Įtrauktis Jakuose: kai ne vaikas taikosi prie durų, o durys – prie vaiko

Ar žinojote, kad įtrauktis nėra tik skambus šūkis švietimo strategijose? Tai kasdienis, dažnai nematomas, bet labai jautrus procesas, kurio sėkmė priklauso ne tik nuo finansavimo, bet ir nuo pedagogo gebėjimo pamatyti pasaulį „kitokio“ vaiko akimis. Lapkričio 28 d. Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro Jakų skyriuje vykęs renginys „Mokytojo ir mokinio veiklų dermė, siekiant sėkmingos įtraukties“ tapo įrodymu, kad Klaipėdos rajone šis procesas juda teisinga kryptimi.
Klaipėdos rajono švietimo centro ir Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro organizuotos kūrybinės dirbtuvės subūrė rajono pedagogus, švietimo pagalbos specialistus ir mokinio padėjėjus pasidalinti tuo, kas šiuo metu švietime yra „ant bangos“ – kaip sensorinė aplinka ir technologijos gali padėti „atrakinti“ kiekvieno vaiko galimybes.
Dalykai, kuriais verta didžiuotis
Renginį pradėjusi Švietimo centro direktorė Virginija Kazakauskienė pastebėjo, kad pastaruosius trejus metus rajonas gyvena savotiškame ieškojimų ir gerųjų patirčių atradime: mokyklose pagalbos specialistai talkina ugdymo procese, Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje sukurtos naujos erdvės, veikia mobili komanda, daugelyje mokyklų sukurti (ar kuriami) sensoriniai kambariai, įstaigose dirba mokinio padėjėjai, Švietimo centras pagal poreikį organizuoja mokymus. Gerųjų įtraukties praktikų turi kiekviena švietimo įstaiga.
„Kvadratinės“ durys ir „apvalus“ vaikas
Viena iš pranešėjų Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro specialioji pedagogė Jūratė Rudzinskienė savo pasisakymą pradėjo vaizdinga metafora, kuri privertė suklusti kiekvieną. Ji paklausė, ką daryti, jei turime standartinę „kvadratinę“ klasę ir „kvadratines“ duris, o pas mus ateina „apvalus“, kitoks vaikas?
„Ar mes turime tą vaiką „aptašyti“, kad jis tilptų pro tas duris? Ne. Mes turime praplatinti duris, pritaikyti aplinką. Vaikas neturi prisitaikyti prie klasės, tai mes turime prisitaikyti prie ypatingo vaiko“, – esminę įtraukties taisyklę įvardijo pedagogė.
J. Rudzinskienė pristatė sensorinio kambario galimybes. Pasak jos, tai nėra bausmės vieta, kur vaikas išvedamas, kai „trukdo“. Tai erdvė nusiraminti arba suaktyvėti. Pedagogė pabrėžė, kad sensoriniai sutrikimai gali pasireikšti dvejopai: hiperjautrumu (per stipri reakcija į garsus, šviesą) arba hipojautrumu (kai vaikas pats ieško stiprių pojūčių).
Pranešime ji demonstravo akivaizdžius pavyzdžius, kaip paprasta smėlio dėžė, šviesos stalas ar interaktyvūs būgnai padeda reguliuoti emocijas.
Specialioji pedagogė J. Rudzinskienė yra sukūrusi internetinę svetainę, kurioje dalinasi metodinėmis priemonėmis, interaktyviomis užduotimis, įvairiais praktiniais patarimais ir naudingomis nuorodomis (https://rjurate.lt/).
Kelias nuo padėjėjos iki mokytojos
Jakų skyriaus pradinių klasių mokytoja Danguolė Laucienė pasidalijo asmenine profesine kelione, kuri tapo pavyzdžiu, kaip patirtis, įgyta dirbant mokinio padėjėja, praturtina pedagogo darbą.
„Prieš tapdama mokytoja, ketverius metus dirbau padėjėja ir lydėjau vaiką, turintį intelekto sutrikimą ir autizmo spektro ypatumų. Tuomet mokykla nebuvo pasiruošusi – nebuvo nei erdvių, nei priemonių. Kai vaiką ištikdavo pykčio bangos, mes tiesiog išeidavome į koridorių“, – prisiminė D. Laucienė.
Šiandien situacija kitokia. Mokytoja akcentavo, kad sensorinis kambarys reikalingas ne tik specialiųjų poreikių turintiems, bet visiems vaikams. Jos mokiniai čia mokosi matematikos prie interaktyvaus smėlio stalo, atlieka kvėpavimo pratimus prie burbulų kolonų ar mokosi pažinti emocijas veidrodžių zonoje.
Pamatyti tai, kas nematoma
Renginyje dalyvavusi Gargždų „Kranto“ progimnazijos mokinio padėjėja Aurelija Gerulienė renginio dalyvius pakvietė į gilesnę pojūčių analizę. Jos įžvalgos priminė, kad reakcijos į aplinką yra labai individualios.
„Vienam vaikui klasės triukšmas yra normalus fonas, kitam – nepakeliamas dirgiklis. Mes turime suprasti, kas vyksta vaiko viduje, dar prieš tai, kai pamatome elgesio išraišką“, – kalbėjo A. Gerulienė. Ji pasidalijo praktiniais patarimais, kaip padėti vaikams „įsižeminti“. Sunkios antklodės ar pasunkintos liemenės naudojimas gali padėti vaikui pajausti savo kūno ribas ir nusiraminti. A. Gerulienė pabrėžė, kad net paprasčiausi dalykai – šviesos taškelio stebėjimas ar savo širdies plakimo klausymas – gali tapti galingu įrankiu valdant stresą.
Dalinimasis realia patirtimi
Klausantis pranešimų ir apžiūrint sensorinį kambarį Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro Jakų skyriuje, neapleido mintis, kad Klaipėdos rajono švietimo bendruomenė ne tik deklaruoja įtrauktį, bet ir realiai ja gyvena. Čia nebijoma ieškoti naujų formų ir pripažinti iššūkių. Tikėtina, kad šios Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro Jakų skyriuje veikiančios įtraukties proceso praktikos, kuriomis kuriama atvira mokykla kiekvienam – tiek „kvadratiniam“, tiek „apvaliam“ – taps gražiu pavyzdžiu ir kitoms mokykloms dalintis savo unikaliais atradimais, ugdant ypatingus vaikus.

Klaipėdos rajono švietimo centro ir Slengių mokyklos-daugiafunkcio centro inf. ir nuotr.