Chirurgas Arvydas Berenis: „Supranti, kad darai kažką labai didelio“
„Aš pailsiu dirbdamas. Išeinu į darbą ir man gerai“, – juokiasi Arvydas Berenis, daugiau nei keturis dešimtmečius operuojantis chirurgas. Šiandien jis dirba Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, Palangos poliklinikoje ir savo įkurtoje „Berenio klinikoje“, kur daugiausia dėmesio skiria ilgai negyjančioms žaizdoms.
Keisti supratimą apie kūną
– 44 metai medicinoje. Koks momentas jus labiausiai suformavo kaip gydytoją?
– Internatūra dar buvo toks laikotarpis, kai nesi visiškai atsakingas. Vis tiek gali paklausti, pasitarti. Pirmas ryškus darbo pradžios momentas – pirmas budėjimas Skuodo ligoninėje. Atvažiavau jau kaip gydytojas. Buvo daug chirurgų, gal šeši, aš buvau septintas. Ir labai nenorėjau ten būti, nes klausiau, kodėl mūsų tiek daug… Bet vis tiek pradėjau dirbti.
Pirmas budėjimas – apendicitas. Nebuvo anesteziologo. Reikėjo operuoti su vietine nejautra. Operacija sudėtinga – gangreninis apendiksas, netipiškoje padėtyje, pacientas stambus. Man prakaitas bėga, seselės sako – kviečiame skyriaus vedėją. O jau naktis, gal pirma valanda. Galvoju – dar pabandysiu.
Operavau apie dvi su puse valandos. Buvo labai sunku. Bet tada aš pajutau, kad esu atsakingas žmogus. Kad galiu išgelbėti. Po to savaitę „gyvenau“ tuo pacientu. Bet viskas baigėsi gerai (šypsosi).
– Dabar turite savo „Berenio kliniką“, kur viena iš jūsų sričių – sunkiai gyjančios žaizdos. Ką tokios žaizdos pasako apie žmogaus gyvenimą, ne tik apie jo kūną? Ar tai kažkaip susiję?
– Man atrodo, tikrai susiję. Aš su tomis ilgai negyjančiomis žaizdomis dirbu jau daug metų – prižiūriu įvairių susirgimų kamuojamus pacientus, dažnai diabetikus ir ne tik. Ir labai aiškiai matosi ryšys tarp žmogaus mentaliteto ir tų negyjančių opų.
Labai dažnai, norint pagydyti žaizdą, reikia keisti žmogaus supratimą apie savo kūną, apie pačią žaizdą – kaip ji atsirado, kaip gyja. Mes niekada nežiūrime tik į vieną vietą – gydymas apima žmogų: koks hemoglobinas, kaip dirba širdis ar nėra kraujotakos sutrikimų, kvėpavimo problemų.
Ir dažnai pamatai paprastus dalykus – žmogus net nėra buvęs pas kardiologą ar kraujagyslių chirurgą. O higiena… jos kartais labai trūksta. Ateina žmonės skirtingi – vienas iš kaimo, kitas po darbų, bet higieną vis tiek jiems reikia „įkalti“. Būna, kad žmogus mėnesiais neplauna kojų, nes kažkas pasakė: „tik nešlapink žaizdos“. Tada prasideda – vynioja šiukšlių maišus, celofaną, maistinę plėvelę, kad tik vanduo nepatektų. Aš tada imu ir pats plaunu – parodau, kad nuo vandens ir muilo niekas nenukrenta. Mes nebijome padėti nuplauti žaizdotus kūnus, tikrai nebijome… Ir kai žmogui duodi tą paprastą laisvę, jis sako: „aš dabar gyvenu kaip žmogus“. Nebereikia su maišais vargti, eiti į dušą viena koja, kažkaip persikreipus. Gali normaliai nusiprausti. Atrodo paprasta, bet situacijos būna tikrai liūdnos.
– O tas ryšys tarp žmogaus mąstysenos ir kūno – jis tikrai yra? Gal žmogus save graužia dėl kažko?
– Yra. Ir čia, matyt, realizuojasi mano sena svajonė apie psichologiją. Nes mes kasdien turime būti ir psichologai. Svarbiausia – kad žmogus mumis, medikais, pasitikėtų. Jeigu jis to neturi, tada viskas griūva. Jis pradeda save graužti, „kramtyti“ iš vidaus ir galų gale palūžta.
Jeigu žmogus jau pradeda „kristi“, ir niekas jam neduoda impulso, tikėjimo, noro gyventi – rezultato nebus. Todėl mūsų darbas kartais yra tiesiog pasakyti tinkamą žodį.
Ir dar – labai pasikeitė požiūris į amžių. Kai aš pradėjau dirbti, 75 metų žmogus jau atrodė labai senas. Dabar 85–87 metų pacientai – visiškai normalu. Net 90 metų žmonės atlaiko operacijas.
Kardiologai sutvarko, traumatologai pakeičia sąnarius – ir žmogus gyvena toliau. Organizmas atlaiko daug daugiau, nei anksčiau galvojome.
Gydytojui atbukti neįmanoma
– Turite milžinišką patirtį kaip chirurgas. Ar dabar, atsigręžęs į praeitį, jaučiate, kad medicina smarkiai pažengė? Ar būna minčių, jei anksčiau būtų buvę galima padėti daugiau?
– Be abejo. Tai, ko anksčiau negalėjome padaryti, šiandien yra visiška kasdienybė. Pavyzdžiui, sąnarių keitimas. Kai pradėjau dirbti 1982 metais, gyvenome sovietiniais laikais – jokių normalių sąnarių protezų nebuvo. Buvo bandymų daryti kažkokias „pusines“ operacijas, bet jos nebuvo plačiai taikomos ir neturėjo gero rezultato.
Dabar tai yra standartinė procedūra. Tas pats su kardiologija. Atsiradus kardiologiniams ir kardiochirurginiams skyriams, tūkstančiams žmonių buvo pailgintas gyvenimas. Žmonės, kurie anksčiau būtų mirę jauni, šiandien gyvena normaliai. Stentavimas – kai į kraujagysles įdedami stentai – visiškai pakeitė situaciją. Dabar net ir su rimtomis problemomis žmonės gyvena įprastą gyvenimą. Ir tai yra didžiulis skirtumas.
– Dažnai sakoma, kad gydytojai ilgainiui atbunka – pripranta prie kraujo, skausmo, net nelaimingų pacientų istorijų. Ar jūs tai jaučiate? Kur yra riba tarp profesinio šaltumo ir pavojingo cinizmo?
– Turbūt gyvenime visko būna. Bet tas „atbukimas“ nėra toks, kaip kartais įsivaizduojama. Nėra taip, kad skausmas visada būtų vienodas ar kad žmogus nustotų jausti.
Kiekviena mirtis vis tiek „nusineša dalelę“ tavęs. Jei tu prie to prisilietei ir kažkas įvyko ne taip, kaip tikėjaisi – tai lieka. Net jeigu iš chirurginės pusės viskas buvo padaryta gerai, mirtis gali ištikti dėl nenumatytų komplikacijų – ūminė koronarinė būklė, insultas ar dar kažkas.
Šiandien, aišku, mes daug kam ruošiamės iš anksto. Yra algoritmai, viskas sustyguota – vertiname krešumą, paruošiame pacientą, skiriame vaistus, galvojame apie galimas komplikacijas dar prieš operaciją. Šitoje vietoje medicina labai pažengusi.
– Gal prisimenate kokį pacientą ar istoriją, kuri jus labiausiai palietė?
– Labai daug tų istorijų per gyvenimą būta. Ir jos lieka. Ypač traumų atvejai. Buvo tokia pacientė – dar dirbant Skuode atvežta iš Latvijos, iš darbų. Žemės ūkio trauma. Koja buvo beveik nuplėšta, nurauta nuo klubo sąnario. Aš nebuvau matęs tokios baisios žaizdos ir tokių sužalojimų.
Ir ji dar buvo gyva. Mes kovojome dėl jos gyvybės… Tokie vaizdai lieka visam gyvenimui – aš iki šiol matau tą žaizdą. Galėčiau prilyginti karo traumai, toks baisus sužalojimas.
Bet yra ir kitokių istorijų. Daug pacientų, kuriuos operavome dėl onkologinių ligų, kai atrodė – tikrai neištemps. O paskui po truputį jie „užsikabina“, atsitiesia ir gyvena.
Pacientų gyvenimas įkvepia
– Pasitaiko sutikti gatvėje pacientą, apie kurį kažkada galvojote, kad situacija beveik beviltiška?
– Taip, sutinku tikrai daug jų ir gatvėje. Vieną kartą sutikau tokį pacientą. Dabar jis dirba kažkokioje didelėje kompanijoje. Prieina prie manęs ir sako: „daktare, jūs visai nepasikeitęs“. Nu, juokiuosi, gal tik šiek tiek pasenęs. Sako: „jūs mane prieš keturiasdešimt metų operavote Skuode“. Buvo motociklo trauma – plyšusios kepenys, dar įvairūs sužalojimai. Ir jis sako: „visiškai atsigavau po tos operacijos“. Sukūrė šeimą, turi tris vaikus. O tada buvo visai jaunas – kokių dvidešimties, o dabar jau subrendęs vyras, pražilęs. Svarbiausia, jis sako – gyvena gerai. Ir tada supranti… Tuo metu, kai operavau, buvo toks jaunatviškas patosas, o dabar supranti, kad darai kažką labai didelio! Tik vėliau tai tampa rutina. Ateini į operacinę, dirbi savo darbą.
Bet, žinokit, net ir dabar, po tiek metų, po šimtų ar tūkstančių operacijų – kiekvieną kartą eidamas į operacinę aš gerai pagalvoju. Aš jau mintyse planuoju, kas ten vyks. Negalvoju apie tai, kas čia dabar, o galvoju, kas bus ten.
Dabar, aišku, lengviau – atsidarai „YouTube“, gali pasižiūrėti operacijas prieš eidamas į operacinę. Anksčiau to nebuvo. Jeigu būdavo sudėtingas atvejis – tarkim, sudraskytas žmogus – mes buvome bendrieji chirurgai, nebuvo tiek specializacijos. Traumatologija buvo tik didesniuose miestuose. O mažesniuose – Skuode, Kretingoje, Telšiuose, Plungėje – darėme viską patys.
Turėjome atlasus. Atsineši atlasą į operacinę, pasidedi. Žiūri į atlasą, tada į žaizdą, tada vėl į atlasą. Būdavo ir tokių situacijų. Ypač su rankomis – plaštakų traumos. Sudraskytos, suplėšytos… Tekdavo viską „surinkti“ iš naujo. Iš tos „košės“ išrinkti, susiūti. Ne kartą taip darėme. Tai buvo visiškai kitoks darbas.
– Vis dėlto ar jūsų darbe būna ir komiškų situacijų? Kokią istoriją prisiminęs vis dar galite nusišypsoti? Gal iš narkozės pabudę pacientai ką nors pasako?
– Komiškų momentų operacinėje būna nemažai. Operacinėje nemėgstame įtampos. Ten turi būti ramu – visa komanda dirba. Mes stengiamės palaikyti gerą nuotaiką. Jei kažkas nepavyksta, jeigu kolegai nesiseka kažkuris etapas, negalima pradėti panikuoti. Nes tada išsiderina visas darbas. Tiesiog susikaupiame, pasakome – „čia truputį įstrigome“, visi susitelkia, ir po to viskas juda toliau. Bet humoras padeda. Jis palaiko tonusą.
Patinka paprasti dalykai
– Koks jūs esate už ligoninės ribų? Kas padeda atsijungti po emociškai sunkių dienų?
– Aš toks pats, kaip ir visi. Turiu namus, turiu sodą – obelų, kriaušių. Turiu kaimą. Pjaunu žolę, dirbu paprastus darbus. Nebesu tas jaunas žmogus, kuris kažkur skuba ar ieško adrenalino. Man patinka paprasti dalykai – gamta. Kartais tiesiog žiūriu į gyvūnus. Kartais dalyvauju medžioklėje, bet net neatsimenu, kad būčiau nušovęs žvėrį. Ne to ten einu. Man gražu pamatyti, kaip ateina šernė su jaunikliais, kaip viskas vyksta.
Žmonės gal įsivaizduoja, kad išeini į mišką ir ten kažkas vyksta, bet dažniausiai – tiesiog ramybė. Ir to užtenka.
– Ar yra dalykų, kurių dėl profesijos teko atsisakyti? Ar kada nors dėl to gailėjotės?
– Ne, niekada nesigailėjau. Jeigu dėl darbo praleidau kokį balių, koncertą ar neišvažiavau pailsėti – tai normalu. Toks darbas. Man net tas poilsis… kartais nuo jo pavargsti. Aš pailsiu dirbdamas. Išeinu į darbą ir man gerai. Gyvenimas buvo kitoks – ypač anksčiau, sovietiniais laikais. Viskas buvo gana audringa, alkoholis liejosi. Bet kažkaip po 1991-ųjų aš visiškai atsisakiau alkoholio. Tai buvo mano sprendimas. Aš tiesiog taip nusprendžiau. Buvo tas laikotarpis – nepriklausomybės pradžia, rusų kariuomenės išėjimas. Viskas keitėsi. Ir aš sau pasakiau – nenoriu pasiimti to „palikimo“. Ir nuo to laiko nebegeriu. Iš pradžių galvojau – pabandysiu metus. O paskui tas vienerių metų sprendimas tapo visam gyvenimui.
– Apie ką šiandien svajoja žmogus, padėjęs šimtams ar tūkstančiams?
– Kartais atrodo, kad dar ne visiems padėjau. Taip, dar liko. Sulaukiu klausimo: kada į pensiją eisi? Sakau – kai pakvies Anapus, tada ir eisiu. O kas po to? Turbūt sėdėsiu ant debesies kraštelio ir žiūrėsiu, kas čia vyksta…
– Turite 4 vaikus. Ar pasvajojate, kad kuris tęs jūsų pradėtus darbus?
– Jaunėlis Andrius ruošiasi studijuoti mediciną. Jis dar dvyliktokas. Vyriausiasis sūnus Vytautas – dantų technikas, dirba Londone ir jam puikiai sekasi, bet aš bandau jį įkalbinti grįžti į Lietuvą. Tikiuosi, kad kada nors pavyks… Londone statybų sektoriuje vadovaujantį darbą dirba ir sūnus Mindaugas. Dukra Monika – kineziterapeutė Skuodo ligoninėje. Visais labai džiaugiuosi ir leidžiu rinktis patiems.
Žaneta SKERSYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
