Gargždiškiai grįžo namo: „Čia ir oras, ir maistas kitoks“

Per amžius sukaupta lietuvių liaudies išmintis byloja, kad po savo stogu visaip patogu, kad savam krašte ir tvoros žydi, o duona visur su pluta. Tuo įsitikino ir po 22 metų gyvenimo Airijoje namo į gimtuosius Gargždus sugrįžę Jurgita ir Artūras Mikalauskai su dukromis Vasare ir Vakare.
Nors iš pradžių šeimą dar kamavo abejonės, kaip seksis gimtinėje, ar nereikės apsisukus vėl traukti atgal, dabar jau aišku, kur jų namai. O į Airiją gargždiškiai keliaus tik aplankyti dukros Kornelijos šeimos, susitikti su pažįstamais ir pažvejoti.
Vietoje metų – 22-eji
„Nekreipkite dėmesio, kad name dar nėra durų, žaliuzių, daug ko čia dar trūksta, daug daiktų tebeguli dėžėse, bet mes gyvename ir džiaugiamės“, – šypsodamasi pasitiko Jurgita ir pasiūlė kavos.
2003 m. jauna J. ir A. Mikalauskų šeima ryžosi užsidirbti savo būstui užsienyje. Lietuvoje pas senelius palikę pirmagimę Korneliją, išsiruošė į Angliją. Po pusantrų metų jau anksčiau emigravęs Jurgitos pusbrolis išsivežė ją su Artūru į Airiją. „Sakėme, kad padirbame metus, nusiperkame butą ir važiuojame namo. Bet… atsivežėme į Airiją 6-erių Korneliją ir nepajutome, kaip praėjo 10, praėjo ir 20 metų, galiausiai 22-eji“, – prisipažino Jurgita, prieš trylika metų pagimdžiusi dvynes Vasarę ir Vakarę. „Dukrytės gimė neišnešiotos, viena svėrė 1 430 gramų, o kita 1 460 gramų. Buvo neramu ir nelengva. Kai paaugo iki 2 kilogramų, mus išrašė iš ligoninės, bet buvau sutrikusi, nes nežinojau, ar viena sugebėsiu su jomis susitvarkyti“, – užgriuvusias dvejones, kurios netrukus išsisklaidė, prisiminė Jurgita. Ligoninėje ji džiaugėsi suteikta kvalifikuota medikų ir psichologo pagalba, namuose šeimą irgi lankė medikė. Dvynės turėjo gimti vasarį, tad ilgai rinkę joms vardus tėvai nusprendė, kad viena bus Vasarė, o kadangi norėjo panašių vardų, nes dvynės identiškos, kitą pavadino Vakare.
Pomėgis ir verslas
Pilnatvę, kurią Jurgitai teikė motinystė, vieną dieną sukrėtė žinia apie tėčio mirtį – netektis jauną moterį labai prislėgė. Ieškodama, kuo galėtų užpildyti atsivėrusią tuštumą, rasti nusiraminimą, Lietuvoje ji baigė floristikos kursus. Anksčiau dirbusi ir duonos kepykloje, ir statybinių medžiagų parduotuvėje, išbandžiusi muilų gamybą, vilnos vėlimą ir daug kitų amatų, Jurgita pajuto, kad jai gera gėlių apsuptyje, tad Kanturke, kur šeima gyveno, netrukus įkūrė gėlių parduotuvę. Darbo atsirado tiek, kad sunku buvo atskirti, kada jis prasideda, o kada baigiasi. „Klientų netrūko: gėlėmis šventėms puošėme įvairias erdves, savaitgaliai ne namie, nes daug vestuvių užsakymų, o dar važinėjome į parodas, buvau gavusi geriausio to rajono floristo apdovanojimą. Vėliau net rengiau floristikos kursus ukrainiečiams“, – apie sėkmingai įsiūbuotą verslą su šypsena pasakojo Jurgita. Šeimai išvažiavus gyventi į Lietuvą, verslą perėmė 27-erių dukra Kornelija, kuri Airijoje įleido šaknis – čia gimė ir abu jos vaikai.
Kad Jurgita – kūrybiška asmenybė, supratau vos įžengusi į erdvią virtuvę, sujungtą su svetaine. Vazose prie židinio šiūravo netoli Dovilų karjero nuskintos smilgos, hortenzijų žiedai vėl atrodė dekoratyvūs, nupurkšti baltais dažais, o savo natūralų baltų žiedų grožį skleidė vešlios orchidėjos. Galima įsivaizduoti, kaip šių namų aplinka atrodys pavasarį, kai Jurgita ims sėti, daiginti ir sodinti gėles.
Netikėtas darbo pasiūlymas
Šnekučiuojantis su Jurgita iš darbo pietų grįžo Artūras. Statybinių medžiagų parduotuvėje Kanturke dirbęs vyriškis visada mėgo su mediena susijusius darbus. Ir kai prieš metus Klaipėdoje vienoje įmonėje darbas jau buvo garantuotas, likimas mestelėjo dar vieną galimybę. „Važiavau Gargžduose į pramonės rajoną ieškoti mūsų namui medienos, o radau darbą. Turbūt Dievas mane ten pastūmėjo“, – džiaugėsi Artūras. Staliaus-dailidės darbas jam patiko, o po mėnesio pasiūlė dirbti krautuvu.
