Doviliškiai: lietuvininkų žemėje viskas kitaip
Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčioje puikavosi per 100 pačių įvairiausių skarų. Jas šventės organizatoriai surinko iš vietinių ir kitų rajonų gyventojų. Margos skarų istorijos tapo bene pagrindiniu šventės akcentu.
Doviluose Valstybės dienai paminėti buvo sukurta įspūdinga programa, suvienijusi ir sutelkusi vietos bendruomenę.
Dėmesys savo kraštui, pagarba jo žmonėms, vienijantys Dovilų etninės kultūros centrą, bendruomenę, seniūniją ir bažnyčią – tarsi balta drobulė ant lietuvininkų stalo. Gausus būrys doviliškių ir miestelio svečių, susirinkusių prie Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčios liepos 6-ąją minėjo pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Jie drauge iš naujo patyrė Lietuvos istorinio likimo prasmingumą, vėl pajuto tautos bendrumą, vienas kito artumą. Šiemet doviliškių šventė išsiskyrė tautinės aprangos detale – skara iš mamos, močiutės ar prosenelės spintos. Įspūdingu spektakliu pristatytos šių galvos apdangalų menamos istorijas.
Žygyje atvėrė piliakalnių paslaptis
Valstybės diena Doviluose prasidėjo piliakalnių paslaptis atveriančiu dviračių žygiu. 56 dviratininkai mynė 12 km maršrutu Kalniškė–Maciuičiai–Šniaukštai–Baičiai–Dovilai. Jie leidosi į pažintį su Kalniškės ir Dovilų piliakalnių istorine praeitimi, legendomis ir senovės gyvensenos reliktais. Dviratininkams šio krašto istoriją žygyje pasakojo etnografas Helmutas Lotužis, Kuršių genties istorijos, rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubas „Pilsots“, o Dovilų piliakalnyje pasidabinusi tautiniu kostiumu žygeivius su vaišėmis pasitiko Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė.
„Puikiai suorganizuotas renginys. Atstumas ne itin didelis, todėl minančių dviratį buvo nuo mažų iki vyresnio amžiaus važiuotojų. Koloną lydėjo pasirengęs pagelbėti, vandeniu atgaivinti ar net kartu su dviračiu pavėžėti vyrų ekipažas. Žavėjo edukacinė programa. Visuose trijuose sustojimuose pasakojimai apie Lietuvos ir rajono istorinę praeitį buvo įdomūs, informatyvūs, mielai klausomi“, – įspūdžiais su „Banga“ dalijosi žygyje dalyvavusi Tarybos narė Audronė Balnionienė.
Skaroti gyvenimai – palikimas ir praeitis
Dovilų etnokultūros centras visuomet žavi gebėjimu išsiskirti ir išpildyti kiekvieną renginio detalę. Štai šiemet šventėje jie pristatė margas skarų istorijas, kurias mena mamų, močiučių ar prosenelių galvos apdangalai. Vyko tradicinių lietuvininkų ir žemaičių moterų skarų pristatymas-spektaklis. „Po mūsų kojomis – lietuvininkų žemė, pasaulio kraštas, kur vanduo ir smiltys, žuvys ir milžinai žmogui gyvenimą sukūrė. Nuo seno čia viskas kitaip. Iškalbingas lietuvininkės moters apdaro dėvėjimas – jos darbštumo, padorumo, turtingumo ir tvirtos moralės įrodymas. O kiek daug galvos danga apie moters gyvenimą byloja. Kiek tose skarose gyvenimo… Su viena apsigobus baba pas gimines važiavo, su kita – į kapelius, o ta kvietkuota – tik bažnyčion, šita skarelė – daržan, ana – tvartan, va ta perkelinė – šienui grėbti, prie kasdienių darbų, pečių kūrenti, toji medvilninė – vaikų ligoms gydyti, ta juodoji – žėlauna, gedulo, kai vyrą palaidojo… Kiek tos skaros meilės prisigėrusios… Tegul plazda kaip vėliavos, padėka praėjusiam laikui, senolių, motinų, žmonų, dukrų atminimui. Skaroti gyvenimai. Palikimas ir atmintis“, – iškilmingai Dovilų bažnyčioje kalbėjo istorikas-etnografas Jonas Tilvikas.
Kiekviena skara – nauja istorija
Skaros, skraistės, skepetos, kuskos, skarelės, užsupalai, plotkos, gūnios, drobulės, skoterės. Šilko, batisto, aksomo, atlaso, brokato, kašmyro ar tiulio, lininės, austinės, perkelinės, vilnonės, baltos, gėlėtos, plunksniniais raštais, languotos, taškuotos, raštuotos, sidabro ir aukso siūlais ataustos, beveik nedėvėtos ir senos, jau suadytos, bet taip mielos skaros iš praeities, iš namų atminties, puikavosi tiek ant folkloro ansamblio „Lažupis“ narių, kitų doviliškių galvų, tiek puošė bažnyčią. Apie šimtą galvos apdangalų šventės organizatoriai surinko iš vietinių ir kitų rajonų gyventojų. „Kiekviena skara – nauja istorija, aprėpianti tiek tremtį, tiek pokarį, tiek moters gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos. Spektaklio scenarijaus eilutėse perteiktos tikros žmonių istorijos. Skara asocijuojasi su motina, motina – su namais, namai – su kraštu, o kraštas – su valstybe. Pasitelkiant tautinio kostiumo detalę norėjome atspindėti mūsų šalies istoriją“, – „Bangai“ pasakojo šventės akcento sumanytoja Dovilų etninės kultūros centro folkloristė Jolita Vozgirdienė, galvos apdangalų pristatymo-spektaklio idėją puoselėjusi trejus metus.
„Išsitraukiau iš spintos vienintelę promočiutės skarelę: jai daugiau nei šimtas metų, už caro pusrublį pirkta. Keturlinkio lankstymo žymės, margi raštai jau vietom išdilę. Senolės atlaidų puošmena. Iki bažnyčios – tik išvirkščia puse. Tebesaugo vaikystės namų ir vasarų kvapą“, – prisiminimais dalijosi viena iš skaros savininkių.
Abejingų neliko
Minėti Valstybės dieną Doviluose suplūdo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir gausus būrys miestelio svečių. Jų tarpe netrūko tiek senjorų, tiek jaunimo. Štai trys jauni klaipėdiečiai „Bangą“ tikino, kad šventė ir jos išpildymas gerokai pranoko valandų valandas, praleistas istorijos pamokose mokyklos suole. „Mintimis nusikėliau į laikus, kuomet nė nebuvau gimusi. Iki šiol nebuvau girdėjusi istorijų apie skaras ir apie tai, iš kur jos, kaip atkeliavo, kaip buvo perduodamos iš rankų į rankas. Kiek istorijų, kiek legendų, kiek pokalbių jos girdėjusios, kiek žmonių sutikusios… Kiek džiaugsmo ir liūdesio ašarų sugėrusios. Doviliškių dėka supratau, kokią istoriją ir tradicijas mena šie galvos apdangalai. Juose slypi neapsakoma meilė kiekvienos mamos, močiutės, kurios ištisus metus jas kaupė, saugojo, prižiūrėjo, kad galėtų palikti kitoms kartoms“, – mintimis dalijosi Monika. O štai Justinai bažnyčioje rodytas ruošimasis vestuvėms tarsi atvėrė akis. „Parodė tai, ko mes šiandien nebeturime. Taip dažnai nebematome tradicijų ir tos paslapties tarp vyro ir moters. Buvo be galo smagu pažvelgti į lietuvišką gyvenimą pro gražų šventinį šydą“, – džiaugėsi ji.
„Bangos“ užkalbinta senjorė Ingrida Ruzgienė, į šventę atvykusi net iš Šilalės, tikino, kad Valstybės dienos programa Doviluose pranoksta net didmiesčius. „Kokia turinio įvairovė! Širdis džiaugiasi, kaip jaukiai švenčia mažas miestelis, kaip viena šeima. Kaip nuostabiai ir jautriai išpildytos istorinės detalės. Skrupulingai parengtos apeiginės vaišės, muzikinė programa. Jau turiu minčių kitais metais minėti Valstybės dieną Doviluose, atsivežti ir daugiau bendraminčių“, – pagyrų negailėjo moteris.
Įkvėpė bendrystė ir draugystė
Dovilų etninės kultūros centro vadovė Lilija Kerpienė įsitikinusi, kad svarbiausia – mylėti savo gimtąjį kraštą, jį pajusti širdimi. „Tik tuomet jausime visą šalį ir gebėsime atverti horizontus. Nuosekliai dirbome. Visuomet ieškome išskirtinių būdų, kaip puoselėti ir atspindėti krašto kultūrą. Šįkart pasirinkome ne tautinį kostiumą, o jo detalę. Taip galėjome maksimaliai išpildyti renginio scenarijų. Kiekvienas žinojome, ką ir kodėl darome. Malonu, kad prie mūsų visada jungiasi seniūnija, bažnyčia, visuomeninės organizacijos, mokykla, lopšelis-darželis „Kregždutė“. Bendrystė, draugystė ir atsidavimas – mūsų sėkmės pagrindas“, – kalbėjo centro vadovė.
Išties, susirinkusieji jautėsi lyg viena šeima. Vienas kitam negailėjo šypsenų, gerų žodžių. Doviluose jau tapo tradicija Valstybės dieną burtis apeiginėms vaišėms – suneštiniam lauknešėliui. „Atriškime savo lauknešėlius. Dalinkimės tuo, kuo turtingi esame, – kas duona, kas geru žodžiu, dėkojimu ar palinkėjimu. Kviečiame sueiti arčiau, prie stalo, kur netrukus kvepės vasaros vaišės, o ištarti žodžiai įgis magiškos galios išsipildyti“, – ragino renginį vedęs J. Tilvikas. Vaišes palaimino Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas Liudvikas Fetingis. 21 val. šventės dalyviai apsikabinę, skambiai, iškilmingai ir išdidžiai giedojo Lietuvos himną.
Doviliškių švente ir bendryste džiaugėsi gausus būrys Savivaldybės atstovų. Jie linkėjo puoselėti tradicijas, mylėti Lietuvą, būti tvirtiems ir vieningiems. Sveikinimų negailėjo Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas, Tarybos nariai Regina Kernagienė, Vaclovas Macijauskas, LR Seimo narys Petras Gražulis.
