Istorija, kuri gali vėl suskambėti: Klaipėdoje bręsta legendinio „Bangpūčio“ sugrįžimas

Yra kolektyvų, kurie gyvena ne tik koncertų afišose ar archyvinėse nuotraukose. Jie lieka miesto atmintyje – kaip garsas, nuotaika, tam tikro laikmečio jausmas. Klaipėdoje ilgus metus toks buvo „Bangpūtys“. Pučiamųjų orkestras lydėjo miesto šventes, eisenas, valstybinius minėjimus ir vasaros vakarus prie Danės upės, tapdamas neatsiejama uostamiesčio kultūrinio identiteto dalimi. Laikui bėgant kolektyvas išnyko iš miesto kultūrinio žemėlapio, tačiau tradicija niekada visiškai nenutilo.
Šiandien vis dažniau kalbama apie galimybę šią istoriją pratęsti. Kovo 10 dieną Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose vyksiantis koncertas „Atgimstanti istorija“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir senojo „Bangpūčio“ 60-mečiui, gali tapti simboliniu žingsniu legendinio orkestro sugrįžimo link. Idėją burti miesto orkestrą puoselėja dirigentas ir trombonininkas Egidijus Miknius – Plungėje užaugęs muzikantas, šiandien gyvenantis Klaipėdoje ir vadovaujantis Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestrui. Su juo kalbėjomės apie miestą, atsakomybę prisiliesti prie legendos, muzikantų bendruomenę ir tai, kodėl kartais svarbiausia yra ne pradėti nuo nulio, o pratęsti nutrūkusią istoriją.
Istorija, kurią norisi pratęsti
– „Bangpūtys“ daugeliui klaipėdiečių yra daugiau nei orkestras. Ar jautėte atsakomybę pradėjęs kalbėti apie galimybę jį sugrąžinti?
– Labai didelę. Ir gal net ne iš karto ją iki galo suvokiau. Kai pradėjau galvoti apie miesto orkestrą, mano mintis buvo gana paprasta – Klaipėdai reikia kolektyvo, kuris būtų jos ambasadorius. Tokį vaidmenį kažkada atliko „Bangpūtys“. Žmonės jį prisimena iki šiol. Kartais net nustembu, kiek daug emocijų tas vardas vis dar sukelia.
Aš pats esu Klaipėdos fanas. Man šis miestas labai svarbus. Matydamas, kad nėra orkestro, kuris nuolat dalyvautų miesto gyvenime – šventėse, eisenose, valstybiniuose renginiuose, – garbingai neštų uostamiesčio vardą Lietuvoje ir svetur, pradėjau apie tai kalbėti garsiai. Tada Klaipėdos miesto savivaldybėje nuskambėjo mintis: gal verta bandyti prikelti „Bangpūtį“. Iš pradžių net sutrikau. Nes tai jau istorija. Bet kuo daugiau galvojau, tuo aiškiau supratau – tai ne nostalgija. Tai tęstinumas. Nenoriu sakyti, kad kažką atkuriu vienas – tiesiog norisi, kad Klaipėda vėl turėtų savo orkestrą.
– Paradoksalu, bet pats nebuvote šio orkestro narys.
– Taip, mano ryšys su juo labai trumpas. Dar mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, kai vieną kartą mane pakvietė pagroti – trūko trombono. Pamenu repeticijas senajame namelyje, kuriame veikė „Bangpūtys“. Tai buvo 1986 ar 1987 metai. Tada net negalėjau pagalvoti, kad po tiek metų svarstysime apie galimą orkestro sugrįžimą.
Šiandien dar gyvas ilgametis vadovas Pranciškus Memėnas – žmogus, kuriam „Bangpūtys“ buvo visas gyvenimas. Norisi, kad tie žmonės pamatytų, jog jų pradėta istorija tebėra svarbi.
– Ar kovo 10 dienos koncertą galima vadinti savotišku susitikimu su istorija?
– Taip. Šis koncertas skirtas Kovo 11-ajai ir „Bangpūčio“ 60-mečiui. Norisi prisiminti orkestro pradžią, jo kelią ir žmones. Į koncertą kviečiame visus dar gyvus senojo orkestro muzikantus. Kai kurie jų lips ir į sceną kartu su mumis. Man atrodo labai stiprus simbolis, kai vienoje scenoje susitinka praeitis ir dabartis. Galbūt būtent tokie susitikimai ir parodo, ar istorija gali tęstis toliau.
Tarp ilgamečių „Bangpūčio“ muzikantų – Edmundas Federavičius, Vidmantas Budreckis, Alius Maknavičius, Kazys Vainauskas, Jurgis Dargis. Tai žmonės, kurie kūrė Klaipėdos muzikinę istoriją. Tad visi drauge prisiminsime legendinį orkestrą. Norime labai šilto jaukaus vakaro – tokio, kuriame žmonės jaustų ne tik koncertą, bet ir prisiminimą.
– Kadaise „Bangpūtys“ buvo girdimas visame mieste. Ar tokį jį matote ateityje?
– Labai norėčiau. Pučiamųjų orkestro grožis yra tas, kad jis gali būti arti žmonių. Muzika neturi gyventi tik salėse. Ji gali skambėti krantinėje, aikštėje ar miesto šventėje. Kartais užtenka, kad mieste pradeda groti orkestras – ir atmosfera visiškai pasikeičia.
Orkestro idėjos pagrindas – bendruomenė
– Jūsų vadovaujamas Karinių jūrų pajėgų orkestras tam tikra prasme perėmė „Bangpūčio“ tradiciją.
– Istoriškai taip ir yra. Devintojo dešimtmečio pabaigoje laikai buvo labai sunkūs. Finansavimo beveik nebuvo, muzikantai dirbo, galima sakyti, iš entuziazmo. Tuomet pirmasis kolektyvo vadovas Justinas Jonušas pasiūlė orkestrą perduoti kariuomenei. Taip jis palaipsniui tapo Lietuvos kariuomenės, o vėliau Karinių jūrų pajėgų orkestru. Bet kariuomenės kolektyvas turi savo misiją. O miesto orkestro vaidmuo yra kitoks. Todėl ir atsirado noras apie tokį kolektyvą vėl pradėti kalbėti.
– Vis dėlto šiandieninis klausytojas kitoks nei prieš kelis dešimtmečius?
– Man atrodo, kad svarbiausia yra kokybė. Jeigu muzika atliekama gerai – ji visada randa savo klausytoją. Todėl koncerte skambės įvairi programa – klasika ir popklasika. Dainuos Dainotas Varnas, pasirodys operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė. Norisi, kad į koncertą ateitų ir profesionalai, ir šeimos, ir žmonės, kurie galbūt pirmą kartą klausysis pučiamųjų orkestro.
– Kovo 10 dieną scenoje išvysime labai įvairios sudėties orkestrą.
– Taip, ir tai džiugina. Turėsime muzikantų iš skirtingų miestų, net iš Latvijos, tačiau branduolys – klaipėdiečiai. Muzikos mokytojai, orkestrų muzikantai, žmonės iš Karinių jūrų pajėgų orkestro, Palangos orkestro, Muzikinio teatro. Pusė kolektyvo – patyrę muzikantai, pusė – jaunimas.
Norisi sugrąžinti jaunus žmones į Klaipėdą. Žemaitija visada buvo pučiamųjų muzikos centras. Mano mokytojas Virgilijus Nemaniūnas, Jurgis Barakauskas ir daugybė kitų muzikantų išaugino ištisą kartą profesionalų, kurie vėliau grojo simfoniniuose orkestruose. Man svarbu, kad ši tradicija nenutrūktų.
– Ar lengva šiandien rasti orkestro muzikantų?
– Ne visada. Ypač tam tikrų instrumentų. Labiausiai nustebino, kaip sunku rasti obojų. Tai instrumentas, reikalaujantis ne tik talento, bet ir milžiniškos priežiūros. Muzikantų emigracija taip pat daro savo. Tačiau aš suprantu išvykstančius kolegas. Aš pats dešimt metų gyvenau Vokietijoje. Dirbau orkestruose, kaupiau patirtį. Bet sugrįžęs supratau, kad namų jausmo niekas neatstos. Galimybė kalbėti savo kalba, būti tarp savų žmonių – tai labai daug reiškia.
Svarbiausia – įkvėpti jaunimą
– Dirbate su Karinių jūrų pajėgų orkestru, organizuojate šiemet jau trečią kartą vyksiantį Tarptautinį pučiamųjų instrumentų festivalį, dabar dar ir iniciatyva atgaivinti „Bangpūtį“. Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui, ar niekada nesigailėjote pasirinkęs šį kelią?
– Buvo momentų. Šis darbas atima daug laiko iš šeimos. Savaitgaliai, koncertai, repeticijos. O dabar dar ir naujas orkestras. Bet aš kitaip negaliu. Esu labai dėkingas žmonai už palaikymą.
O viskas prasidėjo Plungėje. Mano pirmasis mokytojas Romas Jasevičius taip uždegė meile muzikai, kad mečiau ir šokius, ir chemiją. Kartais vienas žmogus gali pakeisti gyvenimą.
– Kokį vaidmenį ši iniciatyva galėtų atlikti Klaipėdos gyvenime?
– Norėtųsi, kad tai būtų gyvas miesto kolektyvas. Kad grotume Jūros šventėje, miesto renginiuose, festivaliuose. Kad garsintume Klaipėdą Lietuvoje ir užsienyje. Bet svarbiausia – įkvėpti jaunimą. Jeigu vaikas pamato orkestrą ir nusprendžia mokytis groti, tai yra didžiausia pergalė.
– Jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kas šiandien yra „Bangpūčio“ idėja?
– Tai miesto istorijos tąsa. Ne bandymas grįžti į praeitį, o noras ją pasiimti kartu į ateitį.
– Ko palinkėtumėte šiai idėjai?
– Kad ji turėtų tęsinį. Kad tai nebūtų vien koncertas ar prisiminimas. Kad po daugelio metų orkestras vėl būtų natūrali Klaipėdos gyvenimo dalis.

Gintarė KARMONIENĖ
Klaipėdos orkestro „Bangpūtys“ nuotr.

Pučiamųjų orkestras, kurio koncertu bus paminėta Kovo 11-oji ir „Bangpūčio“ jubiliejus, subūrė skirtingų kartų muzikantus – nuo legendinio kolektyvo senbuvių iki jaunųjų atlikėjų, sugrįžusių groti Klaipėdai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas