Nuopelnas Lietuvai: įvykusi bibliotekininko profesijos evoliucija

Valstybės atkūrimo dieną Gargždus apskriejo žinia: buvusi ilgametė Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana CIPARIENĖ Lietuvos prezidentūroje apdovanojama ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Šiuo metu į Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos magistro studijas įsigilinusi Diana sako, kad šis valstybinis apdovanojimas yra skirtas visai bibliotekininkų bendruomenei.

Nuveikti prasmingi darbai
– Kaip manai, kokie Tavo darbai paskatino Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociaciją teikti būtent Tavo kandidatūrą valstybiniam apdovanojimui?
– Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos vizija yra stipri organizacija, vieningai, atsakingai atstovaujanti ir reprezentuojanti viešąsias bibliotekas Lietuvoje ir užsienyje. Šią profesiją pasirinkau tik baigusi mokyklą ir 1988 metais atėjau dirbti į Klaipėdos rajono biblioteką. Bibliotekos tikrai neatrodė ir neveikė taip, kaip šiandieną.
Esu iš tų žmonių, kurie tikėjo ir šiandien tiki šia profesija, vertina kultūros ir bibliotekų paslaugų sektorių. Dirbdama šį „neprestižinį“ darbą tikrai nesitikėjau būti pastebėta ar kažkaip kitaip išsiskirti. Tiesiog dirbau tai, kas man turi prasmę. Mano inicijuoti ir su bibliotekų komandomis bei tarptautiniais partneriais įgyvendinti projektai skatina bendradarbiavimą, patirties dalijimąsi. Mūsų biblioteka iki pradedant eiti direktoriaus pavaduotojos pareigas neturėjo nė vieno užsienio partnerio, o šiuo metu pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Latvijos, Estijos, Lenkijos, Karaliaučiaus srities bei Ukrainos bibliotekomis. Mano iniciatyva buvo organizuojamos tarptautinės konferencijos J. Lankučio viešojoje bibliotekoje. Pati skaičiau ne vieną pranešimą Lietuvoje bei užsienyje ir pristačiau Lietuvą ir Klaipėdos rajoną, mūsų biblio­teką ir jos veiklas.
Buvau pirmoji Klaipėdos rajone, laimėjusi LR kultūros ministerijos edukacinę stipendiją, todėl 2016 m. dalyvavau JAV Ohajo valstijos sostinėje Kolambuso (Columbus) mieste vykusioje 82-ojoje Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) generalinėje konferencijoje ir asamblėjoje. Pajuokausiu, kad visus nuveiktus darbus gal bus galima aprašyti memuaruose, nors pavarčius „Bangos“ laikraščio puslapius gal ir neprireiks.
Mintydama apie apdovanojimą esu dėkinga kolegoms ir Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos pirmininkei Danguolei Abazoriuvienei, kuri nieko daug neaiškindama pasakė trumpai „esate verti, didžiuojamės ir džiaugiamės“. Džiaugiuosi, kad ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanoti ir mano kolegos Skuodo R. Granausko viešosios bibliotekos direktorius Jonas Grušas ir Raseinių M. Martinaičio viešosios bibliotekos direktorė Daina Sutkevičienė.

Emocijos visam gyvenimui
– Ką jautei eidama Baltosios salės taku priimti valstybinį apdovanojimą, kokios mintys sukosi galvoje, kas tuo ypatingu metu Tave palaikė? Ar reikšmingi po apdovanojimo Tau pasipylę sveikinimai socialinėje erdvėje?
– Šios Vasario 16-osios dienos emocijos liks visam gyvenimui. Reikėjo nepamiršti kvėpuoti… Gerai, kad už rankos tave laiko stipri vyro Aivaro ranka, o Baltojoje salėje šalia šypsosi pažįstami kolegos žemaičiai, su kuriais dirbdami nuolat dalijomės patirtimi, įgyvendinome ne vieną projektą ir jie prieš iškilmingą apdovanojimų ceremoniją taip pat jaudinasi ir klausia: „Kaip atrodau? Ar viskas gerai?“
Puikus jausmas, kai matai, kad pagerbiami tikri savo sričių profesionalai. Išgirdęs savo pavardę susikaupi, dar šmėsteli mintis „ar tikrai tai vyksta su manimi?“, įkvepi oro aidint plojimams ir eini.
Prezidento pasakyti pagarbos žodžiai mūsų profesijos atstovams sušildo širdį. Ir tada supranti, kad prieš daug metų pasirinkta profesija yra prestižinė. Bibliotekininko profesijos evoliucija įvyko: nuo knygų lentynose iki vertingų projektinių veiklų įgyvendinimo. Ir dar supratau, kad tai didžiulė atsakomybė. Šis pagarbos ženklas mano asmeniui yra pagarbos ženklas visai bibliotekininkų bendruomenei. Tai paskatinimas nenuleisti rankų, siekti tikslų ir dirbti prasmingą darbą su meile.
Noriu padėkoti visiems, kas džiaugėsi ir šventė kartu su manimi. Socialinė erdvė liejosi kaip patvinusi Minija, nešdama puikias emocija dėl to, kad esu vertinama, kad mane, pasirodo, žino dėl mano darbo bibliotekoje bei kitų kultūrinių veiklų. Šitiek patiktukų ir šiltų komentarų savo gyvenime neturėjau. Tai jūsų komplimentas bibliotekai, kultūrai ir aiškus kuriamos nematerialinės vertės rodiklis.
Šeimoje augome keturi vaikai, kurie mamos vedami auginome savo vidinius pasaulius. Knygų, muzikos ir aktyvios veiklos tikrai netrūko. O kalbant apie vertybes, kad ir kaip ko trūko kasdienybėje, buvome išmokę dalintis, džiaugtis ir palaikyti vienas kitą. Esu dėkinga mamai, broliams ir sesei, vyrui ir savo nuostabiems vaikams už tą gerumą ir šilumą. Jie yra tas energijos šaltinis, kuriame pasikraunu. Mokykloje turėjau nuostabius mokytojus, kurie mokė ne tik dalyko, bet ir gyvenimo. Gargždai yra tas miestas, kuriame sutikau savo pavyzdžius, jų ne vienas ir ne du. Pagalvoju apie gargždiškių Cirtautų, Sajų, Stasaičių ir kitas puikias šeimas, mokytojus, šviesuolius, literatus… Iš jų pavyzdžio semiuosi inteligencijos, dėmesingumo, sugebėjimo bendrauti, kantrybės, pagarbos žmogui.

Dera du pasauliai
– Dabar socialiniuose tinkluose madinga cituoti išeivijos menininką, avangardistą, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Joną Meką: „Aš ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot, nesu visai kvailas, maiše manęs neparduosit… Žemė yra ne tik išminta: ji yra pilna išminties. Miestuose per daug cemento…“ Esi pagalvojusi, o kas Tau artimiau: kaimo, miesto tapatybė?
– Esu miesto vaikas, integ­ruotas į kaimą. Šie du pasauliai puikiai dera. Kai mieste esi įsijungęs į veiklas, visuomeninį gyvenimą, gyveni visai kitokiu tempu, net ir poreikiai kiti, tai grįžęs į kaimą supranti laiko tėkmės skirtumus. Čia viskas paprasta ir taip ramina. Kiekvienas augalas ar užklydęs į sodybą paukštelis, žvėrelis yra paprastas gamtos stebuklas. Tai stebina ir džiugina. Dabar tas laikmetis yra nuostabus tuo, kad pasitelkdami technologijas galime būti miestiečiais kaime. Traškant malkoms krosnyje prisijungiu kompiuteriu į nuotolines paskaitas ir klausausi universiteto profesorių, diskutuojame ir atveriame mokslo, kultūros pasaulį. Perfrazuojant Joną Meką „Pažinimas yra besikūrenančioje krosnyje“. Man lengva persiorientuoti. Galiu atlikti ūkiškus darbus ir su tokiu pat užsidegimu padiskutuoti su profesoriumi. Beje, tie žmonės bendrauja be jokios arogancijos ir susireikšminimo, nors gyvenime yra pasiekę labai daug.
Nuostata neišduoti savęs
– Simboliška, kad Vasario 16-osios iškilmės Vilniuje buvo pabaigtos iškilmingu koncertu „Begalinis skrydis“, kuriame dalyvavo šalies vadovai, įvairūs svečiai, taip pat ir valstybinių apdovanojimų laureatai. O kokį ateities skrydį įsivaizduoji pati?
– Valstybės atkūrimo dienai vieni iškiliausių Lietuvos muzikinių kolektyvų – šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir choras „Jauna muzika“, vadovaujami ir diriguojami maestro Modesto Barkausko ir Vaclovo Augustino, parengė vien lietuviškos muzikos programą. Iškilmingo koncerto „Begalinis skrydis“ globėjas – J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Šiurpo oda nuo muzikos ir emocijų. Įamžinta tragiška Dariaus ir Girėno skrydžio istorija. Sužavėjo panaudota žemaičių daina „Oi, eisiu eisiu“ bei Gražinos Sviderskytės knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ dokumentų fragmentai. Tai tie kultūros perlai, kuriais mėgaujamės ir didžiuojamės. Anot Jono Meko, „Kultūra yra basose kojose“. Tiesa ta, kad kultūra nėra vien tik biblioteka, kultūros centras ar muziejus. Tai mes, mūsų aplinka, mūsų bendravimas…
Visada turėjau vidinę nuostatą „neišduoti savęs“, kaip žmonės sako, esu su charakteriu, turbūt čia mano žemaitiškas būdas lėmė, kad esu atvira ir tiesmukiška, dėl to gyvenime nukentėjau, bet toks mano kelias. Nepataikausiu ir dabar kalbėdama apie šiandieninį politikos ir kultūros santykį. Tas įsivaizdavimas, kad kultūra yra sektorius, kuriam gali vadovauti bet kas, mane pribloškia. Kultūra neatsiranda per vieną dieną. Tai ilgas ir nuoseklus darbas, tarnystė žmonėms, vartotojams. Sugriauti galima labai greitai, bet sukurti užtruks laiko, o neatsakingai elgdamiesi galime ir negrįžtamai prarasti tai, kas ilgus metus puoselėta… Šiuo metu mėgaujuosi Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos magistro studijomis ir kuriu naujus savo ateities planus. Linkiu visiems kultūros žmonėms pozityvios energijos, kūrybiškumo ir išdidžiai nešti savąją šviesą.

Kalbėjosi
Vilija BUTKUVIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.