Grybų gausos teks luktelėti, o erkių saugotis reikia kasdien
Kai vieni burba, kada pagaliau nustos lyti, patyrę grybautojai žino, jog miškuose drėgmė būtina, kad imtų galvas iš po samanų kelti grybai. Drėgmė ir šiluma – puikus derinys grybams augti. Krepšiais mūsų kraštuose kepurėtųjų grybautojai dar netempia, bet Gargždų turguje jau galima nusipirkti vieną kitą litrą voveraičių.
Žino, kur auga
„Nors feisbuke galima pamatyti nuotraukų, kuriose puikuojasi raudonikiai ir baravykai, realybė kol kas kitokia: rasti galima voveraičių, bet joms rinkti užteks nedidelio krepšiuko“, – sakė paskambinęs giminaitis, Varėnos miškuose kasmet grybaujantis iki vėlyvo rudens, o pirmųjų grybų jau parnešęs šeimai. Pasak jo, grybų supirktuvės šiame krašte duris atveria tik tada, kai grybautojas paskambina supirkėjui – visą dieną laukti vieno grybautojo per dieną esą neapsimoka. Tačiau įsibėgėjus grybų ir uogų sezonui supirkėjams darbo netrūks. Šiomis dienomis Druskininkuose supirkėjai už kilogramą voveraičių mokėjo po 7 eurus.
„Žmonės, pamatę, kad pirmosios voveraitės labai mažos, piktinasi, kad niokojame gamtą, bet jie nežino, kad čia vadinami šeimyniniai grybai. Didelės šios voveraitės neužauga, o plotas, kai randi, būna toks, jog tenka klauptis ir vienoj vietoj ilgokai užsibūti“, – Gargždų turguje pasakojo gargždiškė Gražina Budrytė-Drozdovienė. Už pusę litro dailių voveraičių ji prašė 5 eurų. Pustrečio litro nupirko ne iš karto, nes pirkėjų esą mažoka.
Moteris neslėpė, kad žino šių grybų augimvietes, ir paneigė mitą, jog grybautojai niekam neišduoda savo paslapčių. „Man tas vietas Šilutės rajone, už Saugų, gal prieš dešimt metų parodė a. a. Virgutė. Ji buvo patyrusi grybautoja ir uogautoja. Parodė ji ir mėlynojus, ir spanguolynus. Gaila, bet dabar tose vietose kertami didžiuliai medžiai. Eidavai, čia pelėdos ūbaudavo, čia kiti paukšteliai, o dabar – tyla“, – pasakojo Gražina.
Baisu ne tik vilkų
Iš Platelių kilusi, bet Vėžaičiuose daug metų gyvenanti Genutė Urbienė nuo vaikystės pamėgo grybauti ir uogauti. „Vilkų bijodavau, nes Platelių miškuose jų būdavo, bet į mišką vis tiek eidavau. O kas buvo raudonikių! Galėjai pasiimti dalgį ir pjauti. Ėjom su didžiuliais krepšiais ir pilnus parsinešdavome, o eiti iki namų reikėjo apie du kilometrus“, – šypsojosi Genutė, į Gargždų turgų trečiadienio rytą atvežusi ir žemuogių, ir braškių. Ji prisiminė, kaip mama anuomet iš Platelių į Klaipėdos turgų veždavo uogas ir grybus, o kartu veždavosi ir Genutę. „Mama sakydavo pirkėjams, kad aš tuos grybus surinkau. Išpirkdavo iki vieno, bet baravykų nebuvo pas mus Plateliuose. Nebuvo ir erkių. Kai ištekėjau ir atsikrausčiau į Vėžaičius pas uošvius, pirmą kartą pamačiau, kad karvės tešmuo aplipęs erkėmis. Ištraukusi vieną išpampusią nuvežiau mamai parodyti“, – pasakojo vėžaitiškė. Moteris prisipažino, kad ne kartą miške ir jai erkės įsisiurbdavo, bet, laimei, nė karto nesusirgo jokia jų platinama liga. Bandydama nuo jų apsiginti, Genutė apsipurškia topolių nuoviru. Gražina išbandė kitą būdą: vandeniu perpus atskiedžia skruzdžių spiritą ir juo apsipurškia eidama į mišką. Pakartoti esą reikia po dviejų valandų. „Skaičiau, kad ten, kur skruzdėlynas, aplink nėra erkių. Jei neturite purškalo, galima į skruzdėlyną įmesti striukę ar kitą drabužį, palaikyti kelias minutes, tada išpurtyti skruzdes ir vėl apsivilkti“, – liaudiškais būdais, kaip gintis nuo erkių, dalijosi Gražina.
Daug laiko praleidžiantieji gamtoje naudoja įvairius repelentus, bet dažniausiai skiepijasi, kad neužsikrėstų erkiniu encefalitu. Nuo praėjusių metų rugsėjo visi 50–55 metų gyventojai šia vakcina skiepijami nemokamai. Valstybinė ligonių kasa informuoja, kad iki šių metų kovo mėnesio nemokamai bent viena vakcinos doze pasiskiepijo 21,5 tūkst. gyventojų.
Erkės dažniausiai mėgsta jaunus, žolėtus drebulynus, kirtavietes, aviečių, dilgėlių sąžalynus, jų yra ir ganyklose, ir parkuose. Paprastai jos įsikuria ant žolių lapų, stiebų ar krūmų 25 cm ir net 1 m aukštyje, augančių prie keliukų, takelių, kur patogiau prabėgti žvėreliui ar praeiti grybautojui, uogautojui.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Miške grybautojai privalo būti atsargūs ir atidūs, neprarasti orientacijos, maistui rinkti tik gerai pažįstamus, nepasenusius grybus ir nerinkti tų, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, taip pat nerauti baravyko, kurio kepurėlė mažesnė nei 1,5 cm, o voveraitės – 1 cm skersmens.
