Gargždiškis į Latvijos dainų šventę numynė dviračiu
150-oji latvių Dainų šventė – Šviesos himnas kultūrai
Lygiai prieš metus kaimyninėje Latvijoje garsiai ir stipriai nuskambėjo 150-oji visuotinė dainų ir šokių šventė. Ją aptarinėdami mūsų šalies kultūrininkai kalbėjo, jog Lietuvai, besiruošiančiai 100-osioms Dainų šventės metinėms, reikės gerokai pasitempti, siekiant išlaikyti latvių užduotą profesionalumo toną. Kadangi mūsų šventė jau čia pat, paklausykime, ką kalba ją jau surengę ir gyvenantys nenuslūgstančiais prisiminimais Latvijos šventės dalyviai, šiuo metu viešintys Gargžduose.
Kas žmones traukia vienokia ar kitokia forma aktyviai, o ne prie televizoriaus ekrano dalyvauti profesionalioje ir ne tik sporto ar meno veikloje? Į šį klausimą dažniausiai išgirsti atsakymą, jog tai sukuria tų pačių interesų vienijamų žmonių bendrystė, neretai – draugystė. Tai patvirtina ir Edvards bei Laima, Vincento svečiai. O viskas prasidėjo taip.
Pakeliui – puiki nuotaika
Tą įsimintiną 2023-iųjų vasarą nutaręs praleisti kitaip nei iki tol buvusias, apsirengęs iš „Second hand“ parduotuvės pirktais drabužiais, imituojančiais tautinius rūbus, ant galvos užsimaukšlinęs plačiabrylę skrybėlę, Vincentas sėdo ant dviračio ir iš Gargždų patraukė Latvijos link. Pirmoji stotelė – Žemaičių Kalvarija, kur dalyvavo vykusiuose atlaiduose. Po to – Mažeikiai. Čia susiruošė nakvoti. Tam pasirinko prieš pat miestą žaliuojantį pušyną. Jame galėjai tarp dviejų pušų pasikabinti hamaką, kuris buvo apdairiai pririštas ant dviračio bagažinės. Mamai užprotestavus, visgi teko sukti į jos užsakytus nakvynės namus (hamaką nakvynei dar panaudos, bet jau Rygoje – aut. pastaba).
Kita stotelė – Latvijos pasienyje Žagarėje, kur pas senelį praleido keletą dienų. Pramogauti laiko buvo mažai. Skynė žagarvyšnes, dalyvavo vyno ruošimo procese. Išvykdamas paaiškino, kad dviračio greitis – 20 km per valandą, iki Rygos 100 km, vadinasi, panašiai apie penkios valandos kelio, dar trumpi sustojimai.
Vėliau Vincentas pasakojo, kad kelionė dviračiu buvusi puiki: sunkvežimių vairuotojai plačiomis šypsenomis atsisukdami iškėlę rodė nykštį, mojavo ranka linkėdami sėkmės. Vėlai vakare keliauninkas atsiuntė žinutę: jau sėdintis koncerte. Pertraukos metu ir susipažinęs su Edvardu, vėliau – ir su Laima.
Unikali šventės estrada
Šią vasarą su Vincento svečiais susipažinome jo tėvų namuose. Abu mokosi Latvijos muzikos akademijoje. Edvards Kalva, be to, dar dirba viename Latvijos miestelyje vaikų muzikos mokyklos fortepijono mokytoju. Laima Lodina tik studijuoja, groja mums mažai girdėtu instrumentu – džiazo smuiku. Abu dalyvavo 150-ųjų metinių Latvijos dainų ir šokių šventėje: Edvardas dainavo chore, Laima savanoriavo.
Svečių teigimu, ši šventė nesulyginama su vykusiomis anksčiau. Visi dalyviai, ne tik šokėjai, bet ir choristai pasipuošė tautiniais rūbais. Jautėsi didžiulis visos tautos pakilumas, vienybė. Iš anksto buvo numatytas vienas koncertas, kadangi išpirko visus bilietus (o kainos gana didelės), vyko du, išpirko net repeticijų visus bilietus. Įspūdingai atrodė pastatyta nauja estrada – daug erdvesnė, puošnesnė. Unikali konstrukcija, sukurta iš kolonų ir santvarų, iškyla į 35,8 m aukštį. Metalinėse santvarose įrengta 510 akustinių skydų. Estrada yra sudėtingas ir unikalus architektūros objektas visos Europos lygmeniu.
