• 18 rugpjūčio, 2022
|

Geras įvertinimas meistrui – maloniau už atlygį

M. Uvarovas: „Krosnelė storomis sienelėmis tinka ne tik plovui virti, bet ir kitus valgius gaminti, taip pat ją galima naudoti kaip ugniakurą.

Pandemijos įkarštyje, kai daugelis panikavo dėl prarasto darbo ir uždarbio, Smilgynuose gyvenantis Maksimas Uvarovas, atsisakęs samdomo darbo, įkūrė juodojo metalo dirbinių studiją „Max‘s“ ir pradėjo gaminti originalius kaimo-industrinio stiliaus gaminius su medžio apdaila. „Malonumas meistraujant kartais didesnis nei gauti pinigai“, – šypsojosi metalo meistras.


Troško kūrybiško darbo
Miestietis M. Uvarovas, nusprendęs su šeima įsikurti Smilgynų kaime, ne apie verslą galvojo, bet apie savo vaikus – norėjo, kad šie būtų arčiau gamtos, matytų ir suprastų, kur užauga obuolys, braškė. Prieš 7 metus įsigijęs seną, apleistą, šabakštynuose skendinčią šišioniškių sodybą Maksimas turėjo nemažai paplušėti, kol ji tapo jaukumo oaze. Nagingas vyras savo rankomis įsirengė gyvenamąsias patalpas su visais patogumais. Įsikaitinęs pirtyje gali įšokti į tvenkinį, kur dabar linksmina varlių choras. Bet šios puikiai sutaria su gausybe ten nardančių žuvų.
M. Uvarovas prisipažino ne kartą uždarbiavęs užsienyje – Norvegijoje, Olandijoje. Užsidirbo ir sugrįžo. „Ne kažkoks ten uždarbis – nepatiko. Gal jei viengungis būčiau pradėjęs važinėti, tai pasilikęs, bet turint šeimą – sudėtinga, – dėstė Maksimas. – Pusantrų metų su žmona praleidome Airijoje, bet ten ne toks kraštas, skiriasi gamta – ne, ne mums ten… Gyventi, kad užsidirbtum? Kokia prasmė? Čia gyvendamas matau ją: tvarkome sodybą, auginame dvi dukras. Čia pradėjau suprasti, kas yra gyvenimas.“ M. Uvarovas kalbėjo, jog pandemijos įkarštyje blaškėsi iš vieno darbo į kitą: tai darbo vieta nepatiko, tai su vadovais kildavo nesutarimų. „Seniai jaučiau, kad galiu kažką daugiau nei samdomą, konvejerinį darbą dirbti. Pagal profesiją esu statybininkas, bet domiuosi ir darau daug ką. Būdavo padarai gaminį, kuriuo visi džiaugiasi, betgi tai ne mano – įmonės. O kodėl aš pats negaliu pagaminti klientui? Kaip smagu, kai šis tau pasako, kad dirbinys puikus. Kartais ne pinigais vertinu savo darbą – dirbu iš idėjos, neskaičiuodamas valandų – ir savaitgaliais, jeigu man labai patinka. Žinoma, aukoju laiką šeimos sąskaita, bet pabaigus darbą visi būname patenkinti ir skubame kur nors, pavyzdžiui, prie jūros,“ – atskleidė Maksimas.

Autorės nuotr.: M. Uvarovas prie savo pagaminto originalaus stalo ir kėdžių: „Dirbu iš širdies, neskaičiuodamas valandų – smagu, kai klientas įvertina.“

Išskirtinė krosnelė – ne tik plovui virti
M. Uvarovas savo sodyboje, ūkiniame pastate, įsirengė dirbtuves metalo ir medžio gaminiams, įsigijo įrangą ir prieš pusantrų metų įkūrė „Max‘s“ juodojo metalo dirbinių studiją. Jis gamina originalius kaimo-industrinio stiliaus metalo gaminius su medžio apdaila: lauko baldus – stalus, kėdes, lentynas, laiptus, grilius, vartus ir kita.
„Labai mėgstu eksperimentuoti – daryti nestandartinius gaminius, įdėti dalelę širdies – smagu, kai klientas tai įvertina, – neslėpė pašnekovas. – Išmėginu kalvystę – ji man labai įdomi. Mėgstu panaudoti nestandartines medžio dalis – staliams netinkamą medieną, kuri mane itin domina savo natūraliu grožiu, ir bandau jį dar labiau išryškinti.“
M. Uvarovas patikino, jog mėgsta viską daryti pats: „išglosto“ lentą, kaip turi būti, o ne staklėmis, agregatu apdirba. „Reikia pajusti gamtą – ne vien inovatyviomis technologijomis užgožti gyvenimą. Pasinėrus į kompiuterį, virtualią erdvę, nepamatysi gražiausių dalykų pasaulyje – pražydusios gėlės, neišgirsi čiulbančio paukščio“, – dėstė verslininkas. Vasarą jis svečius sodina pavėsinėje prie savo sumeist-rauto stalo su unikaliu ąžuoliniu stalviršiu – kito tokio nerasi. Savaitgaliais verda plovą, kuriuo vaišina kaimynus. Pasak Maksimo, jis toks gardus, kad valgydamas gali liežuvį nuryti: verda specia­liame kazano (ketaus) puode ant savo pagamintos krosnelės. „Ji specifinė, iš storo metalo, gerai išsaugo šilumą, kuri būtina plovui virti. Kazachai naudoja šamotines plytas, o lietuviai perka paprastas krosneles prekybos centruose, kurios nepatvarios, greitai susiraito arba patys sumeistrauja iš automobilio ratlankių, bet ant tokių neišvirsi tikro plovo“, – atskleidė verslininkas. Maksimas pastebėjo, kad jo sumeistrauta krosnelė tinka ne tik plovui virti, bet ir žuvį ar šašlykus kepti, troškinį virti – ką tik sugalvoja šeimininkės. Ir dar kitą svarbią funkciją atlieka. „Vėsoką vakarą su šeima susėdame pavėsinėje, nukėlę puodą su plovu įmetame malkų – puikus ugniakuras, skleidžiantis malonią šilumą. Saugu ir patogu“, – patikino pašnekovas.


Ruošiasi tarptautinei mugei
Rankomis sumeistrauti vienetiniai gaminiai nėra pigūs, ypač šiuo metu, kai nežmoniškas kainų šuolis. „Žmonės skaičiuoja, ką pirkti, kur išleisti pinigus, – kalbėjo Maksimas. – Klientai daugiausia užsisako vartus – automatinius, stumdomus, kalviškus, varstomus, taip pat laiptų konstrukcijas, jų apipavidalinimą.“ M. Uvarovas neslėpė, jog verslo pradžia nėra lengva – kabinasi savo jėgomis, be banko paskolų, turtingų rėmėjų neturi. Jis atsisakė samdomo darbo – dirba tik savo studijoje. „Ar grįžęs iš darbo galvosi apie kūrybą, kokybę? Tik skubėsi padaryti užsakymus. Aš galvoju apie žmogų, kuriam dirbu. Pinigai reikalingi, bet ne visada svarbiausi“, – kalbėjo verslininkas.
Jis domisi parama verslui darbo vietoms kurti kaime. Planuoja renovuoti dirbtuves, įrengti kalvystės edukacines patalpas. Šiemet įrengė lauko aikštelę, kur eksponuos savo gaminius, ketina atidaryti ir jų parduotuvėlę.
O kol kas M. Uvarovas dalyvauja projekte „Versli Lietuva“. „Dalyvauju mentorystės programoje – dešimtys skirtingų verslų atstovų aptariame savo problemas, ieškome sprendimų, – sakė jis. – Ruošiuosi vasarą su savo gaminiais dalyvauti Klaipėdoje vyksiančioje tarptautinėje mugėje, į kurią atvyks ir užsienio šalių verslo, meno žmonių – gal pastebės ir įvertins mane norvegai, švedai.“


Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių