Gargžduose sugrįžęs festivalis „Armoniką tik paėmiau“ – gyvųjų tradicijų saugotojas

Gargždų kultūros centro parodų salė „Kopa“ pirmąjį šių metų spalio šeštadienį prisipildė jaukios šilumos – čia po trylikos metų pertraukos vėl nuskambėjo jau 9-asis festivalis „Armoniką tik paėmiau“, sukvietęs pilną salę liaudiškų melodijų išsiilgusių žiūrovų. Šis renginys, kurį organizavo Gargždų kultūros centras, atspindėjo mūsų kultūrinę praeitį, dabartį ir gyvąsias tradicijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Sugrįžo brangiausi prisiminimai
Lengvai įsimenantis festivalio pavadinimas gimė iš legendinės maestro Vytauto Kernagio dainos „Armoniką tik paėmiau“. Ši smagi daina, dvelkianti nesuvaidintu lietuvišku polėkiu, puikiai atspindi ir paties festivalio dvasią – jokių pretenzijų į akademinį šaltumą, tik gryna, spontaniška ir linksma muzikavimo džiaugsmo akimirka. Taip renginį, matyt, įsivaizdavo ir idėjos autorė, buvusi Gargždų kultūros centro folkloro ansamblio „Cyrulelis“ dalyvė Vilija Srėbalienė. Jos tėvukas grodavo armonika ir paminint Tėvo dieną ji pasiūlė surengti tokį festivalį.
Festivalio „Armoniką tik paėmiau“, įvykusio 8 kartus, gija nutrūko 2013 m. Atgimusio, devintojo festivalio, vienas iš puoselėtojų – Gargždų kultūros centro folkloro ansamblio „Cyrulelis“ ilgametis vadovas Vidmantas Radavičius džiugino publiką virtuozišku grojimu bandonija.
Vakarą meistriškai ir su didele šiluma vedė šišioniškai nuostabias istorijas pasakojanti Drevernos ansamblio „Žvejytės“ vadovė Virgina Asnauskienė, o žemaitiškai festivalio muzikantus kalbino žinoma etninės kultūros žinovė Rūta Vildžiūnienė. Taip prasmingai atstovauta tiek Mažajai Lietuvai, tiek Žemaitijai. Renginio vedėjos gebėjo sukurti atmosferą, kurioje išnyko riba tarp scenos ir salės – visi pasijuto tarsi vienos didelės, muzikalios lietuviškos šeimos susibūrime.
Festivalio muzikantai sulaukė energingo žiūrovų palaikymo. Armonikų melodijoms įsismarkavus kojos tarsi pačios kilnojosi: tad žmonės stojo į ratelius, smagiai sukosi būryje.
„Užaugau kaime, kur sekmadieniais kaimynas visada išeidavo į kiemą su armonika. Vos išgirdau pirmuosius akordus čia, salėje, atrodė, kad vėl grįžau į tėvų namus. Tai ne šiaip koncertas, tai malonė dūšiai, kai sugrįžta brangiausi prisiminimai“, – mintimis su „Banga“ dalinosi festivalio žiūrovė, gargždiškė Genovaitė Gabrienė.

Džiugino atlikėjų įvairovė
Festivalio programa pasižymėjo atlikėjų įvairove – kartu grojo tiek savamoksliai liaudies muzikantai, tiek muzikos pedagogai, tiek jaunoji karta, perimanti protėvių tradicijas. Salėje aidėjo pačios įvairiausios melodijos: nuo jausmingojo „Ilgesio valso“, kurį atliko Girininkų kapelos narė Stefanija Tilvikienė, iki linksmų akordų, kuriuos virpino girkališkis Juozas Šeputis, Vėžaičių KC kapelos narė Genutė Urbienė, Drevernos ansamblio „Žvejytės“ narė, muzikos pedagogė Regina Tulickienė ir Elvyra Jašmontaitė. Lapiškė Danutė Kundrotienė, grojanti Vėžaičių KC kapeloje, atvėrė širdį ne tik grodama armonika, bet ir dalindamasi šmaikščiomis armonikierių istorijomis.
Itin džiugia festivalio staig­mena tapo jungtinis Gargždų muzikos mokyklos trio ir Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro moksleivių ansamblio ir jų vadovų pasirodymas. Jaunųjų armonikierių mokytojai Jonas Kavaliauskas ir Stanislovas Kazimieras Adomavičius įrodė, kad tradicinė muzika turi ateitį. Scenoje armonikomis meistriškai grojo charizmatiškieji Gargždų muzikos mokyklos auklėtiniai Vakaris Kundrotas, Gabrielius Birbalas – televizijos projektų dalyviai. Jie kartu su slengiškiais atliko bendrą kūrinį, sulaukusį audringų žiūrovų plojimų.
„Festivalyje tikėjausi ramaus senjorų pasisėdėjimo, o pamačiau neįtikėtiną energiją. Kai mokytojai ir mokiniai pradėjo groti, tai neįmanoma ramiai sėdėti. Tai tikras, gyvas armonikų rokenrolas, tik lietuviškas!“ – aistringai „Bangai“ komentavo renginio žiūrovas, gargždiškis Jurgis Kvietkauskas.
Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė, dėkodama visiems festivalio dalyviams, akcentavo, jog itin džiugina, kad muzikavimo armonika tradiciją perima ir jaunoji karta.
Socialinė ir emocinė instrumento galia
Armonika į Lietuvą atkeliavo XIX amžiuje iš Vakarų Europos, ji atitiko vietos žmonių charakterį, papročius ir muzikinį mąstymą. Muzikologai bei etnomuzikologai vieningai sutaria, kad šis instrumentas atlieka ypatingą kultūrinį vaidmenį. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentė, muzikologė ir viena iš renginio vedėjų R. Vildžiūnienė pabrėžia šio instrumento socialinę bei emocinę galią. „Armonika į mūsų tautosaką ir kasdienybę įaugo taip stipriai, kad šiandien ją laikome neatsiejama savasties dalimi. Ji pasižymi unikaliu emociniu dvilypumu: vos vienu dumplių judesiu muzikantas gali sukelti beprotišką džiaugsmą, kviečiantį šokti, arba akimirksniu panardinti į giliausią melancholiją ir ilgesį. Tai instrumentas, kuris kalba tiesiai į lietuvio širdį – be filtrų, be paslėpto falšo ir su ypatinga, vienijančia jėga“, – samprotauja doc. R. Vildžiūnienė.
Savo ruožtu tyrinėtojai primena ir istorinį, praktinį instrumento populiarumo fenomeną. Lietuvos etnomuzikologai pastebi, kad senojoje Lietuvos kaimo kultūroje armonika atliko esminį „socialinio klijavimo“ vaidmenį. Ji viena pati gegužinėse, vestuvėse ar krikštynose sugebėjo atstoti ištisą orkestrą, nes turėjo ir ritmą, ir harmoniją, ir garsią melodiją, gebančią užpildyti bet kokią erdvę. Kauno technologijos universiteto tyrinėtojas, kompozitorius dr. Vytautas Germanavičius, analizuodamas lietuvių liaudies muzikos sandarą, prideda dar vieną svarbų aspektą. „Lietuvos liaudies muzika turi unikalų santykį su europinėmis dermėmis ir natūraliais intervalais. Kai armonika pasirodė Lietuvos kaimuose, vietos muzikantai ją greitai adaptavo savo tradicinėms dainoms ir dermėms atlikti. Šis instrumentas tapo savotišku tiltu tarp archajiškojo mūsų folkloro ir modernėjančios Europos muzikinės kultūros. Būtent todėl armonikos skambesys mums intuityviai atrodo toks artimas, pažįstamas ir giliai koduojantis mūsų tapatybę“, – atkreipia dėmesį dr. V. Germanavičius.
9-asis festivalis „Armoniką tik paėmiau“ Gargžduose užvėrė duris, tačiau organizatoriai jau dabar kviečia laukti jubiliejinio, dešimtojo susitikimo, nes kol krašte bus žmonių, gebančių tiesiog „paimti armoniką į rankas“, tol gyvuos ir mūsų tikroji, nuoširdžioji Lietuva.

Muzikologai pastebi, kad armonika pasižymi ypatingu emociniu dvilypumu, kuris labai artimas lietuvio pasaulėžiūrai. Armonikos garsų virpesys gali būti beprotiškai linksmas, kviečiantis iki paryčių suktis ratelyje, tačiau vos pakeitus registrą ar tempą, jis virsta giliai ilgesingu, melancholišku skambesiu. Šis gebėjimas vienu metu išreikšti ir didžiausią bendruomeninį džiaugsmą, ir gilų asmeninį liūdesį paverčia armoniką instrumentu, kuris kalba tiesiai į lietuvio širdį – be filtrų ir be falšo.

Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas