Gargždiškio poeto Antano Surblio 100-osios gimimo metinės: ką žinome apie talentingą kraštietį?

Poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas Antanas Surblys, gimęs Gargžduose prieš 100 metų, būdamas gyvas nesulaukė tinkamo savo kūrybos įvertinimo. Sovietmečiu spausdinti antitarybine veikla apkaltinto ir Magadano lagerių kančias iškentusio gargždiškio eiles ryžosi nedaugelis, o poetu jis pavadintas tik praėjus 19 metų po mirties, 1999 m. Nepriklausomoje Lietuvoje išleidus poezijos knygelę „Laukus nesulaukus“.
Dukros saugo prisiminimus
„Jis mano atminty išliko toks: sunkiais, dideliais, geležiniais šarvais apsišarvavęs iš viršaus. Stiprus, nepalaužiamas, tvirtas, turintis savo nuomonę visur ir visada. Ryžtingas, pasitempęs, bet rūstus, piktas, susiraukęs, niekada nesišypsantis, užsisvajojęs, žiūrintis tiesiai, kiaurai toli toli į priekį. O viduje – toks geras, jautrus, švelnus, sąžiningas, teisingas. Visai kitas žmogus“, – tokį savo tėtį A. Surblį iki šiol prisimena dukra Aida Vyšniauskienė.
Tylus, mąstantis, mėgstantis vienatvę tėvas, pasak kitos dukros Eglės Surblytės-Galminienės, buvo didelis gamtos mėgėjas, o sąlytis su gamta ir buvo jo kūrybos šaltinis, įkvėpėjas. Dukrų atsiminimuose – buvimas kartu su tėčiu gamtoje, nes jis labai mėgo grybauti ir žvejoti, pats virdavo skanią žuvienę, žiemai prislėgdavo kelis kibirus grybų. Aidą ir Eglę tėtis mokė ne tik grybauti ir žvejoti, bet ir žaisti šaškėmis, šachmatais, atskleidė paslaptingą knygų ir teatro pasaulį. Eglei nepamirštamą įspūdį paliko apsilankymas Klaipėdos senamiestyje pas tėčio draugą aktorių Aleksandrą Žadeikį, nes tada ji pirmą kartą pamatė fortepijoną ir galėjo juo groti, kol tėtis kalbėjosi su draugu. O pasikalbėti A. Surblys turėjo apie ką, juk nuolat rašė eiles, prozą, dramas…
Žmonės, pasak A. Surblio dukros Aidos, vadino jų šeimą keista, nes bent kartą per mėnesį visi kartu eidavo vakarais į teatrą ar į koncertą. „Abu tėvai buvo neabejingi poezijai: tėtis rašė, mama skaitė. Taip mes užaugom tokioj kultūrinėj atmosferoj, dažnai vakarais skaitydavome naujus tėčio parašytus eilėraščius, kitų nesuprasdavau, būdama vaikas, man buvo per sunkūs“, – pasakoja A. Vyšniauskienė.
Apie lagerius paslapčia
A. Surblys, neturtingų mažažemių tėvų vyriausias sūnus, nuo pat mažumės linko prie knygų, o ne prie žemės darbų. Jo noras mokytis buvęs toks stiprus, kad tėvai sūnų, baigusį Gargžduose pradžios mokyklą, ryžosi leisti į Kretingos gimnaziją. Suprasdamas, kad tėvai aukojasi, ir norėdamas palengvinti jų naštą, Antanas ėmėsi privačių pamokų.
Didžiausia jo svajonė buvusi parašyti knygą, ją išleisti, o už gautus pinigus atsilyginti tėvams, broliams ir seseriai. Nors jau tada A. Surblys kūrė, jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. 1924 m. gimusiam Antanui buvo skirtas ne romantiškas poeto kelias, o išbandymai tiek toli nuo mylimos tėvynės, tiek vėliau Lietuvoje. Už antitarybinę veiklą nuteistas A. Surblys dešimt metų kalėjo Magadano lageriuose. 1956 m. grįžęs iš Sibiro apsistojo Naujojoje Vilnioje, bet kai ji buvo prijungta prie Vilniaus, turėjo iš ten išvykti ir į Vilnių be leidimo net negalėjo atvažiuoti. KGB persekiojimai neleido nei ramiai gyventi, nei kurti.
