Dovilų bendruomenė parengė ir įgyvendino projektą „Dovilų archeologinės istorijos sklaida“

Dovilų bendruomenė parengė ir įgyvendino projektą Dovilų archeologinės istorijos sklaida, kuris finansuotas iš Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2022 m.  veiksmų plano priemonės Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse. Doviliškiai susipažino su dviem įdomiais mokslininkais – archeologais dr. Gvidu Slahu ir dr. Rasa Banyte-Rowell, kurie papasakojo apie ankstyviausius Dovilų krašto istorijos tūkstantmečius.

Dr. G. Slahas supažindino dalyvius su akmens amžiaus žmonių buitimi, kokia ji galėjo būti  laikotarpiu nuo 10 iki 4 tūkstančių metų atgal. Jis parodė, kaip buvo įkuriamas laužas naudojant titnagą ir skiltuvą, taip pat papasakojo ugnies įkūrimo būdus ir ugnies išgavimo istoriją. Įdomu, kad kai kurių Lietuvos regionų kaimuose ugnis naudojant titnagą ir skiltuvą buvo įkuriama net iki Antrojo pasaulinio karo, o ir šiandien toks būdas nėra visai pamirštas. Mokslininkas mokė gamintis įrankius iš titnago.

Dalyviai gaminosi maistą iš tokių produktų, kurie tikrai buvo žinomi vėlyvajame akmens (maždaug 5500–2000 m. pr. Kr.) amžiuje. Virta tiršta sriuba iš sorų ir triušienos. Triušis buvo pasirinktas kaip alternatyva kiškiui. Vėlyvajame akmens ir ankstyvajame geležies amžiuose triušiai dar nebuvo prijaukinti. Sriuba pagardinta grybais, šermukšnio, šaltalankio uogomis, čiobreliais. Labiausiai trūko druskos! Druska mūsų kraštuose tuomet dar buvo retas dalykas. Dr. G. Slahas papasakojo, kad beržas, pušys, guobos, šaltalankis, bruknės, čiobreliai, agaro riešutas, lazdynas, laukinis česnakas, pakalnutės čia išlikę dar nuo ledynų nutirpimo. Iškylautojai galėjo išbandyti medžioklės įgūdžius: mesti ietį be svaidyklės ir su svaidykle. Su svaidykle ietis nulekia du ar net tris kartus toliau.

Iki susitikimo su dr. G. Slahu buvome linkę manyti, kad tuo metu žmonės gyveno varganai. Teko susimąstyti, kad gal ir ne visai taip. Pirmiausia, skirtingais periodais klimatas mūsų kraštuose buvo net šiltesnis nei dabar. Pavyzdžiui 6000–3000 m. pr. Kr. vidutinė metinė temperatūra galėjo būti aukštesnė 4–6 laipsniais.

Paleolite ir mezolite (kitaip senajame ir viduriniame akmens amžiuose, dar iki žemdirbystės ir gyvulininkystės įsigalėjimo) žmonės savo gerovei sukurti sugaišdavo apie 4 val. per parą. Todėl žmonės turėdavo laiko menams, pasaulio pažinimui, žaidimams. Jie nebuvo kvailesni nei dabar esame mes. Kai kurios technologijos arba jų principai išlikę iki šiol, pavyzdžiui: kirvis, pjūklas, plaktukas, peilis, šaukštas, yla, juosmens piniginė, grąžtas, kuprinė, tinklas, žvejybiniai kabliukai, bučiai ir daugybė kitų įrankių, drabužių ar aksesuarų, kurie naudojami iki šios dienos tik nesusimąstome apie jų kilmę. Taip, mes daug ką ištobulinome, bet kiek sukūrėme naujų dalykų, dar būtų galima ginčytis.

Stovykloje Minijos slėnyje prie Baičių kapinyno dr. G. Slahas papasakojo, kas buvo tie žmonės, kurie čia palaidoti. Archeologas paaiškino, jog tai ne prūsai ir ne kuršiai. Baičių kapinynas priklauso Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrai. Kuršių ir Prūsų gentys susiformavo maždaug tik nuo V a. po Kr. ir klestėjo iki Kryžiuočių atėjimo XIII a. Taigi Dovilų apylinkėse žmonės tikrai gyveno nuo vėlyvojo paleolito (senojo akmens amžiaus maždaug prieš 13–10 tūkstančių metų) ir gyvena iki mūsų dienų. Skirtingais laikotarpiais žmonių skaičius skyrėsi, tačiau Dovilų apylinkės visada traukė žmones.

Tuo tarpu archeologė dr. R. Banytė-Rowell pristatydama seniausius akmens amžiaus artefaktus, rastus Dovilų apylinkėse paminėjo seniausią radinį – skeltę su retušu ir utilizacija. Remdamasi dr. Tomo Rimkaus straipsniu, mokslininkė pristatė gilios Dovilų apylinkių praeities liudininkus – titnaginius dirbinius iš viduriniojo akmens amžiaus (mezolito), kurie buvo rasti Baičių kapinyne esančiame greta Dovilų. Archeologė parodė Ericho Šojaus (Scheu) kolekcijoje buvusius akmeninius kirvius, saugomus Šilutės muziejuje, kurie buvo iškasti Szugsta-Stenzel vietovėje prie Dovilų, Stučiuose ir Šernuose.

Pasak mokslininkės ypač retas bronzos amžiaus palikimas rastas šalia Šernų. Čia identifikuota bronzinė įtveriamojo kirvio liejimo formelė, datuojama 1400–1150 m. pr. Kr., ir Kapadokijos (dabartinės Sirijos, Anatolijos, Palestinos teritorija) tipo statulėlė, datuojama 2 tūkst. pr. Kr. 2 pusei. Tai mūsų regionui itin vertingi radiniai.

Dovilų kraštui reikšmingos geležies amžiaus kapavietės Baičiuose ir Šernuose. Dr. R. Banytė-Rowell antrino dr. G. Slahui, minėdama, kad šių kapaviečių svarbus skiriamasis ženklas – kapai su akmenų vainikais. Baičių kapavietėje rasti tokie artefaktai kaip skobtas – įrankis medžio dirbimui, valčių gamybai. Valtis, pasak mokslininkės, karsto simbolis ir priemonė komunikacijai vandeniu. Kapavietėse rasti stiklo karoliai, kabučiai.

Dovilų krašto kapavietėse rasti plataus spektro artefaktai, kurie byloja apie krašto gyventojų įsitraukimą į globalinę politiką ir prekybą. Tai – germaniško ir romėniško tipo segės, papuošalai, skandinaviško tipo skydo umbai ir ietigaliai. Baičiuose kaip bendruomenės mobilumo ženklu galima laikyti įvijinius „gyvatgalvio“ žiedus, kurie paplitę ir Skandinavijoje. Šernuose ir Baičiuose rasti papuošalai su mėlyno stiklo akutėmis, kurios randamos ir romėnų karių paradinės aprangos veido kaukėse ar germaniškose segėse.

Dr. G. Slaho ir dr. R. Banytės-Rowell pasakojimo apie senovę svarbiausia išvada yra tai, kad Dovilų krašto gyventojai neatsiliko nuo kitų Europos tautų ir buvo atviri jų daromai įtakai. Jie naudojosi pačiomis moderniausiomis gynybos technologijomis ir madomis, palaikė prekybinius santykius su didžiausiais to meto pasaulio centrais. Užsiėmė menu ir pasaulio pažinimu. Todėl anuomet gyvenę žmonės neturėtų būti laikomi prastesni ar mažiau gudrūs už šių dienų gyventojus.

Martynas JURKUS

Dovilų EKC etnologas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių