Iškiliojo gargždiškio kunigo Mykolo Vaitkaus kūrybos ir veiklos vainikas – atsiminimai

Aktualija Pašaukimo lobiai
23 spalio, 2023
0

„Visas pasakojimas persmelktas autoriaus dvasinio gėrio šviesa. Nors kiekvienas esame linkę savo praeitį idealizuoti, tačiau galima pastebėti, jog Vaitkus buvo tarytum gimęs po laiminga žvaigžde – ir pats tai lyg jautė, mintyse dėkodamas Dievui ir nepamiršdamas pasimelsti už brangius šį pasaulį palikusius žmones. Skurdo jis tik mokslo metais Palangoje ir Liepojoje, vėliau jau gyveno jei ir nepasiturinčiai, tai tikrai be vargo, visada turėdamas savo kambarį ir rašomąjį stalą, paruoštus pietus ir išskalbtą patalynę. Daugybę likimų negailestingai sužalojo Didysis karas, vokiečių okupacija, bolševikai Rusijoje, vėliau – Lietuvoje tremtis (dabar jau išleista pakankamai gausi memuarinė tų laikotarpių medžiaga). Vaitkus tų negandų liko nepaliestas, lyg jam likimo būtų buvę skirta stebėti, matyti ir įsiminti“, – apžvalginiame knygos „Atsiminimai“ straipsnyje „Mykolas Vaitkus – žmogus, įsipareigojęs atminčiai“ pastebi dr. E. Žmuida.

Kokia dovana labiausiai nudžiugintų mūsų garbųjį gargždiškį Mykolą Vaitkų? Per lengvas klausimas žinantiems, kas buvo ir kuo svarbus šiandienai, o ir ateičiai jis yra. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad kunigui M. Vaitkui – poetui, rašytojui, dramaturgui, publicistui, visuomenės veikėjui – spindėtų akys jubiliejaus proga gavus naują knygą, tuo labiau paties parašytą.
Gargžduose spalio 27-ąją konferencijoje minint M. Vaitkaus 140-ąsias gimimo metines būtent tokia dovana – jo knyga „Atsiminimai“ bus pristatyta visuomenei. Po renginio miesto visuomenės laukia dar vienas prasmingas momentas – senajame parke, ant Minijos kranto, skulptūrinės kompozicijos M. Vaitkui atidengimas.

Memuarai – atminties teatras
Lietuvos Seimas šiuos metus yra paskelbęs kunigo, visuomenininko, redaktoriaus, žurnalisto, rašytojo M. Vaitkaus (1883 m. spalio 27 d. Gargždai – 1973 m. gegužės 20 d. Providensas, JAV) atmintinais metais, minint jo 140-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirties metines.
Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka šiomis dienomis išleidžia M. Vaitkaus knygą „Atsiminimai“, kuri sudaryta iš devynių memuarų knygų, leistų 1962–1969 metais JAV. Leidinyje – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojo dr. Eugenijaus Žmuidos įvadas ir apžvalginis straipsnis „Mykolas Vaitkus – žmogus, įsipareigojęs atminčiai“.
„Kai laikai knygą savo rankose, niekada nepagalvoji, kiek daug skirtingų žmonių darbo, laiko, idėjų į ją sudėta. Pradedant nuo turinio, baigiant viršeliu, dizainu, popieriaus pasirinkimu, šriftu ir kitomis detalėmis. Man buvo itin svarbu, kad M. Vaitkaus „Atsiminimų“ knyga būtų ypatinga ir išsiskirtų ne tik savo turinio reikšmingumu, bet ir „išoriniu grožiu“. Perversta ne viena dešimtis knygų, ieškant puslapių, išnašų, skyrių žymėjimo išskirtinumo ir pan. Rodos, tai tik detalės, bet jos papuošia knygą ir suteikia jai papildomos vertės“, – „Bangai“ sakė Jono Lankučio viešosios bibliotekos laikinai einanti direktorės pareigas Aurelija Butkutė-Norkevičienė.
Knygos sudarymą ir leidybą finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė, fotografijas suteikė Maironio lietuvių literatūros muziejus. Kaip sako dr. E. Žmuida, „memuarai – tai galimybė įžengti į didžiulį atminties teatrą – iš vidaus pamatyti Lietuvos gyvenimą caro ir karų laikais, susitikti su Nepriklausomybės metų legendiniais herojais – poetais, muzikais, teatralais, politikais.“

M. Vaitkaus knygoje „Atsiminimai“ – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojo dr. Eugenijaus Žmuidos įvadas ir apžvalginis straipsnis „Mykolas Vaitkus – žmogus, įsipareigojęs atminčiai“.

Pagarbos ženklai kraštiečiui
Iškiliam kraštiečiui M. Vaitkui 2018 m. buvo suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas. Taip pat jo vardu yra pavadinta viena iš Gargždų gatvių. Kunigo, aktyvaus Lietuvos kultūros veikėjo, spaudos darbuotojo, poezijos ir prozos kūrinių autoriaus vardas Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo ištrintas ne tik iš Lietuvos, bet net iš kraštiečių atminties, tačiau po Nepriklausomybės atgavimo pasirodė straipsnių apie jo veiklą, kūrybą, apie įžymųjį kraštietį ne kartą rašė ir „Banga“. Pirmoji M. Vaitkų skaitytojams pristatė žurnalistė, Gargždų miesto garbės pilietė Aldona Vareikienė.
Gargžduose spalio 27 d. „Minijos“ kino teatre vyks konferencija pagerbiant M. Vaitkaus atminimą, kurioje kalbės profesorius dr. Alvydas Jokubaitis, kunigas dr. Ramūnas Norkus, istorikas Egidijus Miltakis, docentas dr. Marijus Šidlauskas, minėtos knygos „Atsiminimai“ sudarytojas E. Žmuida ir Jono Lankučio viešosios bibliotekos l. e. direktorės pareigas A. Butkutė-Norkevičienė.
Po konferencijos M. Vaitkaus garbei bus atidengta skulptūrinė kompozicija ant Minijos kranto, senajame miesto parke, kuriame itin mėgo lankytis iškilusis gargždiškis. Čia jis sėmėsi kūrybinio įkvėpimo ir po apsilankymų tėviškėje gimė ne vienas M. Vaitkaus kūrinys. Finansuojant Klaipėdos rajono savivaldybei skulptūrinę kompoziciją sukūrė skulptorius Lukas Šiupšinskas.

Išmintingas tėvo sprendimas
Kas gi tas M. Vaitkus, kuo jis susijęs su Gargždais – visgi neretas klausimas mūsų aplinkoje. Štai mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“, dar minint 80-ąsias M. Vaitkaus gimimo metines, publicistas Stasys Santvaras paprastai, o tuo pačiu ir vaizdžiai aprašo M. Vaitkaus pirmuosius gyvenimo metus gimtuosiuose Gargžduose.
„Myk. Vaitkus gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose, Kretingos apskrity. Jo tėvas buvo miestely ir apylinkėj žinomas siuvėjas. Mykolas buvo aštuntas vaikas Vaitkų šeimoj – tėvų mylimas pagrandukas. Namuose, pas siuvėją, dažnai būdavo daug lankytojų. Mykoliukas priprato prie žmonių, buvo judrus, greitas, sugebėjo net ir vyresniems vyrams atsikirsti. Vieną kartą tėvas šeimos akivaizdoj paklausė; ar nori būti kunigas? Tas klausimas giliai įstrigo Mykolo širdin, nes kas gi tada nenorėjo būti kunigu? Pašaukimo lobiai, kaip rodėsi, buvo atrasti. Ir jis dėl savo pašaukimo nesvyravo iki 3 kl. Toj klasėj Myk. Vaitkų pradėjo slėgti abejonės, nes veikė paveikslai, perskaityti romanai, pažintys su mergaitėm… Dėl tų abejonių tėvas leido jam baigti gimnaziją“, – minėtame žurnale rašo S. Santvaras. Jis paaiškina, kad pradinį skaitymo mokslą M. Vaitkus išėjo su tėvu. „Pradžioj mokėsi lenkiškai, nes tokia tada buvo mada, o paskui, kai jau skaityti mokėjo, Veronika Gedmintalė – šimtametė senelė – jam padovanojo lietuvišką Aukso Altorių. Tas jam geriau patiko už lenkišką elementorių, todėl kibo į darbą ir lietuviškai skaityti pats išmoko“, – papildo žurnalo „Aidai“ straipsnio autorius S. Santvaras (čia ir kitur cituojant kalba ir stilius netaisyti – aut. pastaba).

Atradimai gimtuosiuose namuose
Apie vaikystės dienas Gargžduose, savo gimtinėje, kai išmokus skaityti knygos jam tapo netikėtais atradimais, M. Vaitkus rašo atsiminimų knygoje „Su Minija į Baltiją“: „Toj dar nepažįstamoj karalystėj pirmąjį grožio korį pačiulpėti gavau, kai tėvas iš kažkur ištraukė gerai apdėvėtą Valančiaus Palangos Juzę. Ėmiau skaityti ir susižavėjau. Skaityk balsu, ir aš pasiklausysiu, – sako papūnis. Skaitau, o jis ką veikęs, ko neveikęs, vis kad ims juoktis (ir aš jam neprasčiausiai padedu). Sako: Nu gi, tas vyskupėlis tarsi tyčiomis apie niane rašo! Juk ir aš, visiškai kaip tas Juzė, vaikštinėjau po žemaičius, siūdamas žmonėms siuvinius.“
Vėliau M. Vaitkus, namie išmokęs lietuviškai ir lenkiškai, pamažu kopė į žinių pasaulį: 1892–1895 m. – Gargždų pradžios mokykloje, 1895–1899 m. – Palangos progimnazijoje, 1899–1903 m. – Liepojos gimnazijoje, 1903–1906 m. – Kauno kunigų seminarijoje, 1906–1908 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1908–1909 m.– Insbruko universiteto teologijos fakultete, kur patobulino vokiečių kalbą, įsigilino į filologiją ir filosofiją.
Kokie svarbūs ir įsimintini jam buvo metai gimtinėje, rodo ir tai, kad jis kaip poetas debiutavo eilėraščiu „Minija“, išspausdintu 1906 m. A. Jakšto redaguojamame „Nedėldienio skaityme“.

„Kviečiu ne tik užsukti, bet ir ilgam užsibūti unikaliame M. Vaitkaus „atminties teatre“, kuris kupinas kardinalių istorinių įvykių, meno ir politikos žmonių pažinčių, patirties ir įspūdžių“, – būsimiems „Atsiminimų“ knygos skaitytojams linki rajono Savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos l. e. direktorės pareigas A. Butkutė-Norkevičienė.

Tėviškėje – tarsi pasakoje
Dr. E. Žmuida „Atsiminimų“ knygos apžvalginiame straipsnyje vaizdingai primena M. Vaitkaus atostogų dienas tėviškėje: „Grįžus iš šiaurės (Peterburgo) vasaroti į Lietuvą, į gimtuosius Gargždus, patenkama tarytum į stebuklinę pasaką: baronienė Roene (Oginskytė) ima kviestis jį į dvarą laikyti rytinių mišių ir, pastebėjusi, kad jaunasis kunigas nepaprastai mandagus ir išprusęs, nebepaleidžia – prikalbina pasilikti pusryčių, po to – ir pietų, galiausiai – ir vakaro programai, priversdama gerai, nors ir su šypsena, ir apie save pagalvoti: „juk ponios jau šiek tiek buvo sueuropėję ir siurbtelėję šiek tiek demokratinės dvasios bei socialinės tolerancijos.“ Į gimtąją trobelę grįžtama tik pernakvoti. Ir taip visas atostogas plaukiojama aristokratinių malonumų jūroje. Šiuo atsiminimų epizodu Vaitkus nejučiomis iliustruoja dabar sunkiai įsivaizduojamą prarają, kuri skyrė eilinį kaimo jaunuolį nuo jauno kunigo, kad ir kilusio iš skurdžiausiųjų sluoksnio (baronienė Gabrielė savo laiku parėmė dar visai vaiko Mykoliuko kelionę į Palangą, į progimnaziją). Išsilavinimas, kunigų seminarija audrino eilinio kaimiečio vaizduotę, nes išties, kaip matyti iš Vaitkaus atvejo, darė stebuklus.
Kaip stebuklas prisimenamas ir pirmąkart laikytos Mišios: „Koks autoritetas! Kokios galios! Lipi į sakyklą, neprityręs jaunuolis – minia pagarbiai klauso, o tu drąsiai kalbi… ir tai kokiu orumu! Tarsi minčių bei širdžių valdovas, o jos tau palankiai verias. Sėdi klausykloj – žmonių gelmingos paslaptys tau atsiveria, ir tu patari, perspėji, sudraudi, atleidi… Nuodėmes atleidi, nelyginant pats Dievas! Bugštu tau pačiam…“

Nenuilstantis įvairiose veiklose
„Bangos“ skaitytojams dar kartą priminsime, kad M. Vaitkaus dvasinė, kultūrinė, švietėjiška veikla buvo labai plati. Jis parašė keliasdešimt poezijos, prozos, dramaturgijos knygų nuo 1905 m. M. Vaitkus bendradarbiavo leidiniuose „Naujoji Romuva“, „Pradalgė“, „Veja“, „Židinys“. Rašė religijos, politikos, literatūros, moralės ir visuomenės gyvenimo klausimais, taip pat užsiėmė vertimais. Kaune kartu su Juozapu Skvirecku redagavo žurnalą „Bažnytinė apžvalga“, dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, buvo jos pirmininkas. 1919–1925 m. redagavo laikraštį „Ganytojas“, žurnalus „Vienybė“, „Žvaigždė“. 1909–1913 m. kunigavo Telšiuose, dirbo kapelionu Telšių vyrų progimnazijoje, mergaičių progimnazijoje, miesto mokykloje. M. Vaitkaus daliai teko ne viena tremtis: priverstinę tremtį patyrė Pirmojo pasaulinio karo metu. Buvo išvykęs ir apsigyveno Smolenske, rūpinosi pabėgėlių dvasios reikalais. Po karo sugrįžęs į Kauną, apsigyveno Rotušės aikštės kampe esančiame name, kuriame buvo įsikūrusi ir Šv. Kazimiero draugija. 1936–1944 m. M. Vaitkus dirbo pedagoginį darbą: dėstė tikybą Kauno meno mokykloje, o Kauno kunigų seminarijoje skaitė paskaitas apie visuotinę literatūrą, mokė lietuvių, vokiečių, rusų kalbų, dėstė estetikos kursą. 1938 m. buvo pakeltas Kauno Metropolijos kapitulos garbės kanauninku.

„Šis leidinys – tai dovana dabartiniam skaitytojui, tikriausiai nedaug girdėjusiam apie šį rašytoją. Įvairią Mykolo Vaitkaus kūrybą, trumpai pristatomą šios knygos įvadiniame žodyje, nusveria paskutinis darbas – memuarai. Tai galimybė įžengti į didžiulį atminties teatrą – iš vidaus pamatyti Lietuvos gyvenimą caro ir karų laikais, susitikti su Nepriklausomybės meto herojais – Maironiu, Sofija Čiurlioniene, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Mykolu Krupavičiumi, Adomu Jakštu-Dambrausku, Juozu Eretu, Salomėja Nėrimi, Une Babickaite, Liudu Gira, Antanu Smetona, Kipru Petrausku, Vydūnu, Juozu Albinu Herbačiausku, Petru Kubertavičiumi ir daugeliu kitų“, – knygos įvade rašo dr. E. Žmuida.

Ilgesys – prisiminimų tomuose
Mūsų kraštietis M. Vaitkus 1944-aisiais antrosios rusų okupacijos išstumtas iš Lietuvos klajojo po Vokietijos ir Austrijos miestus: Vieną, Linzą, Puerbachą, Regensburgą, Pimmersdorfą, o nuo 1951 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atvykęs į JAV dirbo Pavtuketo Švč. Marijos parapijoje. Per tris mėnesius išmoko anglų kalbą. Buvo perkeltas dirbti sielovadinį pastoracinį darbą į Peace Dale miestelį (Taikos, Ramybės slėnis). Čia ir praleido savo paskutinius du dešimtmečius. M. Vaitkus Amerikoje jautėsi vienišas, su ilgesiu prisimindavo dienas, praleistas Tėvynėje. Jis ilgėjosi Lietuvos, kurioje, pasak jo, „ir oras grynesnis, ir paukščių dainos skambesnės… Ir vis norėjo skristi tenai, ton tėvynėn, ton brangiojon. Skristi bent mintim, nes kūnu nebelemta.“ Iš to ilgesio ir gimė prisiminimai, kurie buvo publikuojami spaudoje. Bernardas Brazdžionis paskatino išspausdinti juos atskiromis knygomis.
Jono Lankučio viešosios bibliotekos išleistos knygos „Atsiminimai“ apžvalginiame straipsnyje dr. E. Žmuida akcentuoja, kad kūrybinis kunigo M. Vaitkaus palikimas nepaprastai gausus. „Jis išbandė savo literatūrinius gabumus, kuriuos tarėsi turįs, vos ne visais įmanomais žanrais: rašė ir leido eilėraščių rinkinius, poemas, romanus, dramas, misterijas, parodijas, satyras, noveles, mokslinę fantastiką, iš kelių kalbų vertė poeziją ir prozą, teologijos klasiką, rašė publicistinius straipsnius. Visos šios galerijos, gausios, bet esančios paraštėje, vainikas yra dar vienas žanras – tai atsiminimai. Dešimt tomų atsiminimų parašyti gyvenimo saulėlydyje, kurį sutiko Amerikoje, lietuvių išeivijoje, išlikdamas žvalgus ir aktyvus visuomenininkas, plunksnos karys, įsipareigojęs jau ne Literatūros, bet Atminties mūzai.“
Dr. E. Žmuida daro išvadą, kad „Vaitkaus savęs atradimas įvyko vėlai – gyvenimo saulėlydyje, nostalgiškai atsigręžiant į praėjusįjį laiką, iš naujo jį atkuriant ir tuo dalijantis, sukuriant lietuvių kultūrai svarbų atminties teatrą.“

Mykolo Vaitkaus kūrybos akimirkos

Veržiasi sielon banga atminimai
Kūdikystės šviesiųjų dienų…
Sesių daina, stebuklingi suopimai…
Valandėlės auksinių sapnų;
Vietos vietelės, o brangios, o dailios,
Kur jaunatvėj laimingas buvau…
Minijos vilnys ir tylios ir bailios
Kur guviąsias žuvytes ganiau…
Meiliosios vietos! Į eilę sustoję
Čia kalneliai įvairūs, linksmi,
Dirvų apklotais margais apsikloję,
Kur nestaigūs, bet platūs, žemi;
Neša ten kitas žaliuojančią girią,
O krūmeliuos paskendęs giliai…
Būrį upelių jis Minijai skiria;
Šie blikčioja čiurlena meiliai;
Pievų žaliųjų gaivina jie rūbą –
Tą žolelę, gražius žiedelius…
Prieglobstin upės matutės jie skuba,
Kur brangiuosius supils lašelius.
Motina džiaugias, vaikelių sulaukus;
Juos priglaudus karštai prie savęs,
Plaukia sau, karklų bučiuodama plaukus,
Kur nusvirę į josios gelmes.
Blizga vilnis margaspalvė ir mainos,
Ir užgesusi teka tolyn…
Skamba po slėnį lakštingalos dainos,
Belydėdamos Miniją marių glėbin…
Brangiosios vietos, nepaprastos, dailios,
Kur jaunatvėj laimingas buvau!
Minijos bangos, nesriaunios ir bailios,
Kur linksmąsias žuvytes ganiau!..