Gargždiškės Birutės Čeliauskienės paveikslai iš tūkstančių taškelių

Aštuoniasdešimtmetė gargždiškė Birutė Čeliauskienė tapo jau dvidešimt metų, o pastarąjį mėnesį jos kūriniai džiugino akį Gargždų kultūros centre jubiliejinėje parodoje. Kūrėjos paveiksluose – miško takai, medžiai, ramūs peizažai, sudėlioti iš begalės mažų taškelių.

Neoimpresionizmo magija ir spalvų žaismas
Gargždiškės darbus parodos lankytojai iš karto atskirs pagal ypatingą, didelės kantrybės reikalaujantį tapybos būdą – puantilizmą. Tai technika, kai vaizdas kuriamas ne plačiais teptuko mostais, o iš daugybės smulkių, atskirų taškelių ar trumpų potėpių. Iš arti paveikslas primena chaotišką spalvotų trupinėlių žemėlapį, bet žengus kelis žingsnius atgal įvyksta tikras optinis stebuklas – akyse taškeliai susilieja į vientisą, tarsi gyvą ir spalviškai pulsuojantį vaizdą.
Dėl šios technikos B. Čeliauskienės kūriniai savo struktūra ir kruopštumu dažnai primena siuvinėjimą. Kiekvienas preciziškiausias taškelis čia turi savo vietą ir prasmę. Toks tapymo būdas reikalauja daug laiko, bet būtent ši veikla kūrėjai suteikia sielos ramybę ir nors trumpam padeda atsitraukti nuo kasdienybės sraigto. „Pirmieji mano darbai buvo taškeliais. Aš pirmoji pradėjau tapyti taškeliais. Man taip patiko, jog iki šiol tapau taip pat“, – prisiminė B. Čeliauskienė, kaip formavosi jos kūrybinis braižas.
Gamtos vaikas
Neatsitiktinai didžioji dalis autorės kūrinių skirta gamtai. B. Čeliauskienė – tikras gamtos vaikas, o jos ryšys su žeme, mišku ir medžiais gilus, asmeniškas ir kupinas pagarbos ir meilės tėvynei. Paveiksluose ryškėja stilizuota medžių grafika, jų ritmas: lanksčios šakos, vingiuojantys miško takai ir meistriškai sukurta perspektyva žiūrovo žvilgsnį natūraliai traukia gilyn į paveikslą, kviesdami paklysti toje tapytoje ramybėje, kurią norėjo perteikti kūrėja.
Medžiai aštuoniasdešimtmetės kūryboje – ne vien peizažo detalė. Jie simbolizuoja patį gyvenimą, ištvermę, gebėjimą šaknimis tvirtai įsikibti į žemę ir atlaikyti bet kokias audras. Tai atspindi ir parodos autorės gyvenimo filosofiją. „Aš labai myliu medžius. Kai gavau galimybę turėti žemės gabaliuką, ten visą miškelį buvau pasodinusi“, – pasakojo moteris. B. Čeliauskienė neslepia, kad gamta nuo pat mažų dienų jai buvo vieta, padedanti atsitraukti ir pabėgti nuo realybės.
Fotografijų transformacija
Talentas ir meilė menui lydėjo Birutę nuo vaikystės – dar būdama aštuntoje klasėje ji laimėjo pirmąją vietą respublikiniame konkurse ir už tai buvo apdovanota kelione į Vilnių, kuris anuomet paliko didžiulį įspūdį. Visgi profesionalus kūrybos suvokimas formavosi palaipsniui padedant bendraminčiams. Jau beveik tris dešimtmečius B. Čeliauskienė – aktyvi Klaipėdos rajono kūrėjų bendruomenės narė.
Šiame kelyje ypač svarbią rolę atliko ir Nomeda Jokubaitienė – Gargždų kultūros centro dailės studijos vadovė – tapusi ne tik bendražyge, bet ir viena iš mokytojų bei patarėjų B. Čeliauskienei, norėjusiai išmokti tapyti iš gamtos fotografijų. Būtent ji parodė, kaip vaizdą iš nuotraukos galima meistriškai perkelti ant drobės – tai Birutė sėkmingai daro iki šiol. Paveikslų siužetai dažnai gimsta analizuojant fotografijas ar kompiuterio ekrane matomus vaizdus, tačiau tai nėra aklas kopijavimas. Nuotrauka tampa tik atspirties tašku, eskizu, kurį B. Čeliauskienė perleidžia per savo vidinę prizmę. „Nomeda yra mano mokytoja. O iš nuotraukų, kur reikia pridėti, kur reikia atimti, sprendžiu pati – visko būna“, – apie kūrybinį bendradarbiavimą ir improvizacijos laisvę pasakojo B. Čeliauskienė.
Nepalaužiama valia ir vidinis užsispyrimas
Daugelis parodos lankytojų žavisi smulkiais, siuvinėjimą primenančiais potėpiais ir net neįtaria, kokia kaina jie gimsta. Prieš 18 metų B. Čeliauskienės gyvenimą sukrėtė sunkus išbandymas – insultas. Dėl ligos pasek­mių moteris liko paralyžiuota, dešinioji kūno pusė nustojo klausyti. Dešinioji ranka, kuria ji visą gyvenimą tapė, rašė ir sodino medžius, tapo nejudri.
Daugeliui kūrybos žmonių tai reikštų kūrybinio kelio pabaigą. Netekti dominuojančios rankos, ypač tapant tokia kruopštumo reikalaujančia technika kaip puantilizmas, atrodytų neįveikiama kliūtis. Bet ne Birutei. Vedama užsispyrimo, meilės menui ir vidinės šviesos, ji padarė tai, kas daugeliui atrodytų neįmanoma – išmoko tapyti kaire ranka.
Šiandien visi jos paveikslai gimsta būtent iš užsispyrimo. Tai liudija neįtikėtiną dvasios stiprybę ir valią – kiekvienas kaire ranka padėtas taškelis yra maža pergalė prieš ligą ir neviltį. Suprantama, kad toks procesas atima daug laiko: paprastesniam gamtos peizažui sukurti prireikia poros savaičių, o sudėtingesniems, daugybės spalvų ir detalių reikalaujantiems religiniams paveikslams – tarkime, Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ interpretacijai – reikia kone mėnesio nenutrūkstamo ir įtempto darbo.
Paveikslai, prilygstantys kūdikiams
Kiek fizinių ir dvasinių pastangų reikalauja kiekvienas kūrinys, suprasti gali ne kiekvienas, todėl nenuostabu, kad autorė į savo paveikslus žvelgia su ypatinga meile ir pasididžiavimu. Paklausta, ar galėtų išskirti vieną mylimiausią savo darbą, B. Čeliauskienė atsakymo neturi. Kiekvienas paveikslas jai – tarsi kūdikis, išnešiotas širdyje ir į pasaulį paleistas per tūkstančius kairės rankos padėtų taškelių. Kaip mama negali išskirti vieno vaiko, taip ir kūrėja negali išskirti nė vieno savo darbo. „Į kiekvieną paveikslą įdedi visą savo širdį. Tai kaipgi jų nemylėsi“, – šiltai sakė darbų autorė ir pabrėžia, kad jie – dalelė jos.
Nepaisant patirtų gyvenimo sunkumų, B. Čeliauskienės paveiksluose nerasi nei pykčio, nei tamsos, nei nevilties. Jos medžiai stiebiasi į šviesą, miško takai vilioja pasivaikščioti, o spalvos džiugina akį. Paklausta, ką norėtų, kad žmogus pajaustų žvelgdamas į jos kūrybą, atsako vienu žodžiu, bet jame telpa visa aštuoniasdešimtmetės gyvenimo išmintis: „Pasidžiaugtų.“
Įkvėpimas kitiems
Jubiliejinė kolekcija kalba ne vien apie tapybą ar techniką, bet ir apie tai, kaip žmogus gali rasti jėgų pradėti iš naujo net tada, kai atrodo, kad viskas prarasta. B. Čeliauskienės kūryba tapo tyliu, bet aiškiu liudijimu, kad kūrybinė dvasia nepriklauso nuo to, kuri ranka laiko teptuką – ji gyvena širdyje ir valioje. Sužinoję parodos autorės gyvenimo istoriją, lankytojai dažnai žvelgia į jos darbus jau kitomis akimis. Tokia gyvenimo patirtis įkvepia ne tik kuriančius, bet ir paprastus žmones, kasdienybėje susiduriančius su asmeniniais sunkumais: grožį ir prasmę galima kurti net tada, kai kelias tampa daug sunkesnis, nei buvo anksčiau.

Ema LINKEVIČIŪTĖ
Klaipėdos universiteto žurnalistikos specialybės studentė
Pijaus JOKUBAIČIO nuotr.