Airijoje gargždiškiui teko statyti namelius, rengti terasas, dažyti namų fasadus. „Po pagrindinio darbo, kuris baigdavosi vakare šeštą valandą, pavalgęs eidavau dažyti, remontuoti namų. Žiemą grįždavau apie vienuoliktą, o vasarą dirbdavau, kol matydavau“, – pasakojo Artūras. Palyginęs savo atlyginimą Airijoje ir dabartinį Lietuvoje, Artūras neabejodamas sako, kad dirbti reikia visur, bet gyvendamas savo kuriamuose namuose Gargžduose jaučiasi laimingas, o į Airiją važiuos tik pasisvečiuoti pas dukrą, susitikti su pažįstamais ir pažvejoti.
Patinka ir dukroms
Nors svečioje šalyje Mikalauskams sekėsi gerai, mintis grįžti namo, ten, kur šaknys, niekada neapleido. Sako, gal būtų ir anksčiau sugrįžę, tačiau ne iš karto gavo vietą mokykloje Vasarei ir Vakarei. Dabar jos – Dovilų pagrindinės mokyklos moksleivės. Gyvenusioms Airijoje nedideliame kaimelyje, kurį galima palyginti su Vėžaičiais, pasak mamos, dukroms Dovilų mokykloje patinka: „Kai pamatė, kad per pertraukas mokykloje vaikai gali dūkti, nueiti į parduotuvę, jos nustebo, kad niekas nedraudžia, nes Airijoje tokios laisvės nėra.“ O mokyklinis autobusiukas, kuris moksleives parveža vos ne iki namų, joms dar viena atrakcija, kaip ir sniegas, kokio nebuvo mačiusios.
„Airijoje spalį prasidėdavo lietūs ir lydavo iki balandžio, gegužės. Tad ir mes seniai nematę tiek sniego ir tokio šalčio. Pas tėvus į Gargždus grįždavome per Velykas, o Kalėdas daugiau kaip 20 metų tekdavo švęsti Airijoje“, – prisipažįsta Jurgita ir Artūras. Bet dabar šeima jau iki soties galės mėgautis lietuvišku oru, gamta ir maistu. Viskas, sako, čia kitaip, sava, o ką jau kalbėti apie lietuvišką duoną, bulves ir cepelinus. Artūras tikina, kad „Bulvėje“ patys skaniausi cepelinai ir niekas neįrodys, kad tai netiesa, nes jis augęs name, vos ne „Bulvės“ kieme. Legendinės valgyklos cepelinai patinka ir dukroms, nors valgyti mokyklos valgykloje dar neįprato, tad kasdien nešasi maistą dėžutėse kaip Airijoje.
Kuriasi su džiaugsmu
Namą sodininkų bendrijoje „Žilvitis“ Mikalauskų šeima statė apie 10 metų – nenorėdami imti paskolos, taupė dirbdami užsienyje 22-ejus metus. „Iš seno mano tėvų pasistatyto sodo namo liko tik rūsys ir kelios medinės sijos“, – pastebėjo Jurgita, džiaugdamasi, kad nagingas vyras pats dengė stogą, įrengė terasą, o neseniai kieme pasistatė namelį, kuriame meistrauja iš medienos, ką jis ypač mėgsta. Sode paukšteliai atskrenda į dvi Artūro padarytas lesyklėles. Savo vietą netrukus namuose atras jo sumeistrauta medinė naktinė lempa, galbūt ištekins ir stalą.
Nedideliame sklype šiltnamyje Jurgita praėjusią vasarą jau skynė savo užaugintus agurkus ir pomidorus. Artūras juokėsi, kad jie augo visur: terasoje, lauke, net kambaryje. „Žaliojoje stotelėje“ įsidarbinusi Jurgita turi mėgstamiausias pomidorų veisles ir su Artūru sako, kad jie turi būti raudoni. Sutaria jiedu ir dar dėl vieno – žmonės galėtų būti atviresni, dažniau vieni kitiems nusišypsoti: „Mes įpratę bendrauti, per dieną galime ir kelis kartus su tuo pačiu žmogumi pasisveikinti.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

„Gyvendami Airijoje žavėjomės jos gamta, automobiliu išmaišėme daug Europos šalių, skrisdavome į Ispaniją ar Italiją. Tačiau rudenį, žiemą tekdavo grįžti į šaltus namus. Airijoje jie buvo šildomi dyzelinu: kambaryje krosnelė, į kurią kuras atiteka iš talpos lauke. Centrinio šildymo nėra“, – sakė J. ir A. Mikalauskai, po 22-ejų metų sugrįžę į gimtuosius Gargždus.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas