Dovilų seniūnija ir Punsko valsčius bendradarbiauja jau 20 metų!
Šiemet Dovilų seniūnija ir Lenkijos Punsko valsčius mini 20 metų bendradarbiavimo sukaktį. Šią partnerystę, užsimezgusią iš bendro siekio išlaikyti lietuvybę abipus sienos, šiandien jungia ne tik sutartis, bet ir gyva bičiulystė. Kultūros mainai, bendri renginiai ir žmonių ryšiai tapo tiltu tarp dviejų bendruomenių, kurias vienija pagarba istorijai, tradicijoms ir lietuviškai dvasiai. Ši sukaktis – puiki proga ne tik švęsti, bet ir permąstyti, ką reiškia išsaugoti savo tapatybę pasaulyje, kuris nuolat keičiasi.
Prieš 20 metų Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė ir Lenkijos Respublikos Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatyta skatinti kultūrinius, švietimo ir bendruomeninius mainus tarp Dovilų ir Punsko gyventojų. Tokį tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą palaiko Klaipėdos rajono savivaldybės Užsienio ryšių rėmimo programa – finansuojami kultūriniai mainai, bendri projektai, edukacinės veiklos, padedančios mažoms bendruomenėms išlaikyti ryšius su lietuviais užsienyje bei stiprinti kultūros diplomatiją regionų lygmeniu.
Paprastai Punsko lietuvių kultūros namų kolektyvai atvykdavo į Doviluose organizuojamas šventes, o Dovilų kolektyvai dalyvaudavo Punske rengiamoje Žolinės šventėje. Šiemet nuspręsta bendras veiklas papildyti naujomis. Į Punską vyko Klaipėdos rajono etninės kultūros centro specialistai bei mėgėjų meno kolektyvų – Dovilų „Lažupio“, „Aisės“ ir Dovilų kapelos – nariai. Punsko lietuvių kultūros namai dovanojo viešnagės dalyviams turiningą ekskursiją: aplankyta Punsko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, Vygrių kamaldulių vienuolynas ir Juozo Vainos etnografinis muziejus. Ekskursijoje mus lydėjo Julija Račiuvienė – Punsko krašto gidė, aktyvi lietuvių bendruomenės narė ir kultūros paveldo puoselėtoja. Ji ne tik pristatė Punsko ir Seinų krašto istoriją, bet ir dalijosi pasakojimais apie vietos lietuvių gyvenimą, tradicijas bei tautinės tapatybės išsaugojimą pasienio regione.
Vygrių kamaldulių vienuolynas (lenk. Klasztor Kamedułów w Wigrach) – tylos ir istorijos sankirta. Vienuolynas įsikūręs vaizdingame ežerų pusiasalyje netoli Suvalkų. Jo istorija prasidėjo 1667 m., kai karalius Jonas Kazimieras Vaza padovanojo Vygrių ežero salas kamalduliams – tylos ir maldos ordino vienuoliams, gyvenusiems pagal Benedikto regulą. Klestėjimo laikais vienuolynas buvo Abiejų Tautų Respublikos dvasinės kultūros tinklo dalis, glaudžiai sieta su Vilniaus, Pažaislio ir Seinų vienuolynais. Nors kompleksą niokojo karai ir gaisrai, o po 1796 m. panaikinus ordiną jis sunyko, XX a. pabaigoje atgimęs tapo vienu gražiausių sakralinės architektūros paminklų šiaurės Lenkijoje.
Vygrių vienuolynas išliko bendros Lenkijos ir Lietuvos istorijos simboliu, kur susitinka dvi kultūros ir viena krikščioniška tradicija. 1999 m. jį aplankęs popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad „Vygrių tylos ežerai mena ne tik Dievui pašvęstą gyvenimą, bet ir žmonių bendrystės kelią abipus sienos“. Bažnyčios altoriuje vaizduojamas šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas – primena tautų dvasinę vienybę ir sudėtingus, bet glaudžius lietuvių–lenkų ryšius. Deja, daugelio žymių asmenybių (Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo, Jerzy Giedroyco, Juzefo Pilsudskio) lietuviškos kilmės gijos neretai nutylimos – tai rodo, kad vis dar mokomės bendrą praeitį priimti ne kaip konkurenciją, o kaip bendrą kultūros klodą.
Kita aplankyta vieta – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia – vienas svarbiausių vietos lietuvių religinės ir kultūrinės tapatybės židinių. 1881 m. iš akmens ir plytų pastatyta neogotikinė šventovė iškilo tautinio atgimimo aušroje, kai lietuvių kalba ir tapatybė buvo svarbiausi išlikimo ramsčiai. Joje iki šiol vyksta lietuviškos pamaldos, giedojimai ir bendruomenės šventės, o parapijiečiai patys rūpinasi tvarka – kiekvieną savaitę ją prižiūri vis kiti gyventojai. Bažnyčios vidų puošia tautinių juostų raštų motyvai, ąžuolinis altorius su dviem Vyčio kryžiais ir vitražai, kuriuose dera religiniai bei tautiniai simboliai – viename jų pavaizduotas Vytis, tapęs dvasiniu lietuvybės ženklu. Šventoriuje stūksantys paminklai liudija dramatišką pokario laikotarpį, kai keičiantis sienoms dalis Punsko ir Seinų krašto lietuvių buvo prievarta iškeldinti, o jų vietoje apgyvendinti lenkai iš Vilniaus krašto. Šie įvykiai primena ir Mažosios Lietuvos likimą po karo, kai buvo sunaikinta didelė dalis senųjų lietuvininkų kultūros paveldo. Punskas, nors ir likęs už Lietuvos ribų, išsaugojo lietuvių kalbą, tikėjimą ir kultūrą net sovietmečiu – tai vieta, kur lietuviška dvasia tebepulsuoja iki šiol.
Įspūdį paliko ir Juozo Vainos etnografinis muziejus, įkurtas Punsko lietuvių kultūros namuose ir rūpestingai prižiūrimas gidės Julijos Račiuvienės. Muziejų įkūrė Juozas Vaina – žymus kraštotyrininkas, pedagogas ir kultūros veikėjas, visą gyvenimą paskyręs lietuvybės išsaugojimui Lenkijos pasienyje. Jis rinko senovinius buities rakandus, tautinius drabužius, spaudos draudimo laikų leidinius, sukūrė vieną turtingiausių lietuviškų etnografinių rinkinių už Lietuvos ribų. Už nuopelnus lietuvių kultūrai J. Vaina įvertintas Jono Basanavičiaus premija, Gedimino ordino ir „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojimais.
Šiandien muziejus veikia kaip gyvas atminties centras, kur jaunimas mokosi apie savo šaknis ir kultūrą. Kiekvienas eksponatas čia pasakoja apie paprastų žmonių gyvenimą, jų kūrybiškumą ir meilę savo žemei – tai tarsi Punsko lietuvių širdies kronika. Čia prisiminėme ir Dovilų krašto kultūros puoselėtojus – Joną Čepą, Mėčislovą Raštikį, Virginiją Asnauskienę, Helmutą Lotužį. Kaip sakė gidė J. Račiuvienė, Punskas gyvena kultūra – beveik kiekvienas žmogus čia dainuoja, šoka ar groja. Tai rodo bendruomenės stiprybę ir suvokimą, kad tautinė tapatybė gyvuoja per veiksmus, ne tik per žodžius.
Ši kelionė į Punską buvo daugiau nei kultūrinis vizitas – tai gyva istorijos, tautinės tapatybės ir bendruomeniškumo pamoka. Punskiečiai parodė, kaip mažoje bendruomenėje, net būnant už Lietuvos ribų, galima išsaugoti kalbą, tikėjimą ir lietuvišką dvasią, kai kiekvienas žmogus jaučiasi atsakingas už savo kultūros tęstinumą. Ji priminė, kad bendra lietuvių ir lenkų praeitis – tai ne tik politiniai išbandymai, bet ir bendrakūra: švietimas, tikėjimas, kultūros mainai, spauda. Tokie susitikimai skatina labiau vertinti bendrystę per kalbą, papročius ir pagarbą vienų kitiems.
Punskas paskatino pažvelgti ir į mūsų Mažosios Lietuvos istoriją. Po karo šis kraštas neteko daugelio savo senųjų gyventojų, tačiau jų dvasinis paveldas liko žemėje, kapinėse, vietovardžiuose, pastatuose. Kaip Punskas išsaugojo lietuvybę Lenkijoje, taip ir mes Klaipėdos krašte turime pareigą saugoti lietuvininkų ir kitų etninių grupių palikimą. Dovilų ir Punsko bendrystė parodė, kad tik per ryšį, pagarbą ir kultūros gyvybingumą išsaugoma tautos šerdis. Tai tiltas tarp kartų, tarp praeities ir dabarties, jungiantis dvi mažas, bet stiprias lietuviškas bendruomenes – tas, kurias vienija meilė kraštui ir atmintis, peržengianti sienas.
Šis susitikimas dar kartą patvirtino, kad Dovilus ir Punsko kraštą jungia ne tik sutartis, bet ir nuoširdi bičiulystė, paremta bendromis vertybėmis, pagarba ir kultūros puoselėjimu.
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro komanda
