Kretingalės kultūros centro direktorės vizija – liaudies meno ir pramogų centras
Konkursą Kretingalės kultūros centro direktorės pareigas eiti laimėjusi Violeta Lisovaitė pasirengusi tiesti tiltus tarp seniūnijos bendruomenių, įstaigų ir kurti atvirą, šiuolaikišką liaudies meno ir pramogų centrą. „Kultūros darbuotojo užduotis – filtruojant per save visas įmanomas kūrybos ir meno formas pradžiuginti žiūrovą, meno mėgėją, įkvėpti jį“, – kalbėjo neseniai pradėjusi dirbti direktorė.
Kurti miestelio veidą
– Išsipildė svajonė vadovauti Kretingalės kultūros centrui. Kas motyvavo priimti šį iššūkį?
– Visada mačiau prasmę dirbti mažuose miesteliuose. O kad svajoju tapti direktore, man priminė Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė, laikinai dirbusi ir pas mus. Ji – pirmasis žmogus, mane įkvėpęs to siekti. Ne tik motyvavo, bet supažindino su visa sistema, pamokė. Tokių lyderių – gerų pavyzdžių kaip ji, dar neteko sutikti. Motyvavo ir Kretingalės bendruomenės narių palaikymas, visada skatino seniūnas. Kretingalės senjorai vieno susitikimo metu net slapta nubalsavo, jog turėčiau to imtis. Girkalių bendruomenė taip pat atkakliai prašė imtis vadovo pareigų, skatino bandyti ir artimieji. Tai kaip aš galėjau atsisakyti, nors dvejojau daug. Tai būtų buvę neteisinga prieš žmones, kuriems tarnauti aš atėjau.
– Kokia Kretingalės kultūros centro vizija Jūsų akimis, pagrindinė veiklos kryptis?
– Atviresnis, šiuolaikiškesnis liaudies meno ir pramogų Kretingalės kultūros centras, kuriame visada yra vietos bendruomenėms, jaunimui bei žodžio menui ir poezijai.
Ilgainiui galėtume tapti mažyte žodžio meno sostine, tuo pačiu kurtume ne tik savo, kaip kultūros centro, išskirtinumą, bet ir viso Kretingalės miestelio veidą.
Nutiesti tiltus su bendruomenėmis
– Dirbate čia 5 metus – esate susipažinusi su aplinka ir problemomis. Kas labiausiai trukdė?
– Negalime pasigirti, jog esame turtingi rėmėjų. Kultūros centro dislokacijos vieta taip pat ne iš geriausiųjų: netoli kiti kultūros židiniai – Kretingos ir Klaipėdos miestai. Kūrybiniai darbuotojai jau praradę kūrybinę ugnelę. Trūksta gebančių generuoti naujas idėjas, inovacijas, rašančių ir gebančių rašyti projektus. Trūksta scenografo, kad renginiai pagaliau įgytų meninį lygį – labai svarbu patenkinti žmonių estetinį poreikį. Tačiau viską galima pagerinti suformavus motyvuotų darbuotojų komandą ir atkakliai, nuoširdžiai dirbant. Norėčiau, kad Kretingalės kultūros centro vardas skambėtų iš gerosios pusės.
– Kokių permainų labiausiai reikia?
– Prarasta ir prasta komunikacija su vietos bendruomenėmis. Kai tik atstatysime ir nutiesime draugystės tiltus su Kretingalės, Plikių ir Girkalių bendruomenėmis, pamatysite labai gražių rezultatų. Bendra jėga ir kalnus nuverčia. Neabejoju. Bendruomenės – fizinis ir kūrybinis potencialas, į kurias mes turime labiausiai įsiklausyti, atliepti jų poreikius. Neįsivaizduoju, kaip be bendradarbiavimo su kitomis miestelio įstaigomis galima apskritai ką nors pasiekti kultūros srityje. Taip pat labai norėčiau suformuoti puikių, veržlių specialistų komandą, kad mano darbuotojai tobulėtų, aš – kartu su jais. Klaipėdos rajone yra bent keli kultūros centrai, į kuriuos norisi lygiuotis – būtų smagu, kad ir Kretingalės kultūros centras nebebūtų vertinamas kaip „silpnokas“. Palinkėsiu sau drąsos.
– Koks pirmasis darbas bus pradėjus vadovauti?
– Rasti tinkamą ir labai lankstų žmogų, kuris dirbs mano buvusiose Meno skyriaus vadovės pareigose. Susitikimas su visais darbuotojais, su bendruomenių pirmininkais. Šiems svarbiems pirmiesiems pokalbiams atsakingai ruošiuosi. Taigi laukia daug darbų.
Kūrybines ambicijas realizuos komanda
– Kas, Jūsų nuomone, yra kultūros darbuotojas?
– Kasdienybės pertraukų kūrėjas. Renginys ar kitas kultūrinis vyksmas yra ne kas kita, kaip kasdienybės pertrauka. Tuo ypatingai tikėjo dar mūsų senoliai, todėl labai daug pasaulėjautos dalykų užkodavo mūsų Rėdos rate, tradicijose. Kultūros darbuotojo užduotis – filtruojant per save visas įmanomas kūrybos ir meno formas, pradžiuginti žiūrovą, meno mėgėją, įkvėpti jį. Bet svarbiausia – kultūros darbuotojas yra bendruomenę mylintis žmogus.
– Ar manote, kad bus lengva suderinti kūrybines ambicijas su administraciniu darbu? Ar džiuginsite savo unikaliu balsu žiūrovus?
– Kūrybinėmis ambicijomis dabar jau užsiims mano komanda, aš padėsiu joms realizuotis. Visą dėmesį sutelksiu į vadovavimo sritį, nes man ji įdomi, nauja. Tikrai sudainuosiu dainą ar padeklamuosiu eilėraštį, kai norėsiu atitrūkti nuo popierinių darbų. Antai puikus pavyzdys – Gargždų kultūros centro direktorė V. Skuodienė, kuri spėja ir renginius vesti. Savo srityje mes įgudusios ir labai lanksčios.
Paauglystėje atradusi pašaukimą
– Papasakokite apie save.
– Esu kilusi iš Joniškio. Tai mano gimtasis miestas. Augau tikrame kaime, sugerdama į save visą kaimo kultūrą, žmonių mentalitetą, bet dar paauglė buvau įdarbinta Joniškio kultūros centre etnografe. Nuo mažens lankiau vaikų ir jaunimo teatrą „Bendraamžiai“, tapau to teatro garbės nare. Buvau nebloga skaitovė, renginių vedėja, atlikėja, šokėja, muzikantė, aktorė – viskuo, kuo tik įmanoma būti kultūros srityje. Nuo mažens save dalinau ir atidaviau scenai. Nors mokiausi labai gerai, galėjau tapti teisininke, bet pasirinkau daug kam nesuprantamą (dėl mažo uždarbio) kultūros kelią. Po renginių režisūros studijų pasilikau pajūryje – užgimė aukštaitės meilė žemaičių ir Mažosios Lietuvos kraštui. Yra tekę dirbti ir visai ne su kultūra susijusius darbus – ir šiandien labai gerbiu visų profesijų ir sričių atstovus, man patinka išklausyti žmones, jų istorijas.
Turiu ukrainietiško kraujo, todėl jaučiu pareigą palinkėti visiems greičiau sulaukti karo pabaigos. Ir nebijoti pabandyti atsigręžti į kultūrą – kiekvienam šalies gyventojui suvokti kultūros svarbą ir reikšmę mūsų kasdienybėje. Mūsų gyvenimas labai gražus, kol mes galime dainuoti, piešti, šokti ir kitaip kurti.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
