Dėl Priekulės miesto puošimo ir etnografinio paveldo saugojimo
Prieš metus šalia Aukštaičių, Žemaičių, Dzūkų ir Sūduvių etnografinių regionų buvo įkurtas ir Mažosios Lietuvos etnografinis regionas, kuriam priklauso ir dalis Klaipėdos rajono drauge su Priekule, Dreverna, Agluonėnais ir Dovilais. Ką reiškia saugoti paveldą? Tai reiškia nenaikinti to, kas yra būdinga tam kraštui ir nesistengti jo suniveliuoti. Paveldas yra materialus ir nematerialus, kuris stengiasi išlaikyti vietos dvasią arba genius loci. Neseniai liuteronų parapijos namuose ta tema vedėme renginį ,,Poezijos pavasarį“.
Po renginio ,,Bangos“ laikraštyje radome straipsnį, kad ruošiamasi statyti koplytėlę ar koplytstulpį prie Priekulės autobusų stoties. Mažojoje Lietuvoje pakelėse nebuvo statomi nei kryžiai, nei koplytstulpiai. Šiems sakraliems ženklams geriausia vieta yra bažnyčioje ir kapinėse. Taigi, prisilaikant vietos dvasios, koplytstulpio nereikėtų statyti vietoje, kur penkiasdešimt metų stovėjo nevalomi lauko tualetai, kur visas aplinkinis gruntas yra užterštas fekalijų srutomis, kur pravažiuojantys žmonės, išlipę iš autobuso, ieško geros vietos savo reikalams, kur autobusų sienos aprašytos vien necenzūriniais žodžiais ir piešiniais, kur buvo išprievartauta moteris ir t. t.
Jei yra toks poreikis statyti, būtent, koplytėlę, ji turi būti statoma šventoje vietoje. Priekulėje tai galėtų būti tremtinių muziejaus sodelis, kur yra palaidoti partizanai. Tai galėtų būti Turgaus gatvės pabaigoje esanti partizanų palaidojimo vieta, kur Sąjūdžio laikais buvo pastatytas kryžius ir užsodinti ąžuolai. Ar seniūnija prižiūri tą vietą tinkamai? Kai mes sodinome medelius, seniūnija nei laistė, nei šienavo. Ar seniūnija prižiūri kryžių prie kryžkelės sukant link Agluonėnų? Koplytstulpis pritiktų ir katalikų kapinėse ant kalniuko šalia paminklo I Pasaulinio karo aukoms arba bažnyčios šventoriuje.
Jei norima papuošti autobusų stotį, tai turėtų būti nesakrali skulptūrėlė, tačiau su polėkiu. Švėkšna tikrai yra katalikiškas kraštas, tačiau 2009 m. prieš įvažiuojant į miestą ant Parakaunyčios kalno buvo pastatyta ne koplytėlė, o kalvio Viliaus kompozicija ,,Skrendantis gandras, atsispyręs nuo medžio“. Puikus ir labai gerai apgalvotas kūrinys, džiuginantis kiekvieno, pravažiuojančio pro šalį, akį. Taigi duokite kalviui laisvą valią ir jis sukurs, kas tai vietai labiausiai tiktų.
Gal nereikėtų rašyti ir į laikraštį, jei su mumis, to krašto senbuviais, būtų tariamasi. Mudvi su gerbiama kraštiete Silva Pocyte priklausome Mažosios Lietuvos etnokultūros tarybai. Juk buvo galima paklausti mūsų nuomonės. Kodėl ji ignoruojama?
Liūdniausia yra tai, kad mūsų nuomonė yra įgnoruojama ir rajono Kultūros skyriaus specialistės Jolitos Latakienės, kuri atsakinga už paveldą ir priklauso Mažosios Lietuvos etnokultūros tarybai. Į mūsų klausimą dėl koplytstulpio statymo vietos ji parašė trumpą repliką: ,,O gal tai yra naudinga?“ Norėtųsi paklausti: ,,Kam naudinga?“ Rajono mero Vaclovo Dačkausko nuomone, koplytėlės nereikėtų statyti ten, kur penkiasdešimt metų stovėjo ir tebestovi tualetai… Ar to nepakanka?
Šiame krašte šimtmečiais buvo švenčiamos Joninės. Ir Priekulėje taipogi ta proga būdavo didelė šventė. Yra išlikusi nuotrauka su Vydūnu, Simonaityte ir ,,Vilties“ draugijos nariais. Jau dvidešimt metų kaip Priekulėje nebešvenčiamos Joninės. Dabar švenčiamos Antaninės. Ir niekas dėl to neprieštaravo. Tačiau mums atrodo, kad lygiomis teisėmis turėtų egzistuoti ir Joninės. Priekulėje turime du ansamblius. Padainuotų keletą šio krašto dainų, uždegtų laužą. Ir priekuliškiams to pakaktų.
Į klausimą, kodėl Priekulėje Joninių nėra, mūsų kultūros darbuotojai atsako, kad mes darome tik tai, ką mums nurodo rajono Kultūros skyrius. Kai klausiu etnokultūros specialistės J. Latakienės, ji patvirtina: ,,Jie be mūsų nieko negali daryti.“ Argi tai demokratija? Toks valdymas yra autoritarinis ir nebeatitinka šių dienų dvasios. Kauno rajone televizijos žurnalistas ir rašytojas Tapinas suorganizavo pasipriešinimo akciją Kauno rajono kultūros centro vietos karaliukams. Gal panaši veiklos metodika būdinga Kultūros centrams?
Šie metai yra skirti bendruomenėms. Klaipėdoje vieno seminaro metu Klaipėdos miesto Kultūros skyriaus vedėjo buvo iškeltas klausimas: ,,Kuo etnokultūros ir kultūros centrai galėtų pasitarnauti vietos bendruomenėms?“ Kol kas iš Priekulės kultūros centro atsako jokio.
Ir dar. Etnokultūra yra kultūros dalis. Vietos kultūra remiasi krašto istorija. Sausio 15-oji yra paskelbta Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos švente. Ji švenčiama Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, Vilkiškiuose, Smalininkuose, Bitėnuose O kaip ji švenčiama Priekulėje? Kai sausio 15 d. prie seniūnijos iškeliama Mažosios Lietuvos vėliava, žmonės gūžčioja pečiais… Jie galvoja, kad tai Armėnijos vėliava.
Dar daug ką reikia nuveikti. Ir nenoriu pasakyti, kad pas mus viskas blogai. Labai gražiai tvarkomas Vingio parkas, tačiau parko plane jau yra užstatyta 1,5 ha. Ar tai su seniūnijos žinia ar be jos? Mes, priekuliškiai, jokio užstatymo nematome. Gražiai puošiamas ir miestelis, tačiau su sakraliais dalykais reikėtų elgtis pagarbiau. Norėtųsi, kad žmonės labiau pažintų šio krašto kultūrą ir vertintų atminimą tų, kurie tą kultūrą puoselėjo ir išsaugojo lietuvių kalbą šiame vokiečių valdomame krašte. Jei kalbą vietos žmonės nebūtų išsaugoję ir visi būtų nutautėję, šiandien mes šiame krašte nekalbėtume lietuviškai.
Edita BARAUSKIENĖ
