Į gimtuosius Ližius sugrįžo ūkininkauti
Įsibėgėja didysis darbymetis uogų augintojų laukuose. Gimtuosiuose Ližiuose savo uogyne su džiaugsmu pluša jaunas ūkininkas Valentas Austys, kasdien priskinantis kelis šimtus kilogramų braškių. „Noriu įsitikinti, ar man patiks tai, ką darau, ir tada nuspręsime savo ateitį“, – atskleidė prieš porą metų ūkį įkūręs endriejaviškis.
Pardavę vasarą nesigaili
Siūbtelėjus vasaros karščio bangai, šienpjoviai ir braškių augintojai į laukus išeina vos prašvitus ir pluša iki vėlumos. Pastariesiems ypač liūdna buvo žvelgiant į papilkėjusį dangų ir lysvėse renkant supuvusias braškes. „Išmetėme apie 400 kilogramų uogų“, – nelinksmai kalbėjo V. Austys, gimtajame Ližių kaime antrus metus puoselėjantis braškyną.
Vos pradėjusį ūkininkauti vyrą iš karto užgriuvo išbandymai. Pernai merkė lietus, šiemet slėgė nevasariška vėsa, pastarosiomis savaitėmis – kritulių perteklius. Jaunas ūkininkas braškes augina lauko lysvėse – apie šiltnamį, kur būtų mažiau rizikos dėl orų siurprizų, dar tik svajoja.
V. Austys pernai skynė braškes 30 arų plote, o šiemet jos noksta hektaro sklype. Skinti pradėjo ankstyvąsias ‘Rumba’, o šiuo metu – ‘Verdi’ ir ‘Limalexia’. Braškynas raudonuoja ir kvepia. Išskirtinio skonio ‘Limalexia’ veislės uogos – didžiulės, kvapnios. Panašios ir ‘Verdi’. Uogos noksta ant baltos plėvelės, todėl, pasak augintojų, saulė nuo jos atsispindi uogose ir šios blizga tarsi poliruotos.
Gražios, atrodančios tarsi dirbtinės, uogos Gargždų turguje traukia pirkėjų dėmesį, bet ir kelia abejonių, ar jos lietuviškos. Žmonės stebisi, kad jas parduodantys jauni, žavūs jaunuoliai Valentas ir jo sužadėtinė Asta galėjo patys užauginti. Ir kaip jie apsisprendė pasirinkti jaunimo neprestižine laikomą veiklos sritį?
Uogyne darbymetis įsibėgėja: kasdien priskina po kelis šimtus kilogramų uogų. Jeigu bus palankūs orai, šias turėtų skinti iki liepos vidurio, o tada prasidės vėlyvųjų ‘Ravellia’ veislės derlius. V. Austys braškes parduoda Gargždų turguje, Endriejavo seniūnijos žmonėms pristato į namus. Iš pradžių uogas pardavinėjo po 9 eurus už kilogramą, bet kaina pradėjo smukti.
Svajonei užsidirbo užsienyje
„Mes svajojome kurti savo verslą. Dėl šios svajonės išvykome padirbėti į užsienį. Užsidirbome pinigų ir sprendėme, kur investuoti, – dėstė Asta ir Valentas. – Abu nusprendėme, kad reikia auginti braškes. Šią mintį brandinome trejetą metų. Abu esame kaimo vaikai, žemės ūkio darbai mums ne naujovė.“
V. Austys iš savo mamos išsinuomojo pustrečio hektaro žemės ir užsiveisė braškyną. Braškes augina lauko lysvėse, nes šiltnamiui reikėjo didelių investicijų. Dabar uogos noksta 1,30 ha plote. „Ūkį sukūrėme už savo lėšas. Nusprendėme nepretenduoti į europinę paramą, kol neįsitikinsime, ar ši veikla mums patinka, – atskleidė Valentas. – Juk prislėgtų įsipareigojimai – didžiulė atsakomybė. Pateikiau paraišką Savivaldybei, kad gaučiau paramą prevencinėms priemonėms apsiginti nuo žvėrių įsigyti. Dabar įgyvendinu šį projektą.“
Valentas ir Asta susipažinę su braškių auginimu, skaito straipsnius, patarimų prašo profesionalaus agronomo ir kaupia patirtį. Žiemą 60 arų braškyno užklojo agroplėvele, todėl vieni iš pirmųjų pradėjo lauko lysvėse skinti braškes.
Jie ne tik ūkininkauja, bet ir samdomą darbą dirba. Valento atostogos tirpsta braškių lauke. „Šioje teritorijoje labai gera aura – puikiausia relaksacijos vieta: ramybė, čiulba paukščiai. Grįžę iš turgaus, pasikrauname energijos, – patikino gražiai įdegusi Asta. – Mums gera, kad žmonėms patinka mūsų užaugintos uogos – drąsiai siūlome jas ir vaikams, ir ligoniams.“
V. Ausčio uogynas – šeimos ūkis: čia dirba ir Valento mama, sesuo, ir net mažoji dukterėčia. Poros svajonė – pasistatyti šiltnamį. Pasibaigus darbymečiui uogyne, jie pradės Endriejave statyti sau namą.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
