Gargždų pieninėje taip pat buvo ledaunė
Šiandien, mėgaudamiesi gardžia ledų porcija ar šaltu kokteiliu, nebesusimąstome, o kaip tas buvo padaroma, kai dar nebuvo elektrinių prietaisų. Kas dabar beprisimena, kas yra ledaunė?
Ką mena istorija ir istorikai
Mano istorijos mokytoja kraštotyrininkė ir vietinio muziejaus entuziastė Zuzana Jankevičienė prisimena, kaip sužinojo, kas yra ledaunė. Dar būdama vaikas ir svečiuodamasi Gargžduose pas dėdę, tuo metu dirbusį pieninės direktoriumi, šėlo su pusbroliais ir pusseserėmis ant pjuvenomis apipilto slidaus kalniuko – vasaros metu čiuožti buvę taip nuostabu. Jų linksmybes nutraukė dėdė, aimanuodamas, kad vaikai baigiantys nugriauti visą pieninės ledaunę. Tiesa, tuometinė „ledaunė“ tebuvo viso labo tarp nugriuvusio pastato pamatų, kokių 1953 m. Gargžduose buvo daug, sukrauti ir storai apipilti pjuvenomis ledo luitai. Gal suvežti iš Minijos, gal iš kur kitur – kas beprisimins, kur tą ledą kirsdavo.
Vienas moderniausių Baltijos šalyse tarpukario viešbučių R. Polovinskio vasarnamis arba vila „Vita“ taip pat turėjo ledaunę. Jų būta ir kitur – Raudondvario, Tučių, kituose dvaruose, Maironio tėviškėje ir daugelyje kitų vietų. Gaila, mažai jų sulaukė šių dienų. O gal praktiški žmonės, nesuvaldomai kylant elektros kainoms, vėl įsirengs ledaunių? Bent jau šiemet – nepavyks, bet juk ateis ir kita žiema.
Skubėdavo į ledapjūtę
Anksčiau žmonės savo buityje produktus šaldė ledo luitais, juos plačiai naudojo vos ne visame pasaulyje, o dabar šią natūralią priemonę jau pamiršome. Anksčiau, kol gandro pasparnėje parnešta kielė dar neišspardė paskutinių ledokšnių, Lietuvoje pjūklais, kirviais, kabliais ir kitokiais įrankiais ginkluoti žmonės skubėdavo ant užšalusių vandens telkinių į ledapjūtę. Sukirstus luitus sudėdavo šiaurinėje pastatų pusėje arba sunešdavo į tam specialiai padarytas patalpas, rūsius, storai apipildavo pjuvenomis, šiaudais, lapais, durpėmis – bet kuo, apsaugančiu nuo tirpsmo. Luitų laikymo vietas vadino ledaunėmis. Iš tų laikų atėjęs, dabar jau pamirštas palyginimas apie labai šaltą, nekūrenamą patalpą „šalta kaip ledaunė, ledauninčia“. Ledo atsargas vasarai ruošė ne tik mūsų šalyje, vos ne visame pasaulyje gyvavo ir visa ledo pramonė su eksporto – importo verslu.
Ledaunių būtinai turėjo dvarai dvareliai, klebonijos ir šiaip veik visuose namuose vasarai būtinai prisikirsdavo ledo, juo šaldydavo pieną, vėsindavo kitus produktus, o svarbiausia – sumanūs virėjai išmoko paruošti nuostabų desertą – ledus, kurie ilgą laiką buvo tik turtingųjų skanėstas.
Vaikas būdama menu tėvus pavasariop kirtusius ledo atsargas vasarai pamelžtam pieneliui atšaldyti. Ilgainiui šis darbas, kaip ir pieninės karvės, išnyko iš ūkelio darbų.
Ledo karalius iš Amerikos
Nuo kada ledas pradėtas naudoti buityje, tiksliai niekas nebežino. Manoma, kad pirmieji istorijos atmintyje išlikę ledo vartotojai dar iki Kristaus buvę šumerai.
Tačiau tikrasis ledo industrijos krikštatėvis yra amerikietis Frederikas Tudoras, pramintas „ledo karaliumi“. Ieškodamas būdų užsidirbti, jaunuolis sugalvojo, kaip pinigų, tikrąja žodžio prasme, pasisemti iš vandens. Dėl jo neįprastos verslo idėjos ledo luitus iš Amerikos imta eksportuoti į visą pasaulį, o šis sumanymas iš esmės ir visiems laikams pakeitė žmonijos maisto saugojimo ir maitinimosi įpročius.
Prekyba ledu 1783 metais Bostone gimusiam Frederikui Tudorui šiais laikais be abejo atneštų „sėkmingo startuolio“ titulą. Tik tuometis „startuolis“ atsirado iš didelio vargo ir begalinio noro užsidirbti pinigų, kai jų visiems trūko po XVIII amžiaus antrą pusę Ameriką apėmusios revoliucijos.
Gimtojoje Masačiūsetso Valstijoje ledo pramonės verslui sąlygos buvo labai palankios, nes, žiemomis paspaudus speigui, aplinkiniai ežerai ir upės pasidengdavo storiausiu ledo sluoksniu. Tereikėjo ledą susmulkinti ir parduoti.
Pradžioje F. Tudorui teko įtikinėti potencialius ledo pirkėjus siūlomos prekės nauda. Netrukus vietinių kavinių savininkai įvertino ledo luitų teikiamus privalumus, o klientai galėjo gardžiuotis nauju skanėstu – ledais.
Vėliau pasipylė įvairiausi gaivūs kokteiliai ir šaltieji gėrimai su tikrais ledo gabalėliais, o 1806 m. Bostono laikraštis pranešė naujieną apie uostą paliekantį pirmąjį laivą su neįprastu kroviniu – ledo luitais.
Žinoma, ne viskas ėjosi „kaip ledu“, tačiau ledo poreikis, ypač vasarą ir šiltose šalyse augo, o kartu su juo – ir verslas.
Luitų paruošimo darbai
Ledo luitų paruošimui reikėjo dviejų svarbių dalykų – šaltų žiemų ir daug darbo jėgos.
Ruošiantis pjauti ledą, pirmiausia įgręžus pamatuodavo storį, kuris turėjo siekti bent pusantro du sprindžius. Tada specialiu pjūklu skersai ir išilgai įpjaudavo linijas, suformuodami kvadratus. Pjaudavo rankiniais pjūklais.
Darbas palengvėjo ir ledas atpigo, kai 1827 metais buvo išrastos ledo pjovimo „staklės“ – arklio traukiamas didžiulį pjūklą primenantis prietaisas.
Suraikius ledą, specialiomis luitų skėlimo šakėmis lauždavo lytis, jei nepavykdavo, jas atpjaudavo rankiniu pjūklu. Supjaustytus gabalus naudodami strypus ir kablius plukdydavo arčiau kranto, sugriebdavo tam pritaikytais griebtuvais ir specialia pakyla sliuogdavo į arklių traukiamus vežimus bei gabendavo į ledo sandėlius.
Suskaldytiems ledo luitams laikyti reikėjo ir specialių dvisienių šilumą izoliuojančių sandėlių – ledaunių, kurių pirmoji JAV talpino maždaug apie 150 tonų ledo. Tačiau pastačius pirmą sandėlį paaiškėjo, kad suvežtas ledas per greitai tirpsta, o nuo ištižimo išgelbėjo tik medžio pjuvenos. Vėliau beveik visur ledą saugodavo apipiltą pjuvenomis. Ledo sandėliai garantavo nepertraukiamą jo tiekimą net ir vasarą. JAV ledo eksportas tuo metu tapo antru pagal dydį po medvilnės tiekimo.
Dėl ledo luitų šaltų ir gaivių gėrimų bei įvairių desertinių ledų mada nuvilnijo per pasaulį, ir jos, atrodo, niekas nebegalėjo sustabdyti. Ledą, kaip ir pieną ar kitas prekes, miestuose pradėjo vežioti ledo pardavėjai. I pasaulinio karo metu, trūkstant vyrų, ledą vežiojo moterys, jas vadino „ledo merginomis“. Ledas pakeitė ne tik buities įpročius, bet ir kai kuriuos ne tokius draugiškus sveikatai konservantus, naudotus pieno ir mėsos produktams ilgiau išlaikyti.
Ledaunės Lietuvoje ir Europoje
Europos šalys taip pat vartojo ledą ir maistui gaminti, ir jam saugoti. Ledaunes pirmiausia statė prie pilių, dvarų, vienuolynų, turtingųjų namų. Mažiau turtingi, neįstengę pasistatyti ledaunės, ledo luitų vasarai pasirūpindavo sandėliuodami jį kur nors ūksmingoje šiaurės pusėje.
Susiruošus kirsti ledo, jį pragręždavo, tada rankiniu pjūklu išpjaudavo norimo dydžio gabalus. Į arklių, kad šie neslidinėtų, pasagas įsukdavo papildomus varžtus, vadinamus „gripus“ ir taip saugiai parsigabendavo ledo luitus. Juos suguldydavo vienas ant kito ledaunėse arba kur nors ūksmingoje vietoje, šiaurės pusėje, po medžiais, apkraudavo šiaudais, storai apipildavo pjuvenomis, lapais, durpėmis – ką turėjo po ranka, ir taip aptaisytą ledo kalną išlaikydavo bent iki liepos ar ilgiau.
Lietuvoje statė daugiausia dvisienes, namelio tipo ledaunes. Vakarų Europos šalys – Austrija, Vokietija, Belgija, Nyderlandai, Ispanija ir kt. tam tikslui statė ledo rūsius. Pavėsingoje vietoje, miške, po medžiais būdavo iškasami kelių metrų gylio ir keliolikos ilgio rūsiai arba kalnuotose vietose pritaikomi čia pasitaikę urvai. Grindyse visada palikdavo ertmę tirpsmo vandeniui nutekėti, virš žemės išmūrydavo piramidės, rečiau ovalo ar kitokios formos statinį – įėjimą. Į ledo rūsius žiemą priveždavo ledo luitų. Tokiuose rūsiuose brandindavo sūrius, laikydavo maisto produktus ir viską, kam reikėjo vėsos.
Ledaunes ilgainiui išstūmė elektriniai šaldymo prietaisai. Nors statyti rūpestingai ir gyvavę ne vieną šimtmetį, šių laikų ledo rūsiai beveik nesulaukė. Arba užgriuvo, arba buvo sunaikinti, o įvairiose Europos šalyse tokių rūsių restauruotas tik vienas kitas.
Net atsiradus elektrai, kurį laiką ledo luitai dar buvo naudojami daugiausia pienui ir jo produktams vėsinti.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
