Gardžiuokimės su šimtamete Kazimiera Lukauskiene

„Mano mėgstamiausias patiekalas – kepta paukštienos blauzdelė su svieste karamelizuotais svogūnais ir morkomis. O saldumynų gyvenime niekada neatsisakiau – jei galėjau rinktis, visada pirmenybę teikiau juodajam šokoladui. Pasmaližiauti yra tikras malonumas“, – linksmai paaiškino vėžaitiškė šimtametė Kazimiera Lukauskienė, kai kalba pakrypo apie maistą. Daugiau nei 50 vestuvių šeimininkavusi moteris prisiminė, kokius patiekalus anuomet ruošdavo svečiams, ir pasidalijo ypač populiarių dešrelių receptu.
Pjaudavo kiaulę
Prieš daugiau nei 50 metų pasiruošimas vestuvėms ir vaišės buvo kitokios nei dabar. Žmonės tada šventė namuose, vestuvėms valgius ruošė samdytos šeimininkės ir jų padėjėjos. „Nebuvau jokių specialių mokslų baigusi, bet reikėjo užsidirbti, todėl ėjau kaip pagrindinė šeimininkė į vestuves ir visada turėjau pagalbininkę. Pasitaikydavo, kad nusižiūrėdavau ką ir iš jos, akį užmetusi“, – juokavo šimtametė vėžaitiškė K. Lukauskienė.
Samdytos šeimininkės vestuvėms maistą pradėdavo ruošti prieš keturias dienas. Dažniausiai būdavo pjaunama kiaulė, o šeimininkė rinkdavosi, kiek kokios mėsos reikės vestuvių vaišėms. Žmogui skaičiuodavo po du kilogramus mėsos karštiesiems patiekalams (kotletams, balandėliams, zrazams, dešroms) ir šaltiesiems – įvairiems virtiems vyniotiniams.
„Iš maltos kumpinės mėsos gaminome gardžias dešreles. Jos buvo mėgstamos dėl taupumo ir ypatingo skonio. Riebūs lašinukai suteikdavo sultingumo, o prieskoniai – kmynai, malti lauro lapai ir čiobreliai – paversdavo jas tikru skanėstu. Į faršą įpildavome šlakelį skysčio, kartais net naminukės ar degtinės. Tai ne tik paryškindavo spalvą, bet ir suteikdavo ypatingą aromatą“, – pasakojo ne mažiau kaip pusšimtyje vestuvių šeimininkavusi Kazimiera. Tiesa, pirmiausia prieš pradėdama minkyti maltą mėsą ji alkoholiu dezinfekuodavo rankas. Kartą namų šeimininkė, pamačiusi, kuo Kazimiera plauna rankas, paklausė, gal reikia atnešti ko nors skaniau…
Kad dešrelės būtų minkštos, kvapnios, gardžios, maltą mėsą stipriai minkyti, pasak Kazimieros, reikia 5–10 minučių. Minkymas padeda pasiskirstyti skoniams, suminkština mėsą, pašalina oro burbuliukus. „Jeigu faršo tinkamai neišminkysite ir jame liks daug oro burbuliukų, paruoštos dešrelės bus negražios formos. Ir prikimšti į žarnas reikia tinkamai: jeigu faršo bus per mažai, dešrelės bus negražios, o jeigu per daug – žarnos sutrūkinės. Kad taip nenutiktų virimo ar kepimo metu, kiekvieną suformuotą dešrelę būtina pradurti“, – patarimais dalijosi patyrusi šeimininkė.
Populiarūs vestuvėse buvę kepenų, mėsos vyniotiniai, įdaryti kiaušiniais. Patiekalus Kazimiera puošė petražolėmis, morkomis. Iš daržovių, vaisių padarydavo stalo puošmenų: gėlyčių, ornamentų, gulbių – svarbus buvo ir maisto grožis, ir skonis.
Tradicijos keitėsi
Į vestuves atvažiuodavo 30–40 svečių, o švęsdavo porą dienų, tad maisto reikėjo daug ir ant stalo garuodavo dubenys mėsos ir bulvių. „Buvo kitos mados – kiek kas norėdavo, tiek į lėkštę įsidėdavo, dabar porcijomis duoda“, – palygino buvusi vestuvių šeimininkė.
Paprašyta, ji kepdavo ir tortus, ir pyragus, ir grybukus, braškes, kaštonus. Nudažyti juos tekdavo Kazimieros sūnums ir dukrai. Jie mamą, išėjusią į vestuves šeimininkauti, tiek ir tematydavo. Kol svečiai linksmindavosi, šeimininkė stengdavosi vakare pamiegoti, o anksti ryte, dar prieš aušrą, turėdavo sutvarkyti stalus, išplauti indus ir vėl nešti svečiams valgius.
O vestuvininkų visokių būdavo: vieni, padauginę velnio lašų, puldavo bučiuotis, kiti – muštis, treti eidavo gulti arba prie stalo užmigdavo. Pasitaikydavo ir skandalų, jaunosios ir jaunojo giminės susipykdavo, sako, dėl niekų, pabroliai susimušdavo, bet Kazimierai neteko patirti, kad jaunieji nuo altoriaus pabėgtų. „Pasakojo, kai toks žmogus Lapiuose ženijosi, vienas prie durų stovėjo, jeigu jaunikis bandytų pabėgti, o kitas – už nugaros jaunajai. Tai ir suvenčiavojo“, – šyptelėjo vėžaitiškė.
Po vestuvių svečiams visada įdėdavo lauktuvių – mėsos gaminių, pyragų, kurių kiekvienas svečias atsiveždavo, o jei likdavo nesuvalgyta, juos parsiveždavo namo.
„Laikai keitėsi, bet prisiminimai apie šias tradicijas išliko“, – šypsojosi K. Lukauskienė.
Laima ŠVEISTRYTĖ

Dešrelių receptas
15 dešrelių reikia 3 metrų plonųjų kiaulių žarnų; 2 kg riebesnės kiaulienos (pavyzdžiui, sprandinės ar mentės); 1 svogūno; 5–6 skiltelių česnako; 0,5 stiklinės vandens arba obuolių sulčių; 1 šaukšto su nedideliu kaupu druskos; pagal skonį pipirų ir kitų prieskonių (1 šaukšto kmynų ir 1,5 šaukštelio maltų lauro lapų).