Gargždiškio vaikystę paženklino tremtis

„Mano gyvenimo istorija nėra išskirtinė. Kiekvienas galėtų savo istoriją papasakoti“, – sakė buvęs tremtinys gargždiškis B. Norvilas, parodęs savo medalių ir taurių, laimėtų bėgimo varžybose, kolekciją.

Kasmet minėdami Gedulo ir vilties dieną, prisimename tuos, kuriems buvo lemta patirti tremtinio ar politinio kalinio likimą. Gargždiškis Bronislovas Norvilas, su šeima 1949 m. kovą ištremtas iš gimtųjų namų Žvelsėnuose į Krasnojarsko kraštą, sako, kad jo gyvenimo istorija nėra išskirtinė. Tačiau ne kiekvienam keturmečiui tremtyje teko pažinti ir gyvenimą vaikų namuose. Su 78-erių Bronislovu kalbėjomės ir apie jo aistrą – bėgimą.
Tėvui – kalėjimas, vaikams – vaikų namai
„Kai 1949 metų kovą mūsų šeimą iš Žvelsėnų ištrėmė į Sibirą, ėjau ketvirtus metus, todėl nedaug ką prisimenu. Žinau, kad tėvai buvo pasibudavoję naujus namus. Mama iš savo tėvų netoli Lapių buvo gavusi 21 ha žemės, 8 ha miško“, – pasakojo B. Norvilas, kartu su tėvais, seserimi ir dviem vyresniais broliais 9 metams palikęs tėviškę. Toli nuo jos, Krasnojarsko krašte, Kansko rajone, Tasejeve, laukė ne nerūpestinga vaikystė, o išgyvenimo išbandymas. Apie tris savaites trukusioje kelionėje šeima išgyveno. Ji ypatingai sunki turėjo būti Bronislovo mamai, kuri laukėsi. Netrukus Sibire gimė dar viena Norvilų atžala. Gyvenimas lūšnelėje buvo varganas, mama dirbti negalėjo, o šeimos galva netrukus buvo nuteistas 8 metus kalėti. „Gali būti, kad tėvas arba prisišnekėjo, arba gal pavogė šeimai iš sandėlio, kur dirbo, žirnių ir jį pagavo“, – svarstė B. Norvilas. Mama su keturiais vaikais ir ką tik gimusiu kūdikiu liko gyventi lūšnelėje, o vyrą išvežė į Magadano kalėjimą. Bronislovas nepamena, ar jie tuo metu dar turėjo ką valgyti. „Kai gerokai aptinome, mama kreipėsi į valdžią. Mane paėmė į vaikų namus (kaip į darželį), o abu brolius – į didžiųjų vaikų namus. Sesuo liko su mama. Vaikų namuose gavome pavalgyti, broliai pradėjo eiti į mokyklą“, – daugiau nei 70 metų istoriją neskubėdamas dėstė B. Norvilas. Kai jam sukako šešeri, perkėlė į vaikų namus pas brolius. Gyvenimą ten Bronislovas vadina savotišku, ne kartą vertusiu stebėtis.
Ir ganė, ir mokėsi
„1953 m., kai kojas pakratė Stalinas, tėveliui paskelbė amnestiją. Grįžo iš lagerio pas mus. Aš jo nepažinau, vadinau diadka (dėde). Mus, vaikus, iš vaikų namų parvežė atgal pas tėvus. Tada prasidėjo dar didesni vargai. Po 4 metų kalėjimo tėtis buvo pasikeitęs: nenorėjo dirbti, tvarkytis“, – pasakojo vaikų namų gyvenimo paragavęs Bronislovas. Mama tuo metu jau dirbo – skuto bulves, kažkokioje gamykloje gamino krakmolą. Bronislovas ir trejais ketveriais metais vyresni broliai už 10–15 kilometrų nuo namų išėjo ganyti avių. Vaikus apgyvendino pas rusą, į kurio virtuvę, kaip pamena B. Norvilas, ateidavo paėsti degli paršeliai. „Broliai vasarą ganė, o žiemą turėjo eiti į mokyklą. Po kurio laiko gavau mokytis ir aš. Kažkodėl niekas nesirūpino, kad 10 metų vyresnė sesuo lankytų mokyklą“, – prisiminimais dalijosi gargždiškis. Bronislovas, vaikų namuose pradėjęs eiti į pirmąją klasę, o vėliau sugrąžintas į namus po kurio laiko vėl turėjo mokytis toje pačioje klasėje. O tada gausi Norvilų šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą.
Niekas nelaukė
Paskutinius gyvenimo tremtyje metus Bronislovas prisimena kaip nebe tokius vargingus – šeima Tasejevkoje jau buvo susirentusi trobą, kurią išvažiuodami pardavė. Tiesa, Bronislovo sesuo, ištekėjusi Sibire, dar ilgam liko svetimoje šalyje, kiti namiškiai grįžo namo į Lietuvą. O čia niekas nelaukė. Kur gyventi? Iš Kretingos geležinkelio stoties šeima atvažiavo pas mamos seserį Oną Mažeikienę į Gribžinius. Pagyvenę porą savaičių išvažiavo pas tėvo seserį Jokubaitienę į Gerduvėnus. Ten irgi apsistojo porai savaičių. Namų, iš kurių Norvilų šeimą ištrėmė, jie nebepažino – buvo likusi tik pusė namo, o joje gyveno bekojis žmogelis.
Gal pavyko prisiglausti pačiuose Žvelsėnuose Bronislovo mamos tėvų ūkyje? Tačiau jį pamačiusi mama nustėro: per tuos 9 metus išgriauti tvartai, jaujos, pusėje namo gyveno svetimi žmonės, o pusė namo paversta tvartu.
„Kaip dabar būti? Valdžia nieko nedavė, tai šeši žmonės susigrūdome į vieną kambarį ir dar virtuvėlę pasidarėme. Po kurio laiko, gal pusantrų metų, tuos kitus žmones iškraustė“, – apie sunkias namų paieškas pasakojo 78-erių gargždiškis.
Norvilų gyvenimas netoli tėviškės varganuose namuose nepriminė idilės. Vėliau Bronislovas išvažiavo mokytis į Šilutės profesinę technikos mokyklą. Darbas melioracijoje, tarnavimas kariuomenėje, grįžus vairuotojo darbas, baigta vakarinė mokykla ir įgyta zootechniko profesija, darbas „Minijos naftoje“ – dar keli gyvenimo etapai.
Pomėgis – sportas
Kuo dabar gyvena Bronislovas? „Visada mėgau sportą, dalyvaudavau įvairiose varžybose. Namuose – visas krepšys medalių ir dešimtys taurių. Bėgimas mano gyvenime labai daug reiškia. Bėgioti pradėjau panašiai prieš 30 metų“, – šypsojosi vyriškis, neskaičiuojantis nei nubėgtų maratonų, nei pusmaratonių. Ir šiemet dalyvavo Sausio 13-osios bėgime Klaipėdoje, Vilniaus pusmaratonyje, neseniai „Vilties bėgime“ Klaipėdoje. O kur dar Vilniaus maratonas, Trakų pusmaratonis, „Jūrmylės“ ir kiti bėgimai… Dabar ruošiasi vyksiančiam rugpjūčio mėnesį.
Įspūdingiausias Bronislovui buvęs bėgimas Rygoje, nes išvažiavo smarkiai karščiuodamas. Prasta savijauta neprivertė pakeisti savo planų ir jis ryžosi bėgti pusmaratonį. Ryte, sako, pasijutęs šiek tiek geriau, bet jautėsi nuovargis, nes iki išnaktų su kitais gargždiškiais žiūrėjo „Eurovizijos“ finalą. Pačiam buvo sunku patikėti, kad iškovojo pirmąją vietą savo amžiaus grupėje. Tiesa, po bėgimo porą valandų negalėjo prakalbėti.
Pasveikti greitai nepavyko – grįžus namo dar tęsėsi karščiavimas, bet optimizmu trykštantis Bronislovas to nesureikšmino. Dalyvauti varžybose, bėgioti savo malonumui jis žada tol, kol jėgos, sveikata leis. Paklaustas, ar bėgimas padėjo nuo kažko pabėgti, gargždiškis sakė, kad tai geriausias būdas atsikratyti žalingų įpročių.
Tris vaikus su žmona Danute užauginęs B. Norvilas džiaugiasi, kad jie visi gyvena Lietuvoje. Bendravimas su vaikais, anūkais, koncertų lankymas su žmona, darbas sode ir, žinoma, sportas užpildo visas energingo gargždiškio dienas: „Esu gyvas ir dar kaip gyvas!“