Naujai pastatytoje estradoje gali pasirodyti 12 874 choristai ir įrengta daugiau kaip 30 000 sėdimųjų vietų žiūrovams. Nerašyta tradicija yra kartą per penkerius metus po baigiamojo koncerto estradoje dainuoti iki aušros. Nenorėdami atsisveikinti su švente, kai kurie chorai ir klausytojai užsibūna estradoje ir čia dainuoja tiek choro, tiek populiariąsias, tiek tradicines dainas. Ši tradicija, sukurta ne festivalio organizatorių, puikiai iliustruoja, kodėl latviai yra dainininkų tauta ir kodėl ši šventė yra latviškos tapatybės dalis.
Skriejo dainos iš pačios širdies
Šventė vyko ne tik naujojoje estradoje, kuri gana tolokai nuo miesto, bet visame mieste, dainos skambėjo kiekviename bare, kiekvienoje gatvėje. Nors ir šiaip Rygoje svečių netrūksta, tuo metu galėjai išgirsti kaip niekad daug įvairiausių tautų kalbų ir dainų. Vykstant didžiajai eisenai, kurioje žygiuoja visi šventės dalyviai, Laima laikė nukreipiančiąsias juostas, jos žodžiais tariant, ji tuomet sutiko visus savo draugus ir pažįstamus.
Edvardas akcentavo šventės metu vyravusį ypatingą emocinį krūvį. Kadangi šventė vyko po didžiųjų žmonijos sukrėtimų – koronaviruso epidemijos ir agresorės Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą, šis kultūrinis renginys dar labiau suvienijo visą latvių tautą, kuri supranta, kad jos valstybingumą padėjo išlaikyti būtent tautinės kultūros išsaugojimas. Juk pirmoji Dainų ir šokių šventė vyko Latvijai dar esant carinės Rusijos sudėtyje, 1873 metais. Edvardas pasakojo, jog nors visi turi natas, niekam jų nereikia, visi moka atmintinai, dainos skrieja tarsi iš pačios širdies. Ypač tai išryškėja giedant garsųjį „Gaismas pils“ – Šviesos himną, kuris atliekamas kiekvieną dieną. Choristai jį gieda prispaudę ranką prie krūtinės.
Sakoma, kad gebėjimas dainuoti ir šokti kiekvienam latviui įdedamas į lopšį. Latvijoje veikia apie 370 mišrių, moterų, vyrų ir senjorų chorų. Beveik kiekvienoje mokykloje yra koks nors choras, o kiekvienas mėgėjiškas choras siekia tapti profesionaliu choru. Kad ir koks būtų kiekvieno latvio santykis su daina, per kiekvieną šventę dainos latvius sujungia.
Hamakas kelionėje pravertė
Lietuvoje vyksiančioje šventėje ketina kaip žiūrovas dalyvauti Edvardas, o Vincentas – savanoriauti. Laimai tuo metu koncertas, negalės atvykti. Beje, Vincentas kaip dalyvis yra dalyvavęs Dainų ir šokių šventėje su Gargždų muzikos mokyklos „Klevelio“ mažaisiais choristais, Latvijoje vaikams rengiamos atskiros šventės.
O hamake Vincentui vis dėlto teko nakvoti. Pasibaigus šventei, pavažiavus apie 10 km nuo Rygos, prakiuro padanga. Artinosi vakaras, ką bedarysi. Netoli kelio prisirišo hamaką tarp dviejų pušų ir taip nuolat burzgiant prošal lekiančių automobilių varikliams, cypiant pristabdomoms padangoms praleido naktį.
Anksti ryte nusivarė žingsniuodamas dviratį Rygon, susitvarkė ir tęsė kelionę. Tačiau, Vincento teigimu, patirti neišdildomi Dainų šventės įspūdžiai, Latvijoje sutikti nauji draugai atpirko visus patirtus kelionės nepatogumus.
Egidijus ŽIEDAS
