Gėlių gatvė – darnios kaimynystės ir bendrystės pavyzdys
Mėnesio pradžioje žemę nuklojęs storas baltas sniego patalas tapo ne tik iššūkiu miestams, bet ir savotišku lakmuso popierėliu – jis labai aiškiai išgrynino ir parodė, kur bendrystė yra tik žodis, o kur ji skleidžiasi pačiais gražiausiais žiedais. Mat kol vieni, žiūrėdami pro namų langus, burnojo ir kaltino seniūnijos darbuotojus, kelininkus bei patį rajono merą dėl nenuvalytų gatvių, šaligatvių ir kitų viešųjų teritorijų, kiti sutelkė jėgas ir tvarkėsi patys. Geriausias to pavyzdys – Gargžduose esanti Gėlių gatvė, kurios gyventojai jau ne pirmą kartą nustebino darnia kaimynyste, kai atsakomybė suvokiama kaip bendra.
Gargždų Gėlių gatvė dažnai minima kaip bendruomeniškumo pavyzdys, tačiau, pasak čia gyvenančios Gargždų krašto muziejaus direktorės Sigitos Bučnytės, dar svarbiau yra tai, kad šioje gatvėje žmonės jaučiasi atsakingi ne tik už save, bet ir už šalia gyvenančius. Čia bendruomeniškumas atsiskleidžia per kasdienius darbus ir paprastus, bet labai reikšmingus veiksmus.
„Smagu šioje gatvėje gyventi. Kaimynai ir čia įsikūręs verslas atsakingai žiūri į savo ir aplinkinių gerovę. Rudenį drauge nusigrėbia medžių lapus, žiemą nukasa sniegą nuo šaligatvių, automobilių statymo aikštelių. Kas turi didesnę techniką, padeda kaimynams nuvalyti įvažiavimus bei kiemus“, – su pasididžiavimu apie gyvenamos gatvės žmones kalba S. Bučnytė, pasak kurios, tokios situacijos parodo, kad bendruomenė stipri tada, kai žmonės nelaukia nurodymų, o patys imasi iniciatyvos.
Pasak pašnekovės, Gėlių gatvėje įsikūrę ir senbuviai, ir naujakuriai, tačiau skirtingos patirtys, amžius ar gyvenimo tempas netampa kliūtimi. Priešingai – bendravimas padeda kurti ryšį. Bendruomenė telkiasi per įvairias veiklas, kurios tampa proga ne tik kartu padirbėti, bet ir geriau pažinti vieniems kitus. Kaip „Bangai“ pasakojo S. Bučnytė, būtent nuolatinis bendravimas naujiems gyventojams leidžia greitai įsilieti, pritapti, o senbuviams – perduoti tradicijas, kurios gatvėje puoselėjamos jau ne vieną dešimtmetį.
Viena ryškiausių Gėlių gatvės tradicijų – daugiau nei penkerius metus gyvuojantis bendras pasiruošimas Kalėdoms. Jau lapkričio pabaigoje kaimynai renkasi aptarti, kaip šiemet bus puošiama gatvė. Vėliau organizuojamos dirbtuvės, kuriose kelis vakarus gaminami papuošimai. Prisidėjimas savanoriškas – vieni atneša medžiagų, kiti skiria savo laiką ar finansinę paramą.
Vienų namai tampa susitikimų vieta, kitų garažai – kūrybinėmis dirbtuvėmis. Kaip sako muziejaus direktorė, šis procesas ne mažiau svarbus nei rezultatas – jis leidžia pabūti kartu, pabendrauti, susipažinti su naujakuriais ir sustiprinti kaimyniškus ryšius.
Papuošta gatvė džiugina ne tik jos gyventojus, bet ir visą miestą. Girliandų įžiebimu rytais ir vakarais esą rūpinasi savanoriai, o pastaraisiais metais šią atsakomybę su pasididžiavimu perėmė jaunoji karta. Taip bendruomeniškumo jausmas natūraliai perduodamas vaikams ir jaunimui.
Kita graži tradicija – antrąją Kalėdų dieną aplankyti kiekvieną Gėlių gatvės namą. „Šeimininkams atvėrus duris, padainuojame kalėdinę dainą, įteikiame vaikų rankomis gamintą sveikinimą ir palinkime gražių švenčių. Ši tradicija puoselėjama mamų su vaikais. Aplankomi ir pasveikinami visi, vaikams tai puiki galimybė pažinti aplinką, kurioje gyvena, parodyti dėmesį ir vyresnio amžiaus gatvės gyventojams“, – pasakoja pašnekovė.
Gėlių gatvės bendruomeniškumo tradicijos turi gilias šaknis. Jas pradėjo šviesaus atminimo kaimynė Aldona Varkalienė. „Ji buvo viena pirmųjų, kuri skatino susiburti, bendrauti, kartu švęsti“, – sako S. Bučnytė. Šios iniciatyvios gargždiškės iniciatyva vyko ir gatvės šventės, buvo parengta ir išleista knyga apie gatvės gyventojus, atsirado vardiniai suoleliai, pasodinti ąžuoliukai Vingio gatvės parkelyje, švenčiamos Velykos, Užgavėnės, kasmet liepos 6-ąją kartu giedama Tautiška giesmė.
Pasak S. Bučnytės, šiandien Gėlių gatvė yra gyvas įrodymas, kad bendruomeniškumas nesusiformuoja per vieną dieną. Jis auga iš mažų, kasdienių darbų ir noro ne laukti, kol kažkas kitas sutvarkys, o patiems kurti aplinką, kurioje gera gyventi.
Gintarė KARMONIENĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