1940–1952 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuva neteko per 780 000 savo šalies gyventojų.
Pačios didžiausios deportacijos vyko 1948 m. gegužę, 1949 m. kovą ir 1951 m. spalio mėn. Sąjunginė valdžia buvo nustačiusi tremtinų žmonių normą. Būdavo sudaromi du sąrašai: pagrindinis ir rezervinis. Pabėgus ar išsipirkus „pagrindiniam“ tremtiniui, planą galima buvo įvykdyti „rezervinių“ sąskaita. Siekiant išlaikyti paslaptyje pasirengimą trėmimams ir išvengti gyventojų panikos bei slapstymosi, masinės deportacijos buvo užšifruojamos nekaltais pavadinimais. 1948 m. gegužės mėnesį – kodinis pavadinimas „Vesna“ („Pavasaris“), 1949 m. kovo mėnesį – kodinis pavadinimas „Priboj“ („Bangų mūša“), 1951 m. spalio mėnesį – kodinis pavadinimas „Osen“ („Ruduo“). Iš Lietuvos buvo ištremta apie 131 000 gyventojų.

Tremiant buvo siekiama:

  • sunaikinti Lietuvos inteligentiją, nes inteligentai buvo laikomi liaudies priešais, kuriuos geriausiu atveju reikia izoliuoti, o esant ekstremaliai situacijai – sunaikinti („likviduoti“). Juos turėjo pakeisti sovietų valdžiai lojalūs asmenys;
  • sunaikinti krikščioniškąsias vertybes;
  • nuslopinti ginkluotą pokario pasipriešinimą;
  • panaikinti privatinę nuosavybę ir prievartą sukolektyvinti žemės ūkį;
  • kolonizuoti ir rusinti Lietuvą;
  • tiekti nemokamą darbo jėgą tolimiems SSRS regionams.
    Tremiamų asmenų sąrašuose buvo ne tik darbingi žmonės, bet ir senoliai, ligoniai, neįgalieji, nėščios moterys, vaikai ir kūdikiai. Kas dešimtas Lietuvos tremtinys buvo vaikas. Vežami į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5 000 Lietuvos vaikų.

1941 m. birželio 14 d. iš Klaipėdos rajono ištremti 57 gyventojai. Tai daugiausia mokytojai, tarnautojai, ūkininkai, darbininkai. Dešimt iš jų tremtyje mirė. 1945–1953 m. buvo ištremti 2 245 rajono gyventojai. Mirė 200 žmonių. Šie skaičiai apytiksliai.
1941–1953 m. Klaipėdos rajono gyventojai buvo tremiami į Amūro sritį, Buriatijos ASSR, Irkutsko sritį, Krasnojarsko kraštą, Permės, Sverdlovsko, Tomsko sritis.

Pagal istorinę studiją „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“


Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių