. Todėl tai ir turi būti vadinama tikru vardu – šantažas. O šis žodis Baudžiamajame kodekse turi atitinkamus straipsnius.“

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas, LR Seimo nario Broniaus Markausko padėjėjas Raimundas Daubaris akcentavo, jog jų partija niekada tokios agitacijos nevykdė: „Mums tai nepriimtina. Be to, jei ir norėtume, neturime tokių svertų, nesame valdžioje. Tačiau kad tai vyksta, esu girdėjęs ne kartą. Didžiulė bėda. Ilgą laiką rajoną valdė konservatoriai, socialdemokratai, šioje koalicijoje ir partija „Tvarka ir teisingumas“. Pažiūrėkime, kokių politinių pažiūrų yra biudžetinių įstaigų vadovai, jų pavaduotojai. Tai atsitiktinumas? Kai rajonan buvo atvykęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, susitikime dalyvavę mokytojai bei kiti buvo gana pasyvūs. Klausiau, kodėl nieko neišsakėte, tai gavau atsakymą, jog žmonės po to bijo likti „už vartų“. Tas pats visose valdiškose įstaigose: tiek kultūros, tiek švietimo“, – savo nuomone dalijosi R. Daubaris.

Siūlo teisines priemones

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkė Rasa Petrauskienė pastebėjo, kad iš partijos pasitraukus dviem ilgamečiams nariams – vicemerei Rūtai Cirtautaitei ir Administracijos direktoriaus pavaduotojui Česlovui Banevičiui – dalis Savivaldybės administracijoje, biudžetinėse įstaigose dirbančių žmonių taip pat paliko konservatorių gretas. „Gal kokie šeši, tačiau, jaučiu, jog yra tokių, kurie nuolat kalbinami pasielgti taip pat, tačiau kol kas laikosi. O kiti turi tvirtą pasiryžimą likti TS-LKD ir net nesileidžia į kalbas. Didžiuojamės turinčiais tvirtą politinių pažiūrų stuburą“, – „Bangai“ kalbėjo R. Petrauskienė.

Žemaičių partijos pirmininko pavaduotojas, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Raimondas Simonavičius teigė negirdėjęs, kad kažkas kažkam grasintų dėl darbo, jei nedeklaruos atitinkamų politinių pažiūrų. „Jei žmogus mano, kad yra terorizuojamas, reikia kreiptis į atitinkamas įstaigas, kurios atlieka ikiteisminius tyrimus dėl neteisėtų veiksmų. Juk gyvename tokiais laikais, kai viskas sprendžiama vadovaujantis teisinėmis normomis“, – įsitikinęs R. Simonavičius.

Anot Administracijos direktoriaus pavaduotojos, Socialdemokratų partijos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkės Ligitos Liutikienės, greičiausiai tai eilinis bandymas drumsti vandenį: „Kai kurie žmonės mėgsta nepagrįstai kalbėti prieš rinkimus. Man su tokiais atvejais susidurti neteko. Juk gyvename XXI a., demokratija pažengusi tiek, kad žmogus gali laisvai apsispręsti, į kokią partiją stoti ar ne. Žinoma, būna, jog pokalbių metu aktyvesnis asmuo pakviečiamas į partiją, tačiau apie spaudimą negali būti nė kalbos. Beje, dabar daugiau atsiranda tokių, kurie patys išreiškia norą įsilieti į komandą.

Gyvename tarsi gūdaus sovietmečio laikais

Nebegalinčio tylėti piliečio laiškas

„Dirbu Klaipėdos rajono savivaldybės įstaigoje. Bet jums nesiūlau. Šiais dviem sakiniais galėčiau ir baigti savo laišką, bet jau žinau, kad sukėliau intrigą. Taigi pratęsiu. Negaliu atskleisti, kas esu, nes žinau, kad prarasiu darbą, kurį atlieku tikrai gerai, iki šiol mane lydėjo tik pagyrimai. Taip pat bijau dėl savo šeimos, nes, kaip kažkas man sakė, visi čia visus žino, o darbas nesimėto.

Tikiu, kad mano laiškas nepatiks rajono valdžiai. Bet anonimiškumas suteikia šiokios tokios drąsos. Drąsos suteikia ir tai, kad besijaučiančių taip pat kaip aš rajone vis daugėja. Tai gal dar galima sustoti?

Kalbėti noriu apie pūvančią provincijos politiką ir vadovus, kuriems geras darbuotojas – tik savas partinis. Sovietinė partinės priklausomybės šmėkla iš mūsų savivaldybės dar neiškeliavo ir greičiausiai neiškeliaus. Nes bent jau aš sunkiai betikiu, kad kada nors mūsų rajono valdžia­žmogiai užleis savo kabinetus kitiems. Kol taip neįvyko, didelė dalis mano kolegų, norėdami išsaugoti darbo vietą, traukiami į partinį liūną prieš savo valią.

Šiuo metu administracija susiskaldžiusi kaip seniai bebūta. Po pasikeitimų valdančiojoje daugumoje (kaip jie patys sako – politinio perversmo), kai kurie vadovai ėmėsi raganų medžioklės. Daugelis turbūt žino, kad konservatorių partiją rajone paliko keli senieji „vilkai“. Žmonės visaip kalba, spėlioja, kas su kuo susipyko, ko nepasidalino, kam ką pažadėjo. Kai kam niekas neįdomu, nes jau seniai mūsų valdžia atrodo kaip beviltiška pelkė. Tačiau mes, eiliniai darbuotojai, puikiai matom, ką reiškia šios rokiruotės ir kas kokiomis kėdėmis pasidalina. Liūdna, bet tenka patvirtinti – viskas dėl įtakos ir algos. Kol valdžia stumdo kėdes, mūsų rajono perspektyva ir reikalai telieka mūsų pačių reikalas.

Pasakysiu dar daugiau. Nebeužtenka pasidalinti savo kėdėmis, paskui save reikia temptis ir niekuo dėtus savo sričių profesionalus. 27 nepriklausomybės metai, ir mes negalim patys apsispręsti, kur mes norim būti?! Žmonės patiria beprotišką spaudimą, stresą ir bemieges naktis. Jei teisingai anąkart su kolegomis suskaičiavome, iš konservatorių partijos jau išstojo berods 6–7 partiečiai. Ir visai ne dėl to, kad staiga pakeitė savo ilgamečius įsitikinimus. Šie gan aukštas pareigas užimantys žmonės buvo įbauginti: bus sužlugdyta karjera, trukdoma dirbti.

Kas būtų, jei pasakyčiau, kad šiuolaikinės technologijos suteikia galimybes įrašyti pokalbius? Kas būtų, jei pasakyčiau, kad yra toks pokalbis, kur vadovas spaudžia specialistą pasirinkti tarp darbo ir savo partinės priklausomybės? Ateis laikas, ir įrašu pasidalinsim. O dabar tenoriu pakviesti kolegas – nebijokit, naudokitės galimybėmis ir nesileiskite žeminami.

Jei kas rems stot į bet kurią partiją, drąsiai uždarysiu Savivaldybės duris iš antros pusės, į mašiną ir į Klaipėdą. Kompetencijų turiu, tad nebijau, darbo rasiu. O rajonas galėtų toliau girtis, kokius gražių inkilų konkursus organizuoja ir kaip gera čia pas mus gyventi. Atsitokėkite – rajonas perspektyvus tik dėl geografinės padėties ir Klaipėdos pašonėje. Jei ne mada gyventi paukščių čiulbesy, niekas nesikeltų į priemiestį, ir būtume eilinė periferija. Tokia ir tapsime, jei darbuotojams ir toliau bus kuriamos kenkėjiškos sąlygos dirbti. Mums sunkiai sekasi vieningai vystyti rajonui aktualius planus, nes esame užimti intrigomis, turime žinoti, „kas su kuo“, ir netrukdyti. Susidaro įspūdis, kad gyvename gūdžiais 1980-aisiais, bijome žmonių, kurių šiais laikais neturėtume bijoti. Tai gal užteks? Būkime tvirti, neleiskime į mus valytis kojų.“

KOMENTARAI

• Išeitis – dirbtinis intelektas?

  Psichologas Edvardas ŠID­LAUSKAS: „Vakar perskaičiau tokį anekdotą:

  – Alio, Kremlius?

  – Aš norėčiau dirbti vyriausybėje.

  – Jūs durnelis?

  – O tai būtina sąlyga?

  Trumpame pokalbyje yra paslėpta ir kiek gilesnė tiesa. Politikas, neretai susigundęs lengvesnio, sotesnio gyvenimo galimybėmis, amoralaus elgesio dėka pralobsta ir tokiu būdu meta save į nuolatinės baimės būti demaskuotam, visų pirma oponentų, konkurentų, liūną. Tokio distreso sąlygomis žmogaus protas suprimityvėja ir geba rinktis tik iš kelių variantų: bėgti, pulti ar suakmenėti. Turintis, be kita ko, dar ir šiokios tokios galios, politikas ar valdininkas dažniausiai renkasi pulti, taip įsiveliama į nesibaigiančias batalijas „už išlikimą“. Dėl tokios kovos su malūnais darbas tampa neproduktyvus, nervinė sistema dirba gynybiniu režimu, apie kažkokią objektyvią tikrovės analizę bei kūrybiškumą sprendžiant realias žmonių problemas nebetenka jau ir kalbėti.

  Paprastas žmogus ar tiesiog žvelgiantis iš šalies, laisvas nuo tos įtampos, lyg ir mato, kad kažkas yra ne taip, kad štai gi protingas, solidus ponas, o elgiasi it apsėstas, lyg kas būtų jį pakeitęs. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad vadovavimas, didesnė valdžios, galios dozė koreliuoja su vis stiprėjančiais asmenybės psichopatiškumo bruožais. Ir tai visai suprantama, kuo daugiau streso, nerimo, pavojų, tuo mažiau empatijos, blaivaus mąstymo, tuo labiau dominuoja „driežo smegenėlės“.

  Psichopatai, kaip žinia, stokoja atjautos ir elgiasi manipuliatyviai, kad išlaikytų esamas pozicijas ar siektų aukštesnių, bet kuriuo atveju tai agresyvus ir nehumaniškas elgesys, primenantis kovas dėl išlikimo pirmykštėse bendruomenėse.

  Turbūt verta suprasti, kad išmėginimas valdžia yra kiekvienam žmogui sunkiai pakeliamas dalykas. Čia reikia neeilinės drąsos, charakterio tvirtybės, aukšto sąmoningumo, moralinio stuburo. Gal todėl Platonas siūlė rinkti valstybės vadovą iš prityrusių ir mūšiuose pasižymėjusių kariūnų. Manau, kad dalis problemų išsispręstų esant visiškam valstybės institucijų skaidrumui, įtraukiant, pavyzdžiui, reguliarias patikras melo detektoriumi, viešas piniginių srautų ataskaitas ir t. t. Gal kažkiek reikalai pajudėtų, jei bent dalį administravimo atsakomybės perkeltume nuo paprastų mirtingųjų mašinoms, dirbtiniam intelektui, sykiu siūlant anonimines psichologo paslaugas dirbantiems padidinto streso sąlygomis valdžios žmonėms. Psichoterapeutas ar psichologas galėtų tapti streso suvaldymo pagalbininku ar savotišku žaibolaidžiu.“

• Rinkėjas lieka apgautas

  Politologas, socialinių mokslų daktaras Lauras BIELINIS: „Teko girdėti apie tokią taktiką. Nieko gero, kad taip vyksta. Savivaldybių tarybos renkamos pagal partinius sąrašus, dėl to biudžetinių įstaigų darbuotojai, savo sričių profesionalai atsiduria sudėtingoje situacijoje: jei nori tęsti savo darbą, turi įstoti į kokią partiją. Prieš kiekvienus rinkimus turi orientuotis, kuri politinė jėga laimės, kad spėtum perstoti į tą partiją. Tokiu būdu išsaugoma profesinė vieta, o rinkėjas lieka apgautas, nes toks žmogus dažnai atsisako mandato ir savo vietą Taryboje užleidžia kitiems politikams.

  Buvo praktika, kai į savivaldą žmonės buvo renkami ne pagal partijų sąrašus, tačiau taip pat radosi problemų, nes sunkiai formuodavosi daugumos, visi atstovavo tik sau.

  Esminė bėda, kad didžioji dalis rinkėjų balsuoja inertiškai, vadovaudamiesi emociniais argumentais „patinka/nepatinka“. Visiškai nesusimąstoma apie praktinius dalykus, kuriuos išrinktieji turės spręsti. Tad svarbiausia įtikinti rinkėją balsuoti atsakingai ir viską apsvarsčius, o ne iš meilės gražioms akims ar geriems pažadams.“

Agnė ADOMAITĖ

A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.