„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – Lori Gottlieb

Atsisakiau eiti į miestą, kad galėčiau tęsti knygos skaitymą. Šis mano veiksmas jau atspindi, kaip vertinu šią knygą. Įveikiau per dvi savaites, nors ir gąsdino puslapių skaičius, bet tirpo ir ištirpo! Skaitydamas išskyriau tris kategorijas, kam tiktų ši knyga.
Esami arba būsimi psichologijos studentai privalo ją perskaityti.
Taip pat tinka ir tiems, kurie klaidžioja po savo sielos gatveles ir vis kažko ieško. Aš jau nebemoku gyventi be nuolatinių refleksijų apie save ir pasaulį. Nors nutinka, jog kartais savirefleksija virsta į ruminavimą, kuris kaip tik kenkia ir visiškai neaugina mano asmenybės, o tik slopina. Nutinka ir taip, kad nespėju prabusti, o aš jau refleksijose apie savo gyvenimą. Tačiau labiausiai ši knyga suteikė daug įkvėpimo nenustoti vystyti savo asmenybės.
Na, ir paskutinė kategorija, tai žmonėms, kurie galvoja, kad psichoterapeutai yra mistinės būtybės, gyvenančios tobulus gyvenimus. Nors prisipažinsiu, aš irgi taip galvojau – netgi stojau su ta iliuzija, kad būsiu tobulas žmogus. Ši knyga galėtų labiau supažindinti su psichologo darbu ir padėtų suvokti, kad tai jokia mistika. Nors dar ir nesu specialistas, tačiau kartais tenka išgirsti keistų pasakymų dėl to, jog studijuoju šį dalyką. Jeigu aš mokausi šios specialybės, tai aš negaliu keiktis, rūkyti, rodyti savo pykčio ir nepasitenkinimo, privalau mokėti tinkamai bendrauti, išmanyti visas gyvenimo sritis: pradedant nuo vaikų auklėjimo iki įvairių psichikos sutrikimų ir gebėti išspręsti problemą per porą minučių. Aš ir parūkau cigarečių, ir vyno išgeriu, ir keikiuosi, ir nešvankiai pagalvoju arba pakalbu, ir pridarau daug nesąmonių gyvenime. Visų pirma aš dar esu labai jaunas ir tai daug ką pasako. Esu studentas, kuris mėgsta tai, ką mėgsta daugelis studentų, tačiau gebu nepamesti galvos.
Pati knygos autorė yra psichoterapeutė, kuri lankosi pas asmeninį psichoterapeutą. Kaip ir visi žmonės, ji taip pat turi problemų gyvenime ir jas sprendžia. Dirbdama su savimi, ji taip pat dirba savo darbą – konsultuoja kitus klientus, kurie gyvenime turi įvairių sunkumų. Man labai patiko tai, jog ši knyga sudaryta iš įvairių dalių. Aprašomas jos pačios gyvenimas, terapijos seansai su jos psichoterapeutu ir darbas su jos klientais.
Taip pat galima aptikti įdomių įžvalgų apie patį gyvenimą, santykius, emocijas. Skaitant verta turėti pieštuką ir žymėtis tai, kas atrodo svarbu. Man labiausiai įsirėžė jos aprašoma pastraipa apie jausmų laikinumą. Pagrindinė mintis tokia, jog visi jausmai praeina, tad nereikia jų bijoti. Žinoma, svarbu pabrėžti, jeigu liūdesys ar nerimas tęsiasi ilgą laiką, galbūt verta atkreipti dėmesį ir atidžiau stebėti savo psichinę sveikatą.
Knyga patiko ir dar dėl vieno dalyko – atvirumo. Aš taip vertinu žmonių atvirumą, o skaitant galima jausti, jog autorė tokia ir yra: nebijo atverti savo sielos, aprašyti, ką ji iš tiesų galvoja, išgyvena. Kai kuriose vietose jos atvirumas mane šiek tiek išgąsdino, nes aš neišdrįsčiau, tačiau labai stipriai žavėjausi. Manau, kad žmonių atvirumas jautriomis ir nepatogiomis temomis prisideda prie visuomenės gijimo ir pokyčių. Pabaigai bandžiau parašyti, jog mes apie daug gyvenimiškų dalykų tylime, auginame „dramblius“ savo namuose, bet galbūt apie tai – kitą kartą.

Danielius EINIKIS