Ernesta Surblienė: darbas ligoninėje – tai darbas komandoje
Klaipėdos rajono savivaldybės sveikatos centro bendrosios praktikos slaugytoja, dietistė Ernesta Surblienė – Klaipėdos rajono savivaldybės Metų medicinos darbuotojo premijos laureatė. Pašnekovė su „Bangos“ skaitytojais dalijasi sveikos mitybos patarimais ir savo darbo patirtimi.
Mityba – labai svarbu
– Nuo šių metų pradžios pradėjote dirbti dietiste. Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Šis darbas man nėra visai naujas, kadangi jau 12 metų šioje srityje pavadavau kolegę.
Šiame darbe reikia susiskaičiuoti pacientus, suskirstyti pagal vietas, sudėlioti valgiaraštį, kurį nuolat reikia tobulinti, įvesti naujų patiekalų, aprašyti technologinį procesą. Čia būdama atsakau už personalą, turiu prižiūrėti, kad tas maistas būtų ruošiamas be klaidų, vadovaujantis higienos normomis, rūpintis produktų kokybę, prižiūrėti gamybos procesą.
– Ligoninėje rūpinatės pacientų valgiaraščiu, o kaip atrodo jūsų šeimos meniu? Ar vadovaujatės sveikos mitybos principais?
– Mityba – labai svarbu. Hipokratas yra pasakęs: „Tegul maistas būna jūsų vaistas, o vaistas – jūsų maistas“. Jeigu mes valgysime bet ką, bet kiek, bet kaip, tai sveikatos nepridės, o tik atims. Aš pati tikrai stengiuosi žiūrėti, ką, kada ir kaip valgau.
Viena iš sveikos mitybos taisyklių yra laiku pavalgyti. Nes nepavalgius laiku, prasidės visokie užkandžiavimai. Žinoma, tarp pagrindinių valgymų vis tiek norisi kažką užkąsti, tad rekomenduoju sveikais užkandžiais pasirūpinti iš anksto ir rankinėje kažką turėti. Jeigu neturėsite – tuoj ir nusipirksite kokį šokoladuką. Taip pat svarbu skaityti produktų sudėtį. Pagrindas – cukrus, kalorijos ir E priedai. Didelis priešas – spalvoti gėrimai, jų reikėtų vengti.
Dar vienas niuansas – valgyti prie stalo. Ne žiūrint serialą ir ne kalbant telefonu. Organizmas tada nesupranta, ar tu valgai, ar kita veikla užsiimi. Taip pat atsiranda galimybė šitaip suvalgyti daugiau, nes mes apie valgymą tuo metu negalvojame.
– Ar mėgstate gaminti? Galbūt turite firminį, šeimos pamėgtą patiekalą?
– Gaminti – mano stichija. Būna dienų, kai galiu išvis iš virtuvės neišeiti. Savo virtuvėje ieškau alternatyvų, stengiuosi kai kuriuos produktus keisti į augalinės kilmės. Tokiam mano požiūriui pritaria ir dukra Egidija. Augalinė mityba – tobula. Iš perlinių kruopų galima ir blynelius, ir kotletus, ir paplotėlius pagaminti, iš grikių – apkepus… Reikia įjungti tik norą ir fantaziją.
Man patinka namuose ruoštis šventėms, patinka eksperimentuoti. Jeigu išbandau naują receptą, visada turiu prie jo kažką savo pridėti. Vasarą visas daržoves stengiuosi užsiauginti pati. Vienas iš atradimų – prieš keletą vasarų buvo gausus agurkų derlius, daug peraugusių. Kur tuos peraugėlius padėti?.. Taigi jų tarkiuose užraugiau normalius agurkus. Į tarkius pridėjau visokių prieskonių. Puikiai pavyko.
O vienas iš šeimos pamėgtų patiekalų – plokštainis su lašiša. Kilo tokia idėja, kai reikėjo Kūčioms padaryti karštą patiekalą. Pagaminom ir pavyko – visi buvo sužavėti. Tai ir dabar, kai dukra grįžta iš Vilniaus, visada turiu iškepti šį patiekalą, kurį ji išsiveža į Vilnių.
Išbandymų netrūksta
– Gargždų ligoninėje savaitgaliais taip pat dirbate ir bendrosios praktikos slaugytoja. Kaip atrodo slaugytojos darbo diena?
– Jau visai kitokia, pilna didesnių išbandymų. Ateini į pamainą, eini prie kiekvieno paciento, su kiekvienu turi ir pabendrauti, ir tabletę sugirdyti, ir lašinę infuziją sulašinti. Žinoma, tai nėra vieno žmogaus darbas. Visada sakau – slaugytojos darbas – tai darbas komandoje. Tavo komanda yra ir pacientas, ir kolega, ir gydytojas. Su jais visais turi komunikuoti ir bendradarbiauti.
– Ar visada svajojote būti medike?
– Iš pradžių norėjau būti kirpėja. Man buvo 15 metų ir su drauge sugalvojom važiuoti į Šiaulius. Bet tėvai tada pasakė: „Ką jūs tuose Šiauliuose veiksit? Yra Klaipėda, Medicinos mokykla, stokit į seseles.“ Tais laikais atrodė, kad tai prestižinis, švarus, lengvas darbas. Įstojau, pabaigiau Medicinos mokyklą ir nuo 18 metų pradėjau dirbti. Nuo 1990 m. iki šios dienos aš dirbu šioje ligoninėje. Išėjusi nebuvau, bet papildomai dar esu dirbusi Palangos ligoninėje. Daugiausia mano darbas buvo ekstrinis – reanimacija, priėmimas, intensyvi terapija, operacinė, greitoji pagalba. Dabar jau norisi ramesnių budėjimų, bet veža noras padėti, išgelbėti. Tas jausmas, kai darant išorinį širdies masažą po rankom pradeda plakti širdis – neapsakomas. Na, o pats baisiausias dalykas – gaivinti vaikus. Tai yra skaudu. Viskas gerai, jei baigiasi laimingai… Yra tekę ir dešimties parų kūdikį užspringusį gaivinti. Gerai, kad tėvai veždami iki čia jau darė gaivinimą patys ir viskas baigėsi gerai. O šiaip man tas darbas patinka. Ten, kur didžiausi išbandymai – ten ir norėjosi būti.
– Per tiek metų ligoninėje turbūt prikaupėte nemažai prisiminimų. Galbūt turėjote kokių kuriozinių situacijų?
– Labai daug tų situacijų, nes kiekvienas budėjimas – nauja istorija. Vienas iš įsimintiniausių atsitikimų – kai dirbau greitojoje pagalboje, Palangoje. Iškvietimas – prie bažnyčios guli moteris. Nuvažiuojame ir matome – sušalusi, sušlapusi, vargšė, vos kvėpuoja. Įsikeliam į mašiną, parsivežam į priėmimą, nurengiam, o ten – jauna, graži moteris. Sakom: „Tai kaip čia dabar, sveika, rankos, kojos vietoj, o dar apsimeti, kad guli be sąmonės.“ O ji atsako: „Praradau butą, prisiglaudžiau pas seserį ir jos vyras sugalvojo tokį verslo planą – ryte atveža mane prie bažnyčios, vakare atvažiuoja pasiimti.“ Supratome, kad ji taip uždarbiauja, prašo išmaldos. Moteris, beje, buvo nusėta mėlynėmis, teigė, kad jeigu nesurenka tam tikros sumos – ją lupa, kad kitą dieną labiau pasistengtų. Po šio įvykio į išmaldos prašytojus žiūriu atsargiau.
– Kaip keitėsi darbo sąlygos per 34 darbo metus?
– Jūs patikėkit – tai, kas buvo prieš tiek metų ir tai, kas yra dabar – tai du nesulyginami dalykai. Pavyzdžiui, būdavo daugkartinio naudojimo stikliniai švirkštai, juos reikėdavo virinti, išsiplauti, guminiai, stori zondai, lašelinės su vamzdukais, lašinės infuzijos su paprastom adatom… O dabar viskas atsinaujinę – turime intraveninius kateterius, automatinius kraujo spaudimo aparatus… Aišku, tie nauji įrenginiai yra kažkiek išėjimas iš komforto zonos, kadangi tu turi išmokti jais naudotis, įdėti savo laiko, bet tai priklauso nuo požiūrio. Aš esu tas žmogus, kuris tik pirmyn ir į naujoves. Manau, kad darbą reikia ne susimažinti, o pasilengvinti.
– Ar per 34 metus nebuvo kilęs noras keisti darbo?
– Reikėtų stipriai pagalvoti. Bet, ko gero, kad ne.
Svarbiausia – komanda
– Kaip manote, kokios savybės reikalingos, norint dirbti tokį darbą?
– Komunikabilumas, bendravimas, bendradarbiavimas, empatija. Mokėjimas išklausyti, įsiklausyti ir mokėjimas pasakyti taip, kad tave suprastų. Tai yra komandinis darbas, tad visa komanda turi vertinti tas pačias savybes. Jeigu negirdėsime vieni kitų – darbas nevyks, bus chaosas.
Didelis išbandymas darbe ne tik pacientai, bet ir jų artimieji. Komunikuoti su jais yra sudėtinga, nes dabar atsiranda feisbuko daktarų, kurie žino, ko reikia, turi savo nuomonę ir reikalavimus. Palinkėčiau tolerancijos ir supratingumo vienas kitam. Tada gyvenimas bus gražesnis.
– Kaip reagavote, kai sužinojote, kad esate išrinkta Metų medicinos darbuotoja?
– Kadangi tai buvo balandžio pradžia, iš pradžių sakiau: „Balandžio pirmoji jau praėjo, baikit pokštauti.“ Iš pradžių kolegos ilgai tylėjo, kol išsidavė, kas inicijavo šį reikalą. Patikėjau, kad tai tiesa tik tada, kai jau atėjo filmuoti. Žinoma, esu dėkinga kolegėms už šį įvertinimą, bet tai yra tikrai ne mano vienos nuopelnas. Viena aš nieko nepadarysiu. Tai visos komandos darbas.
Erika BLADYKAITĖ
Autorės nuotr.
