Gargždai tarp praeities ir ateities

Praeitis yra keistas dalykas. Jos šiuo metu nėra, ir todėl bet kuris jos prisiminimas yra įsivaizdavimas. Kitais žodžiais, tai su dabartimi susimaišiusios praeities atgaminimas, o ne tikroji praeitis. Mano vaikystės ir mokyklos laikų Gargždų nėra, išnyko kaip sapnas, ir galima tik bandyti pasakyti kažką pusiau apie išnykusią praeitį, pusiau apie jos dabar susikurtą paveikslą.

Bendravo kaip diplomatai
Mano laikų Gargždus prisimenu kaip miestą, kurio žmonės laikėsi ritualinių bendravimo formų. Gargždiškių bendravimas atrodė ir toliau atrodo kaip bažnytinis ritualas. „A tas?“ – klausia Juonis. „Noje“, – atsako Petris. „A tėkra tas“, – bendravimo ritualą pratęsia Juonis. „Noje, noje“, – priduria Petris. „Ek to sau“, – nusistebi Juonis. „Tep y“, – kalbą baigia Petris.
Dabartinis jaunimas būtinai nori pasakyti kažką naujo, neįprasto ir net galbūt šokiruojančio, kaip tai, tarkime, daro Stonkus iš Plungės. Mano jaunystės gargždiškiai bendravo kaip diplomatai, pagal tam tikrą nerašytą, ilgų amžių patikrintą diplomatinį protokolą. Žodis jiems buvo kaip daiktas. Jeigu jį duodi, tai lyg kokį labai brangų daiktą skolintumei. Net garsieji aštrūs žemaitiški pajuokavimai turėjo formą, buvo nušlifuoti ir neužgaudavo. Sekmadienį iš rūbo galėjai suprasti, kaimynės Elenytė ir vyresnioji Toleikienė išsiruošė į Bažnyčią. Jų nelietė ateistinė propaganda, kuri atšokdavo kaip pikta dvasia nuo teisuolių.
Jaunimas šiandien gyvena tarytum gyventų ne Gargžduose, o interneto platumose. To nebuvo mano laikų Gargžduose. Norėjome klausyti „Bitlų“ Liverpulyje arba būti Vudstoke, tačiau vyresnieji primesdavo savo nemadingą, bet, kaip vėliau paaiškėjo, gilų pasaulio supratimą. Klausdavome „Kam ta forma? Užtenka natūralaus žmogiškumo, tiesiog žmogiškumo.“ Norėjome bendravimo be nustatyto pavidalo, kaip šiuolaikinio meno parodose. Tačiau mūsų tėvai ir seneliai saugojo amžių patikrintus žmogiškojo bendravimo standartus. Kai jie išeidavo iš namų į viešumą, niekada nesielgdavo kaip savo kieme. Viešumas mokė būti žmogumi.

Pakeitė senelio apšvita
Gargždiškių buvimas kartu turėjo pavidalą. Vyras ir moteris gyveno kartu, kai juos buvo galima vadinti šeima. Mokytojai atrodė kaip savaime suprantami autoritetai, net jeigu tokiais nebuvo. Gydytojai buvo verti pagarbos vien todėl, kad jie gydytojai, o kaimynas buvo geriau už giminaičius. Sovietinis gargždiškių žmogiškumas turėjo amžių patikrintą formą, besiskiriančią nuo dabartinio „tinka bet kas“. Nepaisant sovietinės indoktrinacijos, veikė iš Smetonos laikų paveldėti žmogiškojo bendravimo ritualai. Pagerbi mokytoją, pasisveikini su kaimyne, padėkoji pardavėjai, nesijuoki, nors ir labai norisi, iš netyčia gatvėje paslydusio praeivio.
Didžiausia Gargždų problema sovietmečiu buvo vieši sovietiniai renginiai. Į paradus žmonės eidavo be didesnio entuziazmo, kaip iš sočių ganyklų genamos karvės. Prisimenu sovietinę pergalės dieną, kokia tada buvo gegužės 9 diena. Sovietiniai valdininkai karštai kalbėjo apie amžinąją žuvusiųjų atmintį, nors iš tikrųjų amžinas yra tik Dievas. Tai buvo mano pirmas antisovietinis klausimas sau – kaip netikintys Dievu gali kalbėti apie amžinybę? Kiek vėliau senelis iš Palangos Julijonas Butkus paaiškino, kad Lietuva yra okupuota. Mama apie tai nežinojo ir todėl negalėjo suprasti staiga atsiradusio sūnaus abejingumo visuomeninei veiklai.

Didžioji melagė – sovietinė valstybė
Pirmą kartą gyvenime supratau, kad politika yra didelis melas. Tėvai ir mokytojai mokė nemeluoti, o didžiausia melage pasirodė esanti sovietinė valstybė. Jaunoje galvoje kartais kildavo mintis ir kitiems pasakyti senelio tiesą, tačiau greitai supratau, kad ir čia yra patikimas ritualas. Politinę tiesą galima sakyti tik tarp saviškių ir būtinai pusiau pašnibždomis. Tai galima vadinti politinio atsargumo ir kartu neabejotino veid­mainiavimo pamokomis. Tačiau nagus vis vien niežtėjo. Pusiau pavojingas mintis apie istoriją buvo galima išbandyti istorijos pamokose. Jas vedė mokytoja iš didžiosios raidės Jeronima (kurią tada visi vadino Irena) Kalvaitienė. Su Gintautu Jonausku neabejotinai apsunkindavome mylimos mokytojos gyvenimą. Uždavinėjome visiškai sovietmečiui nepriderančius klausimus, ir Mokytoja mus saugojo savo ritualiniais atsakymais. Lig šiol nežinau, kur įmanoma rasti geresnę vidurinę mokyklą.
Tas pat Juonauskių Gintis (taip jo vardas ir pavardė skamba žemaitiškai) kartą po pamokų parodė vokiečių okupacijos laikų knygelę apie Rainių miškelio tragediją. Joje radome kelias gargždiškių pavardes. Pasidarė baisu. Supratome, kad sovietinė valdžia ne tik meluoja, bet gali paskersti, panašiai kaip gimtajame Kvietinių kaime buvo skerdžiamos kiaulės ir kiti gyvuliai.

Visų Šventųjų diena – pagrindinė
Gyvendamas Gargžduose, netoli senųjų kapinių, pirmą kartą mačiau gargždiškių pergalę prieš sovietų valdžią. Tai įvykdavo lapkričio 1 dieną, vadinamąją Visų Šventųjų dieną. Visi žmonės savo noru, be kokio nors komunistų partijos vadovavimo, eidavo į kapines aplankyti artimųjų. Po savaitės Sovietų Sąjunga švęsdavo vadinamosios Spalio revoliucijos jubiliejų. Nebuvo nieko panašaus. Partijos vadovavimas pralaimėjo prieš gargždiškių pagarbą mirusiesiems.
Kokia yra pagrindinė Gargždų šventė?
Visų Šventųjų diena arba Vėlinės. Tą dieną gargždiškių skaičius padidėja keliasdešimt kartų, nes vienoje vietoje susitinka gyvi ir mirusieji. Pastarieji tampa gyvaisiais, nes tik gyvas su gyvu gali rimtai šnekėtis apie gyvenimą. Lapkričio 1-oji gali būti vadinama Gargždų tęstinumo švente. Tą dieną reikia kalbėti ne apie praeitį, kaip tai daro istorikai, o gyvai pasikalbėti su išėjusiaisiais. Jų kiekvienais metais turime klausti, ar gerai darome ir gyvename? Ar nepasiklydome kasdieniuose rūpesčiuose? Ar nepraradome sveikos nuovokos ir nenukrypome klystkeliais? Net jeigu archeologai nukastų visą Gargždų piliakalnį ir rastų jame paslėptus didelius lobius, tai būtų mažiau reikšminga miesto dvasiai, negu lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena.

Minijos slėnio grožis – absoliutus
Joks miestas, tauta ir valstybė negali išlikti be šventumo. Be jo viskas tampa laikina ir greitai suvartojama. Gargždai nėra kokio nors madingo greito maisto restorano patiekalas. Mes gyvename vadinamojoje vartotojų visuomenėje, kuri viską paverčia prekėmis. Tačiau Gargždai nėra prekė. Čia žmonės dirba norėdami išgyventi, tačiau jie suvokia kažką daugiau negu darbas. Gargžduose pirmą kartą tikriausiai iš mokytojų išgirdau keistą pasakymą „gražus poelgis“. Bandžiau suprasti, kaip poelgis gali būti ne tik blogas arba geras, bet pretenduoti į grožį. Tai rodo, nesupratau svarbiausio dalyko. Miesto dvasiai būdingas gėrio ir grožio tapatinimas.
Gargždai laikosi ant grožio suvokimo arba to, kas vadinama skoniu. Miestas turi vieną gražiausių paveikslų istorijoje – Minijos slėnį. Ar šis slėnis gražus? Atsakymas „ne“. Slėnis nėra gražus pro jį praskrendantiems paukščiams. Tačiau gargždiškių estetinis suvokimas taip sutvarkytas, kad jie suvokia slėnio grožį. Vienu metu ant gražaus Minijos slėnio kalvos buvo pradėtos rengti motokroso varžybos. Gargždiškių širdis neatlaikė ir jie pareikalavo jas uždrausti. Minijos slėnis nepaprastai gražus, o per gražius daiktus niekas motociklais nevažinėja. Gargždų slėnis yra kaip Leonardo Da Vinčio Mona Lisa ar Van Gogho „Saulėgrąžos“.
Įsivaizduokime, atsitiktų nelaimė, ir gargždiškiai pradėtų dėl nieko nesutarti. Užtektų juos nuvesti ant Minijos slėnio kalvos ir ginčas būtų išspręstas – visi pasakytų tą patį žodį „gražu“. Panašiai kaip visi turi skonį olandų tapybai, italų architektūrai, prancūzų vynui, brazilų futbolui ir Holivudo filmams, niekas negali atsilaikyti prieš Minijos slėnio grožį. Klysta manantys, kad nėra absoliučios tiesos. Minijos slėnis yra absoliučiai gražus, jeigu jo nesugadinsime.

Mokytoja įdiegė meno sampratą
Mano sovietiškai pavadintoje Marytės Melnikaitės gatvėje gyveno daug grįžusiųjų iš Sibiro. Dažnai tai buvo žemaičių ir aukštaičių poros. Tikrai internacionalinė gatvė. Kai pas kaimyną Galiauską atvažiuodavo giminaičiai iš Utenos ir girdėdavome jų nežemaitišką kalbą, tai buvo pirmas susitikimas su kita gentimi. Žemaičių tolerancija aukštaičiams buvo šimtaprocentinė, nors turėjome įtarimų, kad jie patys gali būti linkę iš aukšto žiūrėti į mūsų kalbą.
Iš Sibiro grįžę ir niekada anksčiau Gargždų nematę žmonės iš paskutiniųjų statėsi namus ir kabinosi į gyvenimą. Skirtingai negu į vokišką Karaliaučių atsikėlę rusai, jie kūrė grožį – sodino medžius, augino gėles, šlavėsi ir puošė aplinką. Gargždiškiams daug ko trūko, ypač kai palygini su dabartinėmis miesto parduotuvių lentynomis, tačiau tikrai netrūko noro gražintis, tvarkytis ir puoštis. Skonis veikė kaip politinis veiksnys. Jeigu ne grožio pajautimas ir noras kabintis į gyvenimą, mūsų Melnikaitės gatvė niekada nebūtų virtusi Vasario 16-osios gatve.
Mokytoja Jovita Skolevičienė 6 klasėje mums suteikė meno istorijos pažinimo pagrindus. Vėliau universitetas mažai ką pridūrė. Šiandien jauni gargždiškiai užkliūva už mados puoštis tatuiruotėmis. Po mokytojos Jovitos Skolevičienės pamokų žinojau, kad tai nėra menas. Daug gražesni priešiniai ir paveikslai gaunasi ant popieriaus ir nėra prasmės kūrybai naudoti netinkamą medžiagą. Tais tolimais laikais tatuiruotes turėjo tik jūreiviai ir sugrįžę iš laisvės apribojimo vietų. Kūno tatuiruotė yra smulkmena tarp daugybės kitų skirtingų kartų žmones skiriančių smulkmenų.

Šventadienio ramybė
Kiekvienas rajono centras ir net mažesnis miestelis didžiuojasi bažnyčia. Gargždai buvo išimtis. Sovietmečiu stovėjo krikščionybės įvedimo laikus primenanti medinė bažnyčia. Tiesa, kaip ir dera pagal principą „kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, ji stovėjo šalia sovietinės valdžios pastatų. Net Salantai, palyginti su Gargždais, buvo kaip Vatikanas. Tik dabar turime 800 metų istoriją turinčio miesto vertą bažnyčią. Niekas iš gargždiškių nėra matęs Dievo, tačiau gandas apie dviejų tūkstančių metų senumo įvykius Jeruzalėje nepalieka Gargždų.
Net sovietmečiu iki sekmadienio pavakarės vyresnieji neleisdavo dirbti triukšmingų darbų. Tai buvo ateistinėje valstybėje veikiantis krikščioniškas žydų šabo dienos analogas. Šešias dienas per savaitę gargždiškiai grumdavosi su pasauliu, o septintąją nusišalindavo nuo darbų. Žydai žinojo, kad vieną dieną per savaitę nereikia kištis į pasaulį, o reikia juo džiaugtis. Iš pagarbos žuvusiems Gargždų žydams verta išlaikyti šį ir krikščionių Dievo įsaku esantį paprotį. Be sekmadienio ramybės miesto pergalės mažai ko vertos, nes žmonės pavirsta įrankiais. Romėnai sakydavo ars longa, vita brevis. Žmogaus darbai ilgi, bet gyvenimas trumpas.

Išlaikyti nepakartojamą dvasią
Viena iš Gargždų, kaip rajono centro, keistenybių yra jo vadinimas Klaipėdos rajono centru. Tai Klaipėdos krašto sugrąžinimo Lietuvai padarinys. Buvo norima kuo dažniau minėti Klaipėdą. Kai kas nors sako „Gargždai – Klaipėdos rajono centras“, jaučiame lyg kažkas būtų negerai. Viskas gerai, ir pats gyvenimas viską sudėliojo į vietas. Gargždai šiandien yra Klaipėda. Lieka tik laukti didesnio šio Vilniaus, Kauno ir net Šiaulių šešėlyje esančio miesto atsigavimo. Klaipėda yra senas, bet savo dvasia nesubrendęs miestas, kurį Gargždai gali sustiprinti. Gargždai yra sovietmečiu labiausiai išaugęs rajono centras, ir šis miesto augimas nesustoja. Panašu, kad miestui sekasi, į rankas tiesiog krenta koziriai. Gargždų ateities problema yra ne miesto augimas, o sugebėjimas neprarasti veido, išlaikyti nepakartojamą dvasią. Nuo vaikystės žinojau, Raseiniai didesni už Gargždus. Dabar Gargždai didesni už Raseinius.
Gargždiškiai yra kaip ir visi kiti žmonės, panašūs į klaipėdiškius ir kretingiškius. Miestas kaip miestas, žmonės kaip žmonės. Kartais garbingi ir kilnūs, kartais lengvabūdžiai ir apsileidėliai. Pagrįstai ar nepagrįstai norisi tikėti, kad yra kažkokia unikali buvimo žmogumi forma – gargždiškis. To niekas kitas pasaulyje neturi, ir šis gražus tikėjimas būtinas miesto ateičiai.

Laukia didelis išbandymas
Gargždų ir viso pasaulio laukia didelis išbandymas – iškūnijimo pavojus. Anksčiau gargždiškiai viską žinojo iš patirties: kaip pastatyti namą, iškepti duoną ar išrūkyti mėsą. Jie žinojo, ką galvoja kaimynas, nes buvo bendras sutarimas dėl prasmės. Šiandien visa tai traukiasi į praeitį. Gargždiškiai nebežino, iš kieno rankų geria pieną ir valgo duoną. Jie jau nemato pinigų, kuriuos pakeitė elektroninės banko kortelės signalas. Ne tik pinigai neteko kūno. Tai, kas vyksta Gargžduose, vaikams pamažu tampa mažiau realu, negu tai, kas vyksta Australijoje.
Senieji gargždiškiai, kaip ir dera žemaičiams, mokėjo sėdėti ir bendrauti mažai ką naujo pasakydami. Dabar atėjo visuotinio plepėjimo apie tai, ko nepatyrėme, bet pamatėme internete, laikai. Vilniečiai gyvendami Vilniuje jau gyvena kažkur kitur ir net pliažus miesto aikštėse pradėjo įrenginėti. Tokio masto plepėjimo apie viską ir nieką Lietuva ir Gargždų miestas nėra matęs. Žiniasklaidos priemonėse aprašyti paukščiai šiandien jau yra realesni už tupinčius ant palangės.

Alvydas JOKUBAITIS
A. VALAIČIO nuotr.