Jaunosios kartos kūrėjus įkvepia V. Mačernio kūryba
Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų. V. Mačernio kūryba – vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. Klaipėdos teatro „ŠouXmas“ steigėjas, režisierius Domininkas Malajevas dalijasi kūrybiniais atradimais ir įžvalgomis analizuodamas garsaus literatūros klasiko kūrinius.
Vertybių vertikalė
– Kodėl kūrybiniams ieškojimams pasirinkote V. Mačernio poeziją?
– Praeitais metais Lietuva minėjo šio poeto 100-ąsias gimimo metines. Nenuostabu, kad ta proga scenoje radosi ne vienas kūrybinis darbas, projektas, skirtas pagerbti mūsų žymaus Tautos poeto atminimą. Tiems, kas domisi mūsų kultūros šviesuoliais, manau, V. Mačernis visada buvo vienas iš ryškesnių šviesulių, kurio kūryba, galima teigti, įeina į mūsų literatūros lobyną.
– Kokios Jūsų įžvalgos, atradimai šio garsaus literatūros klasiko kūryboje?
– V. Mačernio poezija – vertybių vertikalė, kylanti į viršų. Tai galimybė patirti akistatą su savimi. Kai žmogaus vertybinis augimas vertikalus, jo asmenybė tampa lyg veidrodis. Nenuostabu, jog kartais jo eilės gali pasirodyti niūrios, skausmingos, liūdnos, slegiančios, netgi žeidžiančios. Bet ar tai nėra mūsų vidinio gyvenimo atspindys? Juk kiekvienas iš mūsų savyje turime tai, kas mums nepatinka, kas mus traukia labiau prie žemės, tai, su kuo kovojame. Mūsų pačių žemiškas purvas, savi skausmai, kančios atsispindi jo eilėraščiuose. Todėl per poeziją V. Mačernis tampa tarsi vedliu ir vietininku tos nepasiekiamos, bet jaučiamos Karalystės, kurioje vietos tamsumai nėra.
– Praėjusiais metais buvo minimos poeto Vytauto Mačernio 100-osios gimimo metinės, kartu su kolegoms paruošėte spektaklį „Vizijos“ pagal V. Mačernio eiles (teatras „ŠouXmas“). Kaip pristatymėte šią programą? Kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį?
– Dar prieš pradedant minėti V. Mačernio metus, rudenį, kartu su kolegomis Klaipėdos dramos teatre pristatėme poezijos spektaklį ,,Vizijos“ (teatras ,,ŠouXmas“) remdamiesi poeto kūryba. Spektaklio veikėjas Anthropos (Žmogus) (rež. Domininkas Malajavas) poeto eilėmis pasakoja apie jį aplankančias vizijas, kurios yra anapusinio pasaulio vaizdiniai. Jos, sumišusios su žemiškojo gyvenimo realybe, verčia susimąstyti ir aiškiau matyti tikrąją Žmogaus, o kartu ir Pasaulio esmę. Dėl to pagrindiniam veikėjui niūriuose gyvenimo tankumynuose neleidžia pasiklysti Mythos (Mitas), kurį spektaklyje įkūnija operos solistė Viktorija Stanelė.
Žmogus atsiduria tarp dviejų realybių: mitinio ir buitinio pasaulių. Žmogus tampa ir Visatos centru, ir pakraščiu, besistengiančiu išlaikyti darną padedant Logos (Logosui – žodis, kalba, mintis, protas), kurį įkūnija pianistas Saulius Šiaučiulis. Savo unikaliomis muzikinėmis improvizacijomis spektaklyje jis išlaiko susijaudinimo bei įtampos darną. O emocijų gamą papildo vaizdo projekcijos, kurias sukūrė dailininkė Laura Guokė. Su šiuo spektakliu praeitais metais gastroliavome po Lietuvą ir dalyvavome įvairiuose poeto šimtmečiui pagerbti skirtuose renginiuose.
Pavyzdys jaunajai kartai
– Klasiko, poeto V. Mačernio kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jo kūrybinės versmės savyje talpina daug prasmių? Jūsų nuomone, V. Mačernio asmenybė ir jo kūryba padeda esmingiau susipažinti su Lietuvos istorija?
– V. Mačernio filosofiškas požiūris į kasdienybę atsiskleidžia jo eilėse: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Tai bendražmogiškos temos, amžini klausimai, į kuriuos atsakoma kiekvienam individualiai. Jo sugebėjimas išlikti autentiškam ir tuo pačiu per tuometinius neramumus, Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos okupaciją išlaikyti ir neprarasti tikrosios prasmės, grožio, šviesos, rodo poeto tvirtą dvasinį gyvenimą. Šiuo požiūriu V. Mačernis – dvasios galiūnas. Nors eilėse kartais ir jaučiasi niūrios, gūdžios, skaudžios spalvos, bet visur yra pojūtis vilties, meilės, nuraminimo. Tai verčia susimąstyti, kad gerumo daigams dygti reikia tik atvirų širdžių, kurie gali skleistis net tamsiausiuose pelkynuose. Žvelgdami iš šiandienos perspektyvos galime palyginti, kaip šiandieninių neramumų kontekste nugrimztame į kasdienybės dumblą, kaip dažnai nusisukame nuo pačios esmės, pamirštame žmoniškumą.
– Jauniausio literatūros klasiko, naujosios lietuvių poezijos pradininko kūryba plačiai nagrinėjama mokomosiose programose: ne tik mokyklose, bet ir universitetuose bei įvairiose privačiose ar neformalaus švietimo ugdymo įstaigose. Jūsų nuomone, ką svarbiausia įsisavinti iš šio poeto kūrybos jaunajai kartai?
– Pirmiausia įsisąmoninti, kad V. Mačernis, kaip jaunas žmogus, buvo labai apsiskaitęs. Jis nuolat skaitė užsienio literatūros klasikų kūrybą, domėjosi tuometėmis aktualijomis, filosofija, vertė kitų užsienio kūrėjų kūrinius, mokėjo keletą užsienio kalbų. Jis jautė didžiulį žinių troškulį, skaitė daug knygų ir suprato, kad žmogaus esmė yra nuolatinis tobulėjimas, kopimas į viršų, dvasinis augimas. Galima pafantazuoti, kiek įtakos turėtų šiandieninės technologijos V. Mačernio kūrybai, kai internete, medijoje yra pilna visokios informacijos. Bet šiandieniniame informacijos pertekliaus amžiuje, manau, jis sugebėtų nepaklysti ir atskirti, kas tikra, kas ne. Būtent poeto dėmesys esminiams žmogaus būties dalykams ir yra pavyzdys mūsų Tautos jaunajai kartai.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Nuotr. iš „Bangos“ archyvo
