Donorystės stebuklas – tai atsiradusi nauja gyvybė

Vieno mirtis išgelbėja kito gyvybę, o tragedija ir džiaugsmas žengia greta vienas kito. Bemiegės naktys, įtampa, baimė, daugiasluoksniais jausmais ir minutėmis skaičiuojamas laikas – visa tai nuolat patiria tiek organus persodinantys medikai, tiek donoro sulaukę ligoniai.

Spalis Lietuvoje yra minimas kaip organų donorystės mėnuo. Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys – donorystė po mirties ir gyvoji donorystė, kai inkstą ar dalį kepenų dovanoja šeimos narys, sutuoktinis ar artimas giminaitis.

Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos, vienijančios žmones, sergančius inkstų ligomis, gyvenančius su persodintais organais ar laukiančius transplantacijos, savanorė Aušra DEGUTYTĖ sako, jog gaunantieji antrą gyvenimo šansą savo donorui ir jo artimiesiems jaučia dėkingumą visą likusį gyvenimą.

Transplantacijos laukia ir vaikai

– Jūsų nuomone, kokį etapą Lietuvoje išgyvena organų donorystė? Iš akmens amžiaus, matyt, jau išaugome, ir donorystės idėjos bei žmonių supratimas pamažu skinasi kelią?

– Taip, pritarimų organų donorystei ir sutikimų dovanoti po mirties savo artimojo organus vis daugėja. Tai matosi pagal didėjantį atliekamų transplantacijų skaičių. Prieš dešimt metų per metus būdavo sulaukiama apie 33–38 organų donorų, o 2015 metais buvo rekordinis donorų skaičius – 57.

– Kiek žmonių Lietuvoje laukia donoro? Kiek iš jų – širdies, kepenų, inkstų, ragenos?

– Tie skaičiai nuolatos kinta. Kažkam atliekama transplantacija, kiti, deja, miršta jos nesulaukę. Dar kitiems transplantacija negalima dėl įvairių medicininių priežasčių. Rugsėjo 1 d. duomenimis, daugiausia žmonių laukia inksto persodinimo – tokių yra 149. Akių ragenos laukia 75, kepenų – 55, širdies – 35, plaučių – 9, kasos ir inksto komplekso – 7, širdies ir plaučių komplekso – 4 ligoniai.

– Transplantacijos laukia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai?

– Šiuo metu širdies transplantacijos laukia 2 vaikai, kepenų transplantacijos – 11 vaikų, inkstų – 2 vaikai, akių ragenos transplantacijos laukia 1 vaikas. Kepenų transplantacijos dažniausiai atliekamos iki vaikui sueina vieneri metai. Lietuvoje kol kas jos nėra atliekamos. Šeimos vyksta į užsienį – Lenkiją, Belgiją.

Antras gyvenimo šansas

– Organų donorystė – jautri tema tiek ligoniui, tiek netekusiesiems artimojo. Kartais tragedija žengia koja kojon su laime. Kažkam – skausmas netekus artimojo, kažkam – laimė, sulaukus donoro. Ar Jūsų pačių kartais neapima daugiasluoksnis jausmas, kad gyvename keistai trapiame pasaulyje?

– Taip, tikrai taip. Visi, gaunantys antrą gyvenimo šansą, dėkingi savo donoro artimiesiems, kurių teisingo apsisprendimo dėka jie gali gyventi, mylėti ir būti mylimi. Minėdami savo antrąjį (arba inksto) gimtadienį jie užperka šv. Mišias už savo donorą ir jų artimuosius. Tas begalinis dėkingumas išlieka visam laikui.

– Jei aš turėčiau kitą širdį, labai norėčiau pamatyti žmogaus, man ją dovanojusio, artimuosius. Gal net uždegti žvakutę ant jo kapo. Ar būna tokių norų? O galimybių?

– Užsienyje tokia praktika yra. Lietuvoje – ne. Ir tikrai suprantama, kodėl. Tokie saugikliai reikalingi tam, kad vėliau nebūtų šantažuojamas asmuo, gavęs donoro organą. Niekada negali žinoti, kokius jausmus ir emocijas gali išgyventi savo artimojo netekęs asmuo, sutikęs žmogų, gyvenantį su jo artimojo inkstu ar širdimi. Psichologiškai tai labai sunku.

Svetimas – kaip savo

– Paklausiu gal naiviai ir primityviai. Bet koks tas jausmas, kai žinai, kad tavyje yra dalis kito žmogaus? Žmogaus – mylėjusio, žmogaus – tikėjusio, žmogaus – laukusio ir staiga netikėtai žuvusio.

– Sutartinai visi, gavę naują širdį ar inkstą, sako: „Tai mano“. Tenka matyti, kai iš karto po transplantacijos jie glosto ir kalbina savo naująjį „gyventoją“. Yra tekę girdėti įvairių istorijų, kai po širdies transplantacijos pats žmogus jaučia savo elgesio ar pomėgių pakitimus.

– Ar yra galimybė bendrauti anonimiškai per Nacionalinį transplantacijos biurą?

– Taip, bendrauti laiškais per Nacionalinį transplantacijos biurą (NTB) yra galimybė. Parašius laišką-padėką donoro artimiesiems, tai perduodama. Transplantacijos biuras jį persiunčia donoro artimiesiems.

