Buvęs žvejys Gobergiškėje augina tonas šamų

Gargždiškis, jaunystėje Kuršių mariose su žvejais žvejojęs Marius Gylys prieš 4 metus Gobergiškėje, Dauparų–Kvietinių seniūnijoje, įsirengė patalpas ir pradėjo auginti šamus, kuriuos perdirba ir realizuoja ne tik čia pat esančiame kioske. Per metus užaugina 10–15 tonų, nors galėtų iki 40 tonų. Klaipėdos rajone jis didžiausias žuvų augintojas. Lietuvos žuvininkystės asociacijos narys M. Gylys tvirtino, jog ateityje žuvys bus auginamos, nes pasaulio vandenyse jų ištekliai mažėja, užterštumas didėja. „Neatsitiktinai Europos Sąjunga teikia paramą žuvų augintojams“, – sakė verslininkas.

Marius nuo marių atrado Gobergiškę
Važiuojant Dauparų link mįslę užmena ties Gobergiškės kaimu įstrigęs senas laivas – botas. Kas sieja žvejų reliktą su šiuo sausumos kraštu, gali atsakyti tik pats savininkas Marius Gylys. Jo vardas – atvira užuomina, jog kilęs iš pamario, Drevernos, buvusio garsaus žvejų kaimo. Ir gali tik nujausti, koks mielas turėjo būti šis vandenų kraštas jo tėvams, sūnų pakrikštijusiems Mariumi, o dukrą – Neringa.
Šiuo laivu M. Gylys jaunystėje penkerius metus su kitais žvejais plaukė į Kuršių marias žvejoti. Oho, su kokiais laimikiais grįždavę! Buvęs dreverniškis išgelbėjo sentimentus keliantį laivą jį nupirkęs: nepriklausomybės metais žvejams atsisakius šio verslo ir gavus išmokas, laivai buvo supjaustyti. Marius suremontuos botą, išgabens į Dreverną, bet juo į marias nebeplauks…
Neseniai į Gobergiškę atgabentas laivas – ryškus Mariaus verslo ženklas, gundantis užsukti į čia pat esantį žuvies kioską, kuriame didelis šios produkcijos pasirinkimas. Prekiaujama ne tik jo užaugintų šamų gaminiais.
Prieš kelerius metus M. Gylys iš Gargždų vartotojų kooperatyvo įsigijo apleistas, suniokotas patalpas, kurias anksčiau keliolika metų nuomojosi įmonė „Dauparų žuvis“. „Šiai persikėlus į Šilutės rajoną, pastato teritoriją aplinkiniai pavertė sąvartynu – teko 8 šiukšlių konteinerius išvežti, – atskleidė M. Gylys. – Buvusi seniūnė, gyventojai dėkojo, kad nupirkome ir sutvarkėme.“

Žuvys pažįsta šeimininką
M. Gylys prisipažino, kad senokai dreverniškiai verslininkai, auginantys šamus, ragino ir jį, bet šis tada pasirinko kitą verslą. Vėliau apsisprendė: parengęs du projektus – šamų auginimo ir šių bei kitų žuvų perdirbimo, sulaukė europinės paramos. „Gavus ją, tiek pat reikėjo savo lėšų“, – dėstė verslininkas.
Susiremontavęs Gobergiškėje įsigytą pastatą jis įrengė šamų auginimo patalpas ir žuvų perdirbimo cechą, rūkyklas ir pradėjo šeimos verslą. „Nusipirkome prekės ženklą „Fishlita“, nors kai kas galvoja, jog čia tebėra skania silke garsėjusi „Dauparų žuvis“. Tokią pat gardžią dabar ruošia mano žmona Renata“, – patikino M. Gylys.
Didžiulėse talpose, kuriose yra apie 200 tonų vandens, knibžda tūkstančiai šamų. Per metus gali užauginti iki 40 tonų, bet pandemijos laikotarpiu nebūtų kur tiek realizuoti. Pasak verslininko, jiems reikia šilumos – patalpose apie 280 C temperatūra. „Šamai pažįsta mane, – šypsojosi Marius. – Jie reaguoja į švieselę, su kuria ateinu, jaučia šeimininką iš kvapo. Šios žuvys itin jautrios – sutrikdžius tylą, jos parą nesiartina prie maisto ir gali prarasti kilogramus prieaugio.“
Per pusmetį šamai užauga iki kilogramo, bet augina porą mėnesių ilgiau, kad užaugtų didesni. „Šamų filė mes aprūpiname garsiausius Vakarų Lietuvos restoranus, kurie pageidauja didesnių išpjovų“, – atskleidė Marius. Žuvų mailių jis perka, bet norėtų pats išmokti auginti, nes sunku gauti – daug šamų augintojų atsirado. Klaipėdos rajone keli verslininkai užaugina nuo 3 iki 5 tonų, o M. Gylio žuvies auginimo ūkis – didžiausias rajone. Jis prisipažino, kad be laisvadienių dirba ketvirtus metus.
Pas dreverniškį žinovą jis per pusmetį išmoko rūkyti žuvį. Dabar pavyko pasamdyti šią technologiją puikiai išmanantį darbuotoją – Marius tuo labai džiaugėsi. „Iš viso sukūrėme 4 darbo vietas, nors buvome įsipareigoję dvigubai mažiau“, – šyptelėjo pašnekovas.

Pandemija padėjo atrasti „Fishlitą“
Pradėjus verslą, užauginus ir viešojo maitinimo įstaigoms pristačius pirmuosius šamus, netrukus užklupo pandemija – gyvenimas apmirė. „Bet kai kurie restoranai neužsidarė – pradėjo gaminti maistą išsinešti. Tai mus gelbėjo, – dėstė M. Gylys. – Gobergiškėje, prie savo įmonės „Fishlita“ gamybos patalpų, iš automobilio pradėjome prekiauti savo užaugintais šamais. Baimindamiesi lankytis parduotuvėse žmonės noriai pirko iš mūsų.“
Pamatę, jog prekyba sekasi, pastatė naujutėlį kioską, šviečiantį iš tolo. Teko matyti, kaip savaitgalio pavakarę prie jo rikiavosi nesibaigianti pirkėjų eilutė – pardavėja vos spėjo suktis. Čia prekiaujama ne tik vietoje užaugintais ir išrūkytais šamais, šviežia jų filė, bet ir iš kitos žuvies vietoje paruošta produkcija. Gali nusipirkti rūkytą eršketą arba Lietuvoje užaugintą ungurį, karpį, upėtakį, iš užsienio parsivežtos lašišos, skumbrės ir kitos. Čia gausus žuvų pasirinkimas.
„Mūsų užauginti šamai kokybiški, skanūs, nes šeriame jiems skirtais vokiškais pašarais, kurių pagrindas – žuvų miltai, o ne gyvulinės kilmės malti kaulai, kurie pigesni, – dėstė M. Gylys. – Rūkyklose naudojame juodalksnio malkas. Karštai šamus rūkome apie 6 valandas. Kuriame naujus receptus: žmona – virėja, kuriai netrūksta kūrybiškumo. Mes nenaudojame konservantų – mūsų produkcija be E.“
M. Gylys kalbėjo, jog šamų auginimas reikalauja didelių sąnaudų, todėl negali parduoti pigiai. Anot jo, pabrango ir kitos žuvys, silkė. „Įsigijome specialų automobilį-šaldytuvą, tai patys važiuosime į Norvegiją, Skandinaviją pirkti žuvų iš pirmų rankų“, – kalbėjo verslininkas ir pridūrė, kad savo kioske parduoda euru pigiau nei Klaipėdos „Eglės“ turguje, kur prekiauja šeštadieniais.
Jis įsitikinęs, kad ateityje valgysime tik dirbtinai užaugintas žuvis, nes jų ištekliai pasaulio vandenyse mažėja.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.