Gardžiuokimės… su atostogaujančia anūke
Mano vilnietė anūkė atostogas visada leidžia pas mus, Kvietinių kaime. Namai tuomet prisipildo jaukumo skaitant knygas, siautulio su katinais ir, žinoma, gardžių kvapų. Negaliu pasigirti, kad esu puiki virėja ar kepėja, bet negaliu atsispirti Eleonoros prašymams išvirti jos mėgstamų spurgų arba žagarėlių.
Ypatingai šventinam, Valstybės atkūrimo dienos, sekmadieniui, mudvi abi ryžomės virti minkštus žagarėlius. Juos vadinu smetoniškais. Nežinau, kodėl galvoje iškilo toks pavadinimas, bet, matyt, tai asociacija su tuo, kad tešlai reikia riebios grietinės (smetonos), o gal ir todėl, kad prezidento A. Smetonos laikais žagarėliai tikrai buvo mėgstami ir be jų neapsieidavo šventinis stalas.
Šiuo žagarėlių receptu neplanavau pasidalinti laikraščio puslapiuose. Juk tikriausiai dauguma galite pasakyti, kad patys turite gerą receptą. Tačiau po to, kai trumpą filmuotą siužetą įdėjau į savo paskyrą feisbuko istorijose, gavau žinučių su prašymu atskleisti, kaip išsivirti tokius gardžius žagarėlius. Tad negaliu neatsakyti savo sekėjams: jiems pažadėjau receptą pateikti „Bangoje“. Tai nėra mano originalus receptas, kažkur kažkada jį buvau iš kažkur į užrašų knygelę užsirašiusi.
Perspėju, kad labai svarbu – tinkamai įkaitintas aliejus. Jei žagarėlius virsite per vėsiame aliejuje, jie tikrai sugers daug riebalų ir nebus skanūs. Todėl iš pradžių aliejaus temperatūrą patikrinkite termometru ar vienu tešlos lapeliu. Arba aš įmetu bulvės griežinėlį. Kadangi kepinys dar iš senų senų laikų, tad negalima nuvertinti ir močiučių patirties, kuri sako – jei į tešlą įmaišysite taurelę degtinės ar spirito, tešla aliejaus neįgers. Žinoma, jei manote, kad tie gramai alkoholio jums nepriimtini, tai ir nepilkite.
Vilija BUTKUVIENĖ
Smetoniški minkšti žagarėliai
Produktai: 200 g riebios grietinės; 1 arb. š. sodos; ½ stiklinės (100 g) cukraus; ½ arb. š. vanilinio cukraus; žiupsnio druskos; 2 didelių kiaušinių; 2 valg. š. aliejaus; 2 valg. š. degtinės; apie 550 g kvietinių miltų.
Gaminimo eiga. Į didelį dubenį sudėkite grietinę, suberkite sodą ir gerai išmaišykite. Suberkite cukrų, vanilinį cukrų, druską, įmuškite kiaušinius, supilkite aliejų, degtinę ir gerai išplakite šluotele iki vientisos masės.
Po truputį berkite miltus, vis maišydami tešlą. Kai tešla bus per tiršta maišyti, pradėkite ją minkyti rankomis. Miltų berkite tiek, kad gautumėte labai minkštą, tačiau prie rankų nelimpančią kočiojamą tešlą. Jei miltų padauginsite ir tešla bus per kieta, žagarėliai bus sprangūs ir kieti.
Leiskite tešlai pailsėti 30 minučių. Pasiruoškite didelį švarų paviršių, ant kurio kočiosite, pabarstykite jį miltais arba patepkite aliejumi.
Iškočiokite tešlą į maždaug 5 mm storio lakštą. Supjaustykite kvadratėliais ar stačiakampiais, kiekvieno centre padarykite kelių centimetrų ilgio įpjovą. Per šią įpjovą perkiškite vieną tešlos gabalėlio galą, „išversdami“ jį į priešingą pusę.
Dideliame puode įkaitinkite aliejų. Įdėkite vieną žagarėlį ir patikrinkite, ar aliejus jau tinkamai įkaitęs – jis turi greitai iškilti į aliejaus paviršių ir aliejus aplink jį turi imti greitai burbuliuoti. Jei turite termometrą, galite remtis juo – aliejaus temperatūra turi siekti 160 0C.
Žagarėlius virkite dalimis, po kelis, priklausomai nuo puodo dydžio. Svarbu, kad jie nesiliestų ir nesukibtų. Žagarėlius apverskite, kad tolygiai iškeptų ir apskrustų iš abiejų pusių. Kai išsipūs ir taps gražiai auksinės spalvos, išimkite kiaurasamčiu ir perkelkite ant popieriniais rankšluosčiais iškloto padėklo, kad sugertų riebalų perteklių. Išvirtus žagarėlius apibarstykite milteliniu cukrumi ir patiekite.
