Judrėniškei tautodailininkei tapyba buvo egzistencinė būtinybė

Judrėnus garsinusi savamokslė tapytoja Irena Viliutė nebesulaukė kovo 4 dienos – 77-ojo gimtadienio. Užgeso pernai prieš Kalėdas. Beveik trečdalį gyvenimo praleidusi šiame miestelyje tapė jo apylinkių peizažus, senąsias sodybas, gėlių žiedus. „Iš visų jos darbų sklinda ramybė ir nebylus raginimas džiaugtis šia akimirka, ką matai, kur esi ir kad iš viso esi“, – sakė menotyrininkė Regina Šiurytė-Šimulienė. Pasak ją mylėjusių judrėniškių, I. Viliutė – Judrėnų spindulėlis, traukęs visus savo šviesa ir šiluma.

Kūrybinė aistra – iš gamtos

Tautodailininkę I. Viliutę pavasario žydėjimas džiugino – ji dievino gėles ir šias augino darželyje. O žiemą jų žydėjimą pratęsdavo drobėse. Meniškos sielos Irena įkvėpimo ieškojo gamtoje. Ir profesiją su ja susijusią pasirinko – tuometėje Žemės ūkio akademijoje įgijo žemėtvarkininkės diplomą. Dirbo Latvijoje, kur grožėjosi kraštovaizdžiu, bet sugrįžo namo į Butkus karšinti pasenusių, pasiligojusių tėvų. Vadino save apsigimusia kaimiete – liaudiška pasaulėjauta, meilė tėviškei skleidėsi jos paveiksluose. „Kas į „dūšią“ ateina, ir išlieju“, – sakydavo ji. Dažnai menininkės teptuką vedžiojo vaizdiniai iš praeities: grakštūs žirgai prie senų, tvarkingų arklidžių, senoviniai šieno žaginiai, gimtinės vandenys…

Judrėnuose savo rankomis susikurtuose kukliuose menininkės namuose, tuo pačiu ir dirbtuvėlėse, buvo gera visiems – ji šiltai priimdavo kiekvieną. Ir man, „Bangos“ korespondentei, ne kartą teko patirti šią malonę. Klausydamasi paveikslų istorijų, stebėjausi jos savitu pasaulio suvokimu, gyvenimo būdu. Dėkodavau už tuos susitikimus – visi negerumai atslūgdavo su ja pabendravus.

I. Viliutė savo kūrybos 30-mečio laukė labiau nei 70-ojo gimtadienio, tačiau nebijojo senti. „Dabar nepadarysiu to, ką prieš 20 metų padariau. Senatvė. Normalu. Aš kol kas ja džiaugiuosi, nors dėl suprastėjusio regėjimo sunku tapyti sodybas. Bet kol matysiu, gėles tapysiu. Tapyti man norisi kaip ir anksčiau“, – kalbantis prieš 7 metus prisipažino Irena.

Ji tapė dėl „dūšios“ – apie pinigus negalvojo: galėjo paskolinti paveikslą, jeigu kam reikėjo papuošti savo interjerą. Tapyba suteikė gyvenimo pilnatvę.

Pranašiškas ženklas

Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos narė I. Viliutė dalyvavo rajono ir respublikinėse tautodailininkų parodose. Prieš 4 metus Gargždų krašto muziejuje kaimo menininkė surengė savo autorinę parodą „Metų laikai“. Čia buvo eksponuojami paveikslai iš viso kūrybinio laikotarpio, išjausti, nuoširdūs.

Jame buvo ir paveikslas „Vasara“, kuriame sroveno omega formos upelis – pranašiškas pabaigos ženklas. Menotyrininkė Regina Šiurytė-Šimulienė tuomet kalbėjo, jog paveiksluose meniškai užfiksuota Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, S. Dariaus tėviškės vaizdai – aplinką reprezentuojantys objektai taps istorijos dalimi. I. Viliutė mėgo tapyti ir atskleisti Dievo namų didybę. Parodos akcentas buvo didelio formato paveikslas „Judrėnai Dievo glėby“. „Jį tapiau į miestelį žvelgdama nuo kalnelio. Iš anapusybės – Aukščiausiojo šviesa. Manyje visada yra Dievas, visada juo pasikliauju, nors ne visada nueinu į bažnyčią“, – prieš 4 metus atskleidė menininkė. Judrėnų bažnyčioje yra jos nutapytas didžiulis paveikslas sakraline tema.

R. Šiurytė-Šimulienė tuomet kalbėjo, jog nepriklausomai nuo kintančio metų laiko paveiksluose jaučiama vidinė autorės ramybė ir darna, iš anapusybės sklindanti šviesa, paliečianti kiekvieną, pažvelgusį į kūrinį. „Kuklioje menininkės buityje gimstantys paveikslai liudija kūrybinę aistrą, kuri nepaiso jokių kliūčių“, – parodos atidaryme pastebėjo menotyrininkė.

Traukė nuoširdumu ir optimizmu

Buvusios Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinės mokyklos direktorės Irenos Račkauskienės atmintyje išlikusi šviesi tautodailininkės I. Viliutės asmenybė. „Kai ji apsigyveno Judrėnuose, pagalvojome, jog galėtų vaikus mokyti dailės pradmenų, pajusti meną. Buvo galimybė skirti lėšų neformaliajam ugdymui – dailės užsiėmimams. Nedaug tai buvo pamokų, nedidelis atlygis, bet ji dirbo ne dėl pinigų. Iš savo kuklaus uždarbio netgi nupirkdavo mokiniams dailės priemonių, nors mes stengėmės jomis aprūpinti, – dalijosi prisiminimais buvusi pedagogė. – Su vaikais dirbo namuose – šie buvo aplipę kaip bitelės. Visi jai buvę geri, drausmingi ir tvarkingi. Kelerius metus tautodailininkė ugdė mokinius.“

Nė vienas iš jų nepasirinko menininko kelio, tačiau šio šviesaus, šilto žmogaus trauka liko. „Tautodailininkė buvo apdovanota šviesa ir gebėjimu ją skleisti visur, – dėstė pašnekovė. – Mes lankydavomės menininkės namuose, teiraudavomės, ar nereikia nuvežti į miestą. Ir visada ji su šypsena pasitikdavo. Pabendravę pasikraudavome energijos.“

I. Viliutė mokyklos bendruomenei padovanojo savo kūrinių. Vienas iškeliavo į Prezidentūrą, poniai Almai Adamkienei, kurios fondas globojo Judrėnų mokyklą. Kitas jos paveikslas pasiekė Lietuvos aviacijos muziejų. I. Račkauskienė džiaugėsi brangia dovana – jubiliejaus proga šios tautodailininkės nutapytu paveikslu, kuriam suradusi gražiausią namų erdvę.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos Judrėnų Stepono Dariaus ugdymo skyriaus