Iš Vilniaus A. Surblys grįžo pas tėvus į Saulažolius, netoli Gargždų. Dirbo kino mechaniku, vėliau statybinių medžiagų kombinate. 1964 m. buvo Melnragės kultūros namų direktorius. Apsigyvenęs su šeima Priekulėje įsidarbino koklių gamykloje, vėliau – Gargždų kooperatyve, Gargždų melioracijos statybos valdyboje.
Kūryba – į stalčių
Gargžduose draugystė A. Surblį siejo su šviesaus atminimo literatais Jonu Lankučiu (vaikystės draugu, gyvenusiu kaimynystėje), Vytautu Rimavičiumi ir Jonu Kudžma.
Tema, kurios vengdavo paklaustas dukrų, A. Surbliui buvo Magadano lageriuose iškentėti metai, tačiau su J. Kudžma, 10 metų kalėjusiu Archangelsko srities ir Komijos lageriuose, apie tai pasikalbėdavę. „Apie tėvo išgyvenimus Sibiro lageriuose man pasakodavo baba, tėvo motina, tačiau ji sužinojo ne iš tėvo pasakojimų, o iš kito žmogaus, su kuriuo tėvas kalėjo. Pagal šio žmogaus pasakojimus ir nuostatą tėvas gyvas į Lietuvą grįžti negalėjo“, – prisimena dukra Eglė.
Tėvo prašymą neklausinėti, o jei ką dukros nugirsdavo apie vargus Sibire, tai tylėti ir niekam nepasakoti, tiek Eglė, tiek Aida prisimena iki šiol. O metai anglies ir aukso kasyklose užaugino gargždiškio neapykantą brangiam metalui, tad net žmonai Birutei sutuoktuvių proga A. Surblys nedovanojo auksinio žiedo. Pasak dukrų, sakydavo, kad auksas nėra vertas nei savo blizgesio, nei kainos.
A. Surblį kamavo ne kūrybinės kančios, o tai, kad jo, grįžusio iš Sibiro, kūrybos niekas nespausdino. „Nerėkdavo, nešaukdavo, kumščius suspaudęs vaikščiodavo po kambarį valandų valandas. Labai daug skaitė, nebebuvo bibliotekoje knygų, kurių būtų neskaitęs, ir daug rašė. Nemiegodavo naktimis, mašinėlė kaukšėdavo visą naktį. Parašytus darbus gražiai surišdavo į knygą ir taip vieną po kitos kraudavo į stalčius“, – prisiminimais apie tėtį dalijasi dukra Aida. Nors liesti spausdinimo mašinėlę ar tėčio rank­raščius buvo užginta, vaikiškas smalsumas nugalėdavo…
Vienas kitas A. Surblio kūrinys vis dėlto ir sovietmečiu pasiekdavo skaitytojus ar žiūrovus. Kadangi gargždiškis bendravo su režisieriumi Juozu Miltiniu, jam teko statyti A. Surblio pjesių.
Buvę ir daugiau žmonių, kurie palaikė nuolat rašiusį A. Surb­lį, tarp jų ir J. Lankutis, kūrybą padėdavęs „prastumti“ Vytautas Bačys, dirbęs Vilniuje radijo stotyje, vienas kitas eilėraštis ar miniatiūra pasirodydavo ano meto laikraščiuose ir žurnaluose „Pergalė“, „Jaunimo gretos“, „Tarybinė moteris“, „Literatūra ir menas“, „Tarybinės Klaipėdos“ priede „Gintaro lašai“, rajoniniame „Bangos“ laikraštyje. „Tiesoje“ buvęs išspausdintas apsakymas „Arklys“, bet daugelis redakcijų autoriui parašė, kad šiuo metu spausdinti negali.

Po mirties – „Laukus nesulaukus“
Pirmoji ir vienintelė gyvam esant išleista A. Surblio knyga „Vėjo malūnėlis“, skirta vaikams, pasirodė 1965 m. Dukra Aida prisimena, kad po šios knygos tėtis svajojo išleisti „Sakmę apie gėles“ ir jau buvo ją surišęs ir išsiuntęs paštu į leidyklą. Vis dėlto knyga, į kurią sudėjo eilėraščius tik apie gėles, taip ir nebuvo išleista. Iš eilėraščių rankraščių likęs tik vienas kitas, o tarp jų nėra Aidai ypač įsiminusio apie narcizą.
„Kartą pykau ant savo tėvo, kad jis rašo, kad jo raštų niekas nenori spausdinti ir niekam jų nereikia. Todėl ir trūko mums pinigų, sunkiai gyvenom. Daug pinigų išleisdavo popieriui, kalkei, juostelėms, spausdinimo mašinėlei, papkėms ir kitkam. Dabar gailiuosi, kad taip pasakiau jam, dabar jį palaikau, tai buvo tikras talentas, tikras poetas“, – prisipažįsta 1980 m. mirusio A. Surblio dukra Aida.
Susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui Surblių namuose ėmė lankytis daug žinomų žmonių iš Vilniaus universiteto, Rašytojų sąjungos ir kt. ir visus domino A. Surblio kūrybinis palikimas. Šeima gavo žinią, kad jo raštai nugulė archyvuose, tačiau koks tolimesnis jų likimas? Tiesa, eilėraščiai skelbti antologijoje „Tremtinio Lietuva“ (1990 m.), Kolymos politinių kalinių eilėraščių rinktinėje „Amžino įšalo žodžiai“ (2005 m.), Klaipėdos rajono literatų kūrybos almanache „Iš minčių ir akimirkų“ (2009 m.).
1999 m., minint A. Surb­lio 75-ąsias gimimo metines, Gargždų seniūnijos ir „Bangos“ redakcijos iniciatyva, padedant būriui rėmėjų, nedideliu tiražu buvo išleistas jo eilėraščių rinkinys „Laukus nesulaukus“. Jis pradedamas eilėraščiu „Testamentas“, kurio vienos eilutės žodžiai tapo knygelės kukliais plonais viršeliais prasmingu pavadinimu.
„Daug širdies rengiant šią knygą įdėjusi buvusi „Bangos“ žurnalistė Jadvyga Surplienė paprašė savo lituanistės sesers Irenos Arlauskienės, kad atrinktų eilėraščius ir parašytų anotaciją. „Pagaliau pavadinkime rašiusįjį poetu“, – 1999 m. išleistoje gargždiškio eilėraščių knygelėje „Laukus nesulaukus“ rašė jos sudarytoja“, – minint 100-ąsias A. Surblio gimimo metines Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje sakė „Bangos“ redaktorė Vilija Butkuvienė, kartą, būdama moksleivė, lankiusis savo klasės draugės Eglės Surblytės tėvų namuose. Atėjimas į tuos namus, pojūtis, kad esi ypatingo žmogaus namuose, sako, išlikęs visą gyvenimą.

AIDAI
Tu dar neištari žodelio,
Daiktų dar neskiri bemaž.
Tau prieš akis dar visas kelias,
Kurio nenujauti… O aš
Apkeliavau jau pusę žemės,
Nemiręs pragarą mačiau.
Žinau, jėgų kur žmonės semias
Ir kiek jų reikia mums. Tačiau,
Nors didelis jau mano stažas,
Jį perduot aš bejėgis tau,
Kaip šios rankytės tavo mažos
Uždirbti duoną… Bet matau,
Tu ieškai saulės akimis
Dar lopšyje… Ir su mumis!
1957

***

EGLEI
Tu – lašas mano kraujo,
Aguonos grūdas.
Švelnus, gležnutis pumpurėlis,
Į kurį aš – vėtrų laužtas medis –
Visas viltis ir lūkesčius sukroviau…
Brangesnio nieko neradau,
Puikesnio nieko nemačiau,
Kas žemėje yra,
Ką aš turiu – priklauso tau.
1962

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.