Gargždiškei gimnazistei – „Jaunojo publicisto“ premija
Paaiškėjo, kam bus įteikta šiemet įsteigta Johano Ferdinando Kelkio premija „Jaunasis publicistas“. Pirmąja laureate tapo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos moksleivė Danielė Domeikytė.
J. F. Kelkio premija „Jaunasis publicistas“ apdovanojami moksleiviai už kūrybiškus, meniškai brandžius reportažus, esė ir apybraižas aktualiomis krašto istorijos ar šiandienos gyvenimo temomis. D. Domeikytė parengė straipsnį „Socialinė medija: ar toksiškas pozityvas – pozityvas?“, kuris buvo skelbtas Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ interneto svetainėje. „Šia nauja premija siekiame skatinti jaunimo kūrybiškumą, visuomeninį, socialinį aktyvumą, taip pat gebėjimą vertinti įvairius krašto socialinius kultūrinius reiškinius ir siūlyti iškeltų problemų sprendimo būdus. Pirmoji premijos laureatė ne tik kūrybiška ir siekianti nuolat tobulėti, bet užsiima ir aktyvia visuomenine veikla bei savanoryste. Jos kūriniai publikuoti vietinėje spaudoje. Džiugu, kad rajone turime tokių įkvepiančių jaunųjų kūrėjų, drąsiai besidalijančių savo mintimis“, – teigia Klaipėdos rajono vicemerė, Johano Ferdinando Kelkio premijos „Jaunasis publicistas“ skyrimo komisijos pirmininkė Ligita Liutikienė. D. Domeikytė bus apdovanota rudenį vyksiančios ceremonijos metu, kurią organizuos premijos steigimą inicijavęs Dovilų etninės kultūros centras.
Primename, kad 500 eurų dydžio premiją gali gauti 14–19 metų moksleiviai, gyvenamąją vietą deklaravę Klaipėdos rajone.
Klaipėdos rajono savivaldybės informacija
Socialinė medija: ar toksiškas pozityvas – pozityvas?
Socialinė medija šiomis dienomis kiekvienam žmogui yra svarbi gyvenimo dalis. Per ją sužinome šių dienų aktualijas, problemas, tendencijas ir kitą informaciją. Tačiau socialinė medija turi dvi medalio puses.
Su savo psichoterapeute įdomiai pasikalbėjau apie socialinės medijos, iš pirmo žvilgsnio teigiamai atrodančias, skleidžiamas žinutes, tačiau atidžiau pažvelgę galime pastebėti daug jų žalos. Tikriausiai visi esame girdėję apie išgarsėjusias aplikacijas „TikTok“ ir „Instagram“. Šiose programėlėse galime pamatyti nuo mielų katinėlių vaizdo įrašų iki „tobulų“ modelių nuotraukų ir iškeltų neįtikėtinų grožio standartų. Yra labai daug teigiamų ir neigiamų medijos pusių, tačiau dabar panagrinėsiu tik apie šiomis dienomis populiarėjantį judėjimą, jog visi privalo mylėti save. Toksiškas pozityvas – tikriausiai ne kasdieninė tema prie kavos puodelio, bet tai neišvengiamai svarbi problema.
Prieš kelis dešimtmečius britų sociologas Sigmundas Baumanas apibūdino šiuolaikinės masinės visuomenės įvaizdį: „didėjančio atotrūkio tarp „viešojo“ ir „privataus“ forma, laipsniškas, bet nuolatinis meno nuosmukis, privačių problemų vertimas į viešąją kalbą ir atvirkščiai.“ Autorius rašo apie šių dviejų sričių pusiausvyros pažeidimą, kuri padėjo išlaikyti socialinės santvarkos stabilumą. Visuomenė tampa individualizuota. Vienas iš pagrindinių tokios visuomenės požymių yra daugumos žmonių kontrolės praradimas, reikšmingi socialiniai procesai ir didėjantis neapibrėžtumas bei progresuojantis individo nesaugumas nekontroliuojamuose pokyčiuose (Bauman, 2005). Tai reiškia, jog visuomenė, ypač jaunimas, tapo priklausomi nuo plūstančio informacijos srauto. Džiugu, jog tapome drąsesni ir nepabijome garsiai išreikšti savo kūrybiškumo, skelbdami vaizdo įrašus internete. Vėliau po skelbimu būna įvairiausių komentarų apie išvaizdą, talentą ir panašiai. Vieni būna: „koks (-ia) tu storas (-a), nedaryk sau gėdos“, „nusižudyk“ ir t. t., kiti – „labai didžiuojuosi tavimi“, „tu esi tobulas (-a)“, „labiau pasitikėk savimi, tu esi gražus (-i)“. Čia ir išryškėja toksiškas pozityvas, kai pagal sveikatos normas galime pastebėti, jog žmogus nėra fiziškai sveikas (anoreksikas, turintis antsvorio ar kitų sutrikimų), tačiau imame pernelyg tai normalizuoti ir romantizuoti. Nesakau, jog rašyti nuoširdžius komplimentus yra blogai. Tokia mano nuomonė nereiškia, jog šie žmonės gyvenimą turėtų matyti tik juodomis ar baltomis spalvomis. Jei problemų turintiems žmonėms imame į galvą kišti, jog su jais viskas yra tobula ir nereikėtų nieko keisti, net kai už vaizdo kameros daugybę kartų svaigsta galva, žmogus alpsta ar šiek tiek pajudėjęs ima dusti, jis pradeda galvoti, jeigu kreipsiuosi pagalbos, tuomet išduosiu save, nes kiti sakė, jog viskas su manimi yra gerai.
Iš asmeninės patirties žinau, kaip yra sunku kreiptis pagalbos, kai to tikrai reikia. Ir didelę įtaką tam daro mus supantys žmonės. Kyla klausimas, kodėl iš vis reikia komentuoti kitų žmonių išvaizdą? Mes patys esame didžiausi savo priešai, mintyse kritikuojantys kiekvieną savo žingsnį. Todėl visa tai rašydama noriu, kad skaitytojai labiau susimąstytų ir nepamirštų bent kartą nepažįstamajam pasakyti nuoširdų komplimentą, kuris nesislėptų po gailesčio apdaru.
Danielė DOMEIKYTĖ
Jaunimo savanoriškos tarnybos savanorė