Laukiamas lemtingas skambutis

– Koks yra organų kelias? Žmogus, kuris laukia donoro, iš lovos gali būti pažadintas net naktį, jam atsiradus? Tarkim, po eismo įvykio atsiradus donorui?

– Kaip žinia, dažniausiai naktį laukiantieji transplantacijos sulaukia skambučio apie tinkamą donorą. Iki lemtingo skambučio jie gyvena laukimu ir viltimi. Jie nuolat turi būti pasiekiami, jie nuolat turi būti pasiruošę reikiamu momentu atvykti į gydymo įstaigą.

Ta žinia būna tarsi laukta, bet tuo pačiu ir netikėta. Tuo momentu apima įvairiapusiai jausmai, kažkam netektis, kažkam galimybė grįžti į normalų gyvenimą.

Tačiau skambutis ir kvietimas atvykti dar nereiškia, kad bus atlikta organo transplantacija. Atsiradus dviem donoriniams inkstams, kviečiami 6 recipientai (laukiantieji transplantacijos). Po maždaug šešias valandas trukusių tyrimų atliekamos dvi operacijos, kiti keturi važiuoja namo. Nors visi atvykę tikisi, kad transplantacija bus atlikta būtent jam.

Ir fiziškai, ir psichologiškai tai sunku ištverti. To negalima palyginti su šansu įstoti į norimą universitetą, tai – ne svajonių darbo gavimas. Tai galimybė išgyventi ir gyventi toliau.

Turi žinoti artimieji

– Kaip ir kur galima įsigyti donoro korteles? Ar tokios kortelės turėjimas reiškia, kad nebereikia artimųjų leidimo, nes tokia yra žmogaus valia?

– Paprasčiausias ir patogiausias būdas gauti donoro kortelę – užpildyti sutikimą internetu per elektroninės valdžios vartus. Nuorodą galima rasti donoras.lt svetainėje.

Donoro kortelę taip pat galima gauti visose gydymo įstaigose, užpildžius sutikimo formą.

Jos turėjimas nelemia, kad žmogus po mirties taps donoru, artimųjų sutikimo taip pat yra klausiama.

Todėl mes visada akcentuojame, kad svarbu apie savo apsisprendimą pasakyti savo artimiesiems (sutuoktiniui, vaikams, tėvams, broliams, seserims). Jie dažnai nežinodami, ką galvojo apie donorystę jų artimas ir brangus žmogus, lemiamu momentu atsisako paaukoti mirusiojo organus.

Tie žmonės, kurie sutinka paaukoti savo artimojo organus kitiems, visai svetimiems, nepažįstamiems, yra verti didžiausios pagarbos. Nes kažkam tas „kitas“ yra pats brangiausias ir artimiausias žmogus: mama, vaikas, tėvas, sesuo, sutuoktinis.

Didžiausia donorystės prasmė – tai atsiradusi nauja gyvybė. Moterys po inksto transplantacijos pagimdo sveikus kūdikius. Vyrai, gyvenantys su persodintomis širdimis, tampa tėčiais. Tai tikrai stebuklas.

Didžiausios pasaulio religijos pasisako už organų donorystę. Jai pritaria krikščionių, islamo ir kitos religijos.

Keisčiausi mitai – paneigti

– Kokius netikėčiausius, keisčiausius mitus apie organų donorystę esate girdėję?

– Tikriausiai dažniausiai girdimas mitas, kad jei turėsiu donoro kortelę, manęs negydys. Visuomet medikai stengiasi išgelbėti gyvybę. Jie tikrai nėra suinteresuoti didinti mirtingumo.

Tenka girdėti ir frazę, kad „po smegenų mirties galima atsigauti“. Žmonės dažnai maišo smegenų mirtį ir komą. Po komos atsigauti galima, bet po smegenų mirties – ne. Smegenų mirtis yra galutinė mirtis.

„Imant organus bus sudarkytas kūnas“. Tai dar vienas mitas. Organai yra paimami tokiu pačiu būdu, kaip ir atliekama paprasta operacija. Lieka tik pooperacinis randas, o paimant akių ragenas, jų vietoje įdedamas implantas, kuris vizualiai nesiskiria nuo tikrosios ragenos.

Anksčiau buvo paplitęs mitas, kad turtingiems žmonėms greičiau atliekama transplantacija. Tikrai ne. Viską lemia imunologinis atitikimas, o ne piniginės storis.

• Dažnai žmonės – artimieji – namuose kalba apie testamento sudarymą bei sprendžia, kam po mirties paliks savo turtą. Kalbama net apie tai, kur ir kaip žmogus nori būti laidojamas. Tačiau labai svarbu kalbėtis ne tik apie materialius dalykus. Reiktų aptarti ir donorystės galimybę. Žinant žmogaus požiūrį, po jo mirties artimiesiems yra daug lengviau priimti sprendimus.
• 22 868 asmenys sutikę, kad jų audiniai ar organai po jų mirties būtų panaudoti transplantacijai. Iš jų – net 65 proc. moterys. Tarp pasirašiusių sutikimą daugiausia yra jauni žmonės nuo 18 iki 30 metų.

Kalbėjosi Vytautas BARTULIS