• 27 rugsėjo, 2022
|

Jolita Vaitkutė: nuo politikos iki menininkės karjeros

Apie daržovių hierarchiją, jos favoritą burokėlį, daržovių pranašumą prieš vaisius kuriant paveikslus, palaikymą Ukrainai ir visa ko pradžią – ištirpusį, tėčio parneštą šokoladą. Gausus vitaminų ir negirdėtų kūrybinio kelio detalių interviu su žinoma Lietuvos menininke Jolita Vaitkute, kurios parodą „Alkani meilės“ galima aplankytu Klaipėdos Akropolyje.  

Politika domino nuo paauglystės

Savo kūrybinį pašaukimą gana anksti atradusią žinomą menininkę Jolitą Vaitkutę, nuo paauglystės domino ir politiniai momentai – valstybės valdymas, politiniai sprendimai ir realijos. Anot kūrėjos, politiniai santykiai kuria istorinius tiltus – iš praeities į dabartį, kuriuos suprasti ne tik įdomu, bet ir svarbu.

„Augau kaip aktyvi pilietė, man buvo įdomu kas vyksta pasaulyje ir kokios mano šaknys, kokia mano pilietybė, koks mano identitetas. Negaliu pasakyti, kas padarė didžiausią įtaką man, bet aš pamenu tokį laikotarpį, kai galvojau tapti politike. Tuomet man buvo gal 16 metų kai svarsčiau apie politikės karjerą. Tuo metu dirbau su nevyriausybinėms, jaunimo politikos organizacijomis“, – sako menininkė Jolita Vaitkutė.

Kūrėjos teigimu, nors paauglystėje turėtos politinės ambicijos buvo gana ryškios, visgi vizualinė kūryba yra tikrasis kelias.  

Ukrainai galima padėt įvairiai

Pasauliui išgyvenant didžiausius politinius pokyčius nuo Antrojo Pasaulinio karo laikų, skaudūs suvokimai ir karo vaizdai netikėtai tapo realybe esančia visai šalia. Anot žinomos kūrėjos, nors menininko profesija iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai naudinga ir reikalinga karo akivaizdoje, visgi, kurianti bendruomenė gali daug.

„Galvojant apie esamą ir visas gyvenimo sritis apimančią situaciją, jaučiama dviejų taškų beprasmybė. Pirma – vidinė, kai atrodo, kad nieko negali pakeisti, nes galbūt tavo darbas, kurį darai, lyg ir beprasmiškas. Nes yra žmonės, kurių profesijos svarbesnės ir jie gali labai tiesiogiai padėti, būti įvykių epicentre, o tarkim kūrybininkai ir jų darbai – nublanksta. Visgi, manau, kad pirmiausia reikalinga pozicija, kurią reikia savyje priimti – aš galiu padėti ir tie maži dalykai gali būti labai svarbūs“, – sako žinoma kūrėja Jolita Vaitkutė.

Anot kūrėjos, šiuo metu ypatingai svarbi užduotis kiekvienam kūrėjui, menininkui, žinomam žmogui, turinčiam gausų draugų ir sekėjų ratą – skleisti teisingą informaciją, šviesti žmones, dalintis istorijomis ir padėt susivokti, atskirti dezinformaciją. Kiekvienam šiuo metu aktyviai viena ar kita forma palaikančiam Ukrainą menininkė linki išlaikyti emocinį stabilumą ir neprarasti vidinės motyvacijos kuriant gerus darbus nuolat.

Kūrybą maistu įkvėpė ištirpęs šokoladas

Atvirame interviu menininkė priminė – jos kūrybinis kelias nėra pažymėtas studijų diplomu. Anot autorės, priimtas sprendimas nesiekti diplomo atėjo natūraliai ir netapo kliūtimi kūrybai.

„Baigiau mokyklą jau turėdama savo portfolio. Piešiau būdama moksleivė, dariau daug dalykų, iliustravau – mano portfolio jau tuo metu buvo įdomus net reklamos agentūroms. Po to pradėjau kurti įvairius darbus klientams. Kadangi nusprendžiau nestudijuoti – ieškojau praktikos arba darbo reklamos agentūrose, „production house‘uose“. Siunčiau savo portfolio visoms agentūroms ir mane pakvietė atlikti praktiką. Nesijaučiu blogiau ar prasčiau jo neturėdama. Beje, aš turiu menininko, meno kūrėjo statusą – valstybė yra pripažinusi mane kaip profesionalaus meno kūrėją“, – sako J. Vaitkutė.

Joniškyje augusi menininkė pasakoja, kad pagrindinė jos veikla mokyklos metais buvo piešimas. Iki 6 valandų per dieną iš pradžių pieštukais, vėliau kitomis technikomis, o dabartinė kūrybinė kryptis gimė gana netikėtai.

 „Piešimas maistu atsirado taip, kad mano tėtis nupirko šokolado, aš sirgau ir jis ištirpo. Tą ištirpusį šokoladą aš paliečiau pirštu ir supratau, kad tai gali būti kažkokia technika. Tai ir buvo TAS MOMENTAS ir aš apsidžiaugiau, kad galėsiu dabar piešt ir viską suvalgyti. Vėliau viskas plėtėsi ir po truputi mano maisto darbai tapo daiktų darbais, didžiulėmis instaliacijomis“, – apie vieną esminių kūrybinio kelio momentų pasakoja menininkė.

Namuose valgom maistą – ne portretus

J. Vaitkutė savo kūrinius sugalvoja eksperimentuodama virtuvėje, tačiau vyrui gamina maistą – ne savo portretus.

„Namuose valgom civilizuotai – nevalgom visų „foodartų“ ir net per Valentino dieną, aš savo vyrui, deja, nepateikiu besibučiuojančio mūsų portreto. Tikrai nemažai dirbu su maistu, man patinka pats principas, idėja, kad gale visko galima pasidaryti troškinį ir viską suvalgyti“, –  kalba menininkė.

Anot kūrėjos, daržovės žmonių portretams yra tinkamos žvelgiant ir iš kitos perspektyvos – daržoves pažįstame, nuolat pjaustome, nuolat valgome, jos neturi jokio neigiamo faktoriaus.

Daržovių hierarchija meno neįtakoja
Meno kūriniuose įprasta ieškoti prasmių ir pateisinimų kiekvienam autoriaus sprendimui. Paklausta ar kada nors domėjosi daržovių hierarchija autorė atviravo gana gausiai ieškojusi ir radusi informacijos, tačiau visgi pirmenybę teikusi vizualiniam daržovės vaizdui, koloritui.

„Iš tikrųjų aš esu pa’google’inus visas daržoves, nes tiesiog visos jos karalienės ir karaliai. Bet pripažinsiu, kad daugiausia atsižvelgiu į vizualinį vaizdą, kaip atrodo ta daržovė ir kaip ji techniškai man veikia, tai yra mano dažai ir ne visos daržovės tinka. Kai kurios daržovės per minkštos, per šlapios. Nueinu į parduotuvę ir renkuosi, čiupinėju daržoves, ieškau tinkamiausios. Mano darbuose yra veidai – tai pakankamai sudėtingi objektai, todėl renkuosi tikrai akylai“, – sako Jolita Vaitkutė.

Anot menininkės, daržovės favoritės kūrybine prasme ji neturi, tačiau labai patinka burokėliai dėl savo sodrios spalvos. Autorė teigia išmokusi elgtis su daržovėmis ir tinkamiausiai jas paruošti kūrybiniam procesui – vienas palaikyti šaldytuve, kitas tinkamai supjaustyti.

********

Jolita Vaitkutė (g. 1995 m. Joniškyje) kuria instaliacijas, performansus, iliustracijas, portretus, naudodama netradicines medžiagas: maisto produktus, žemės grumstus, įvairius objektus ar šiukšles. Menininkės darbai atspindi politines ar visuomenės gyvenimo aktualijas, pažymi istorinius įvykius. Dauguma autorės darbų yra trumpaamžiai ir po eksponavimo sunaikinami. Jolita jau pristatė savo garsiuosius ir visai Lietuvai puikiai žinomus Žemaitės, Čiurlionio, Lansbergio ir Basanavičiaus portretus, kurie jau pavirtę į spaudą puošia ne vieno lietuvio aprangą. Sukūrusi tiek daug parodų bei instaliacijų, tokių kaip „Pabudę iš knygų“ Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei „Anglių miškas“ eksponuotas Nidoje esančiame miške. Nuo gruodžio iki vasario žinomos menininkės parodą „Alkani meilės“ Pajūryje pristatė projektas „Klaipėda – Europos jaunimo sostinė 2021“.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių