Režisieriaus V. Masalskio tikslas – ugdyti kūrybines asmenybes

Turbūt nereikia skaitytojams pristatyti garsaus teatro ir kino aktoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valentino Masalskio, kuris pastaruoju metu daugiausia jėgų ir dėmesio skiria teatro pedagoginei veiklai, dėstydamas vaidybą Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentams bei režisuodamas spektaklius jo įkurtame Klaipėdos jaunimo teatre. Vos prieš penketą metų iš sostinės su grupe bendraminčių atvykęs į Klaipėdą spėjo nuveikti didelius darbus ir įsitvirtinti uostamiesčio kultūros erdvėje. Parengė jau dvi aktorių laidas, jų pagrindu sukūrė Klaipėdos jaunimo teatrą (toliau KJT), kurio repertuarą šiandien sudaro žanriniu požiūriu įvairūs spektakliai jaunimui, vaikams ir visai šeimai.

Pagrindinis Masalskio, kaip režisieriaus-pedagogo, tikslas, jo paties žodžiais kalbant, – ugdyti kūrybines asmenybes. Neatsitiktinai teatro aktoriai ne tik daug vaidina, dainuoja, užsiima vadyba, bilietų platinimu, teatro reklama, bet ir bando patys režisuoti, kurti. Aktoriai rengia įvairias akcijas mieste (Turgaus naktis, Patiekalas kito mamai ir kt.), savarankiškai kuria naujus spektaklius ir įvairius projektus, kasmet pavasarį organizuoja festivalį „Jauno teatro dienos“. Šiemet balandžio 4–9 dienomis jau ketvirtą kartą surengtas festivalis pakeitė savo formatą ir koncentravosi ne vien į spektaklių programą, o į keturias dienas vykusias kūrybines dirbtuves, skirtas profesionaliems aktoriams. Organizatoriai pakvietė kelias dešimtis jaunų aktorių iš visos Lietuvos dirbti su penkiais režisieriais: Jonu Terteliu, Gildu Aleksa, Loreta Vaskova, Jeanu-Cyrilu Vadi (Prancūzija) ir Zacharu Chungurejevu (Rusija). Kartu dirbo ir penki jaunosios kartos teatrologai. Kūrybinės komandos kasdien turėjo kolegoms ir uostamiesčio gyventojams pristatyti penkiolikos minučių trukmės pasirodymus įvairiose miesto viešose erdvėse: geležinkelio stotyje, prekybos centre, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, Senajame turguje ar Kultūros fabrike. Po pasirodymų sekė išsamios diskusijos, įvairios paskaitos ir praktiniai seminarai.

V. Masalskio ir jo suburtos komandos darbo su aktoriais metodika labai individuali, specifinė. Režisierius teatrą lygina su visų menų motina muzika, todėl savo kalboje dažnai naudoja daug muzikinių terminų ir sąvokų. Pasak režisieriaus, teat­re, kaip ir orkestre, svarbus ansamblis, o ne individas, todėl nuo pat pirmo kurso kiekvienas bendrai grupėje atliekamas teatrinis pratimas ar žaidimas siekia tapti mini spektakliu, pritaikytu žiūrovams stebėti. Niekas nedaroma šiaip sau. Tokiu natūraliu metodu (iš apačios į viršų) gimė visi muzikiniai judesio spektakliai, kuriuos „sustygavo“ kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. Konstruktyviai ir kūrybingai bendradarbiaujant su jaunu poetu ir dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi buvo sukurti trys socialinės tematikos spektakliai. Nauda abipusė. Trupė turėjo įtakos M. Nastaravičiaus pjesių literatūrinės/žodinės formos virsmui scenine/veiksmine, o dramaturgas savo tekstais privertė jaunus aktorius pagaliau prabilti scenoje ne tik dainomis, judesiu, ritmu, bet ir žodžiu bei sceniniu veiksmu. Taigi meninę veiklą pradėję nuo gana abstrakčių muzikinių-ritminių judesio spektaklių („Žinia“, „Kalnas“, „Batų istorijos“, „Gaidos“, „Kopėčios“), perėjo prie ryškiais charakteriais paženklintų, aiškaus siužeto socialinių dramų („Paukštyno bendrabutis“, „Kita mokykla“, „Šauktiniai“). Keletą metų muzikiniai-ritminiai judesio bei aštrios socialinės tematikos spektakliai dominavo, tapdami išskirtiniu Jaunimo teatro bruožu, jų vizitine kortele. Dabartiniu metu Jaunimo teatro repertuaras gerokai išsišakojo ir išsiplėtė. Novatoriškame interaktyviame pojūčių spektaklyje „Akmuo, vanduo, geluonis“, naudojant senosios lietuvių mitologijos elementus ir sakmes (rež. Karolina Žernytė), užkoduotas fatališkas gyvenimo ir mirties motyvas. Aktoriai savo veiksmais švelniai provokuoja dalyvius paklusti likimui, žaisti su juo ar priešintis. Aktorių po erdvę vedžiojami savanoriai žiūrovai užrištomis akimis iš naujo mokosi pažinti savo kūną ir jausmus, o patirtis ir suvokimas ateina per lytėjimą, kvapus, skonio receptorius, klausą, kai savotiškai „praregima“ visiškoje tamsoje. Spektaklis pelnė Dalios Tamulevičiūtės vardo premiją.

Jaunimo teatro užauginto dramaturgo M. Nastaravičiaus nauja pjesė „Man netinka tavo kostiumas“ išsiskiria postdraminiam teatrui būdinga nelinijine struktūra, kurioje susikerta du pasauliai – realusis ir metafizinis / anapusinis. Veiksmas vyksta laidojimo namuose, tačiau personažų bendravimas nėra kontaktinis tiesioginis. Laidojimo salėje pašarvotas jaunas vaikinas (akt. Donatas Stakėnas), pamindamas žmogiškosios logikos dėsnius, gyvai „bendrauja“ ir „sprendžia“ įvairias žemiškas problemas su savo artimaisiais – tėvu, draugu, mergina ir kt. Margame jaunimo teatro darbų peizaže gražiai įsikomponuoja ir klasikinis absurdo dramos pavyzdys E. Jonesko „Pamoka“. Jauni aktoriai Marija Žemaitytė ir Donatas Želvys gerokai sodresne nei realistinė psichologinė vaidybos raiška sukūrė įsimintinus pagrindinius vaidmenis. Aktorių vaidybą papildo unifikuotas choras, scenoje veikiantis tarsi vienas asmuo, nes aktorių judėjimo laisvę apriboja bendras kostiumas. Spektaklis per absurdiškus mokytojo ir mokinės tarpusavio santykius atskleidžia ne tik bendravimo, bet ir šiuolaikinės pedagogikos spragas. Turinio, bet ne formos aspektu „Pamoka“ turi tam tikrų sąsajų su visai kitos realistinės stilistikos „Kita mokykla“ (rež. V. Masalskis), kurioje taip pat per gana absurdiškas situacijas gvildenama šiuolaikinės mokyklos problematika. Pagrindinis konfliktas tarp senosios / sustabarėjusios ir naujosios / nežinia kur vedančios pedagogikos sprendžiamas per aštraus siužeto vingius ir komplikuotus mokytojų bei mokinių tarpusavio santykius.

Pasak režisieriaus, aktoriumi tampama ne tuojau po studijų baigimo, o apie 30 metus, kai įgyjama tam tikros sceninės patirties nuolat vaidinant spektakliuose. Tačiau aktorius neturi virsti pigia prostitute, galinčia dirbti bet ką ir su bet kuo. V. Masalskis dėkingas režisieriui Jonui Vaitkui, kuris išmokė siekti kūryboje maksimalaus rezultato. Todėl ir savo aktorius moko to paties – kūrybinio maksimalizmo ir pasakyti griežtą „ne“, jei sąlygos netenkina kūrėjo. Vidutinių gabumų aktoriai turi surasti nišą gyvenime ir savo kūrybines ambicijas realizuoti kitais būdais – pedagogika, poezijos skaitymais, renginiais ir pan. Pokalbio metu iškilo talento problema. V. Masalskio giliu įsitikinimu, talentas nieko nereiškia. Jis yra tik įrankis, pavyzdžiui, peilis aktoriaus rankose. Juo galima atpjauti duoną, išdrožti skulptūrą, išpjauti ligoniui apendicitą, tačiau lygiai taip juo galima sužaloti save ar net nužudyti žmogų. Talentas dažniau yra rimta problema nei didelė laimė. Pasikeliama į puikybę, ir talento „peilis“ pradeda naikinti patį šeimininką, tarnaudamas beprasmiškam savo vardo ir pavardės raidžių raižymui ant sienos. Yra ir buvo daug talentingų žmonių, kuriuos nužudė jų pačių talentas. Pasak režisieriaus, nėra netalentingų žmonių, tik dar neatradusių savojo talento.

Artimiausioje perspektyvoje KJT teatro nemažos 20 aktorių trupės laukia nauji darbai, gastrolės ir, žinoma, dideli iššūkiai. Rudenį teatras pakvietė žiūrovus į dvi naujas premjeras – „Ledas“ pagal V. Sorokiną ir „Šauktiniai“, kurias režisavo jaunosios kartos režisieriai. Tačiau pagrindinė šio sezono užduotis, pasak V. Masalskio, išsilaikyti finansiškai ir užsidirbti pinigų. Tai bus savotiškas eksperimentas – išgyventi iš kūrybos, gaunant minimalią dotaciją iš miesto. Ambicinguose teatro planuose gastrolės, įtraukiant vis daugiau Klaipėdos regiono žiūrovų. Pastarieji keleri metai buvo skirti repertuaro formavimui, dabar gi atėjo laikas meninės produkcijos pristatymui publikai. Artimiausiu metu KJT turėtų apsilankyti ir Gargžduose. Kartu su naujuoju direktoriumi Tomu Jankausku siekiama suderinti verslumą ir meną, pritaikant rinkos ekonomikos dėsnius teatre. Pasak režisieriaus, teatras turi keisti publikos mentalitetą. Niekam nekyla klausimas, kai reikia susimokėti už prekes parduotuvėje. Lygiai tokie patys dėsniai ateityje turi įsigalioti ir mene. Laikas parodys, ar ambicingiems Klaipėdos jaunimo teatro užmojams ir svajonėms lemta išsipildyti.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Klaipėdos universiteto dėstytoja, teatrologė