Dokumentai liudija: paskutinė partizanų generolo tėvų Žemaičių prieglauda buvo Laugaliuose

Italijos lietuvę Kotryną Buono, Nepriklausomos Lietuvos karininko, ketvirtojo Lietuvos prezidento, legendinio partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto produkterėčią, drąsiai galima vadinti nebe viešnia Gargžduose. Ji jau ne kartą mūsų mokyklose, bibliotekoje, šventėse yra pristačiusi projektą „Prisiminti neužmiršti: Jonas Žemaitis-Vytautas“. Praėjusią savaitę su pilietine misija Kotryna vėl lankėsi Gargžduose.
K. Buono santykis su Gargždais yra ypatingas: pastaruoju metu jos artimųjų surasti dokumentai patvirtino, kad Laugalių invalidų namai (XX a. šeštame dešimtmetyje taip buvo vadinami Viliaus Gaigalaičio globos namai – aut. pastaba) buvo ketvirtojo Lietuvos prezidento J. Žemaičio paliegusių, viską praradusių, NKVD persekiojamų tėvų Petronėlės ir Jono paskutinioji prieglauda. Amžinojo poilsio vieta – Gargždų senosios kapinės. Tiesa, partizanų generolo tėvo Jono tikslią kapo vietą vis dar gaubia paslaptis. Antkapyje – tik simbolinis jo vardo įrašas.
Misija – šviesti visuomenę
Kovojančios Lietuvos vadovo atminimą Lietuvoje ir už jos ribų siekianti išsaugoti K. Buono atvirai sako, kad nuo represijų nukentėję giminaičiai sovietų laikais apie ypatingą prodėdės istoriją nedrįso kalbėtis. Giliau domėtis praeitimi ji pradėjo jau gyvendama Italijoje, kai 2009 m. Lietuvos Seimas priėmė deklaraciją ir pripažino, kad Jonas Žemaitis buvo prieš okupaciją kovojančios Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas. Jos teigimu, misija garsinti antisovietiniame pasipriešinime dalyvavusius žmones ir dėl nepriklausomybės paaukojusius savo gyvybes dabar yra aktuali, kai Rusija siekia okupuoti Ukrainą. Itin svarbu skleisti žinią pasaulyje apie Lietuvos pasipriešinimą sovietų okupacijai, nes vis dar daug nežinančių tikrosios istorijos. „Dabar, kai artimieji susirenkame pas senelius, tai tos istorijos apie tremtį, apie Joną Žemaitį tapo kone mūsų bendravimo pagrindu. Ta pavardė įpareigoja. Norisi šviesti visuomenę. Kaip šeima mes visada galvojome, kad tai negali būti tik šeimyninis reikalas, o valstybinis. Prisidėti prie visuomenės švietimo man, gyvenant emigracijoje, yra ir būdas būti šalia Lietuvos, neatitrūkti nuo istorinio, kultūrinio pasaulio“, – sako K. Buono, Jono Žemaičio sesers Kotrynos Žemaitytės-Juškienės proanūkė. Kotryna Lietuvoje jau plačiai pristatė projektą „Prisiminti neužmiršti: Jonas Žemaitis-Vytautas“. Prie šio projekto aktyviai prisidėjo asociacijos „Baltika – Baltijos istorijos“ atstovė, italams apie Lietuvą pasakojanti žurnalistė Marina Macri, kuri pernai taip pat lankėsi Gargžduose. Jos teigimu, Italijoje apie antisovietinę rezistenciją žinoma pernelyg mažai. „Mes pasakojame skaudžią Lietuvos istoriją Italijos ir tarptautinei visuomenei. Italijoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, mažai žinoma apie tai, kas vyko kitoje kontinento dalyje, kuri po Antrojo pasaulinio karo buvo okupuota Sovietų Sąjungos arba liko jos įtakoje. Ši istorijos dalis mūsų mokyklose nėra pasakojama“, – italų istorijos spragas J. Lankučio bibliotekoje vykusiame susitikime atskleidė M. Macri.

Pripažino faktiškuoju Prezidentu
Nepriklausomos Lietuvos karininkas Jonas Žemaitis (1909–1954) neabejotinai yra ryškiausia Lietuvos ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo figūra, įkūnijanti lietuvių tautos drąsą, pasiaukojimą ir ryžtą kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pačių partizanų vadu išrinktas Jonas kovą už laisvę pradėjo 1945 m. pavasarį ir netgi 9 metus ginklu gynė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo siekį. Išėjęs su bendraminčiais į miškus jis siekė suvienyti partizaninį pasipriešinimą ir įsteigti vieningą organizaciją. Vėliau įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, o 1949 m. J. Žemaitis išrinktas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku, tai reiškė, kad jis vykdė kovojančios Lietuvos prezidento pareigas. Generolas J. Žemaitis, okupuotos šalies vadovas, kurio prezidentūra – po žeme, o bunkeryje ir jau ištiktas paralyžiaus jis praleido pusantrų metų. Vienintelį ištikimą ryšininką Juozą Palubeckį enkavedistai tardydami privertė generolo Žemaičio slėptuvę išduoti… Suimtą J. Žemaitį susitikimui į Maskvą lėktuvu atskraidino Lavrentijus Berija, kuris tuo metu buvo įtakingiausias sovietų imperijos žmogus.
Praėjusiais metais lapkričio 26 d. sukako 70 metų, kai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkui, partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui Maskvos Butyrkų kalėjime buvo įvykdyta mirties bausmė. 
2009 m. Seimas, pripažinęs J. Žemaičio nuopelnus Lietuvos valstybingumui, paskelbė jį kovojusios su sovietų okupacija Lietuvos valstybės vadovu, 1949–1954 m. faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

Rizikavo ir savo šeima
Kiekvienas individualus apsisprendimas stoti į ginkluotą kovą su milžinišką karinį pranašumą turėjusiu sovietiniu režimu reiškė pasiaukojimą laisvei ir nepriklausomybei, grėsmę būti nukautam arba patekus į nelaisvę mirti kankinamam, o geriausiu atveju – ilgus metus Sibiro lageriuose. Be to, partizanas rizikavo ir savo šeima, kuri, sovietams atskleidus partizano tapatybę, paprastai būdavo persekiojama, tardoma, dažniausiai ištremiama į Rytus, atimant visą turtą. Taip atsitiko ir J. Žemaičio artimiausiems giminaičiams, jie buvo ištremti į Sibirą, o Jono tėvai, pliki basi išvaryti iš namų (Kiaulininkų k., Raseinių r.), ėjo per gerus žmones.
Partizanų vado Jono tėvas stribų penkiskart buvo tardomas, stipriai mušamas reikalaujant išduoti, kur slapstosi sūnus. Petronėlė ir Jonas bėgdami nuo persekiojimų atsidūrė Palangoje, vėliau sandėliuke pusbadžiu gyveno Klaipėdoje, o paskutinė jų gyvenimo vieta – Laugalių invalidų namai (taip tuomet vadinosi – aut. pastaba). Petronėlė ir Jonas Žemaičiai gyveno skirtinguose kambariuose, skirtinguose aukštuose. Jonas mirė 1952 m., o Petronėlė, ilgai sirgusi depresija, – 1961 m. Ji palaidota Gargždų senosiose kapinėse, tačiau Jono kapo vieta nežinoma.
Grįžę iš Sibiro giminės buvo pastatę paminklą, o 2013 m. antkapis buvo atnaujintas Klaipėdos rajono tremtinių iniciatyva padedant rajono Savivaldybei.
Sugrįžimas į prodėdės namus
K. Buono vasario 13 d. lankydamasi Gargžduose susitiko su „Vaivorykštės“ gimnazistais ir papasakojo apie išskirtinę Lietuvos istorijoje J. Žemaičio asmenybę ir jos reikšmę šiandieninei Lietuvos valstybei. Moksleiviai daugiau išgirdo ir apie Jono Žemaičio sukurtą šeimą bei žmonos, sūnaus likimus. Paskaitos dalyviams papasakota ir apie J. Žemaičio-Vytauto sąsajas su Gargždais. Kviesta susimąstyti apie J. Žemaičio drąsą, kai ilgai tardomas neišdavė savo bendraminčių.
Susitikimas vyko gimnazijos istorijos, pilietiškumo pagrindų mokytojos Gražinos Pupšienės kvietimu.
Simboliškai pasirinkta ant­rosios Kotrynos Buono paskaitos vieta – Viliaus Gaigalaičio globos namuose Laugaliuose. Kartu su paskaita čia vyko Vasario 16-ajai skirta šventė. Juk būtent šiuose namuose paskutinę priebėgą nuo užsitęsusio persekiojimo surado J. Žemaičio tėvai Jonas ir Petronėlė. Apie jų gyvenimą Laugaliuose liudininkų pasakojimus „Bangoje“ yra anksčiau paskelbusi Gargždų krašto muziejaus filialo Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus muziejininkė Sabina Vinciūnienė.
Renginyje Viliaus Gaigalaičio globos namų bendruomenei sveikinimo žodį tarė Klaipėdos rajono vicemerė Violeta Riaukienė.
Rasti svarbūs užrašai
Praėjusių metų rudenį K. Buono šeimos archyve rado tėvui Jonui Žemaičiui priklausiusią užrašų knygelę su iki šiol neviešinta informacija apie jo kartu su žmona praleistus paskutiniuosius metus Laugaliuose. „Gyvenu Laugalių name“, – šis ranka Jono rašytas įrašas yra vertingas liudijimas, patvirtinantis jau anksčiau turėtą informaciją apie partizanų vado tėvų paskutinįjį gyvenimo laikotarpį Laugaliuose. Tai išsklaido abejones, ar iš tiesų ir Jonas ten gyveno, nes gi nežinomas jo kapas. Tačiau Kotrynos mama iš archyvų gavo pažymą, pasirašytą tuomečio invalidų namų direktoriaus, kurioje patvirtinama, kad J. Žemaitis „1949 m. buvo invalidų namų išlaikytiniu ir 1952 m. kovo mėn. mirė senatve“.
Gargždų krašto muziejaus organizuotas susitikimas su K. Buono surengtas kartu su Viliaus Gaigalaičio globos namų administracija, kuri šiltai priėmė svečius ir dalijosi savo žiniomis apie įstaigos veiklos istoriją bei informacija, kurioje atsispindi J. Žemaičio-Vytauto tėvų gyvenimo aplinkybės. Susitikime dalyvavo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Klaipėdos rajono filialo atstovai, muziejaus darbuotojai.
—
Prisiminti. Neužmiršti. Kokia pilietinė iniciatyva įprasmintų didžiavyrio Jono Žemaičio-Vytauto ir jo tėvų istoriją mūsų rajone? Gal toks įprasminimas galėtų būti Viliaus Gaigalaičio globos namuose?..
Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