Gardžiuokimės su tarpukario Lietuvos prezidentais

Kiek kartų užuodę verdamos pieniškos sriubos ar skrundančio varškės apkepo kvapą, tarsi laiko mašina nukeliavote atgal į vaikystę? Kvapai ir skoniai leidžia mums sugrįžti į praeitį ir prisiminti tas dienas, kai ramiai sėdėdami virtuvėje laukdavome, kol mama ar močiutė patieks skaniausią patiekalą.

Vaikystėje galbūt per daug ir nerūpėjo, iš ko pagaminti mūsų pietūs ar vakarienė, tačiau akivaizdu, kad būtent pieno produktai nuo mažų dienų suformavo mūsų mitybos įpročius, tai pabrėžia ir ekspertai.
Pienininkystės tradicijos daugelyje dvarų Lietuvoje buvo išplėtotos XIX a. Nemaža dalis dvarininkų buvo įgiję agrarinį išsilavinimą, kuris leido geriau suprasti, jog pienininkystė yra viena iš perspektyviausių žemės ūkio šakų. Laikas bėgo, pienininkystės žinios plėtėsi, technologijos modernėjo, bet net ir po daugelio metų Lietuvoje kai kurie gamintojai sugebėjo išsaugoti tikrąjį pieno skonį.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tarpukariu Lietuva buvo agrarinė valstybė, kurioje karvės kaimo žmonėms buvo šeimos maitintojos – retas lietuvis be šio gyvulio įsivaizdavo savo gyvenimą. O 1926 m., įkūrus bendrovę „Pieno centras“, ji iškart tapo didžiausia pieno perdirbimo bendrovių sąjunga tarpukario Lietuvoje. Labai greitai ši įmonė visoje Lietuvoje atidarė užkandinių, kuriose buvo siūloma atsigerti pieno, grietinėlės, kavos, kefyro, suvalgyti rūgpienio su bulvėmis, įvairių kitų pieniškų patiekalų. „Pieno centro“ užkandinės buvo pačios populiariausios, mat čia gyventojai galėjo valgyti skaniai ir pigiai. Tiesa, pieno produktai nebuvo tik paprastų gyventojų valgiaraščio dalis. Trys šalies tarpukario prezidentai, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius, buvo kilę iš kaimo ir, pasak istorikų, irgi buvo pieniškų patiekalų mėgėjai. Viešai žinoma istorija, kaip prezidentas K. Grinius, sugrįžęs į gimtąją Suvalkiją, aplankė tetą. Ši susirūpino, kad neturi, kuo pavaišinti garbaus svečio, tačiau prezidentas tiesiog paprašė rūgpienio su bulvėmis. Šį patiekalą mėgo ir A. Smetona, o jo pusryčiai ar pietūs apskritai buvo kuk­lūs, nors prezidentas priklausė elitui. Pavyzdžiui, A. Smetonos pusryčių stalą dažniausiai sudarydavo arbata, duona, sviestas, sūris arba mėsa.
Naminis varškės sūris
Ingredientai: 3 l riebesnio pieno, 1 kg graikiško jogurto (graikiškas jogurtas natūraliai turi rūgšties, tad nebereikia naudoti citrinos ar kitokių rūgšties turinčių produktų). Gaminimo eiga: pieną supilame į puodą, pakaitiname, kol pradės garuoti (neviriname iki burbuliavimo), sudedame jogurtą, pamaišome ir laukiame, kol sutrauks pieną. Pamatysite, kaip į paviršių pradeda kilti sutraukti varškės gabaliukai. Kai iš pieno lieka gelsvas vanduo, tada galima nukošti naudojant medvilninį audinį (marlę) ir troškinimui skirtą kiaurą puodą. Palikus per naktį varvėti, varškė puikiai susispaudžia ir gaunasi labai skanus naminis sūris, kurį prieš tai galite pagardinti įvairiais priedais: razinomis, kmynais, česnakais… Šį sūrį galite valgyti pusryčiams, puikiai tinka su uogiene ar vaisiais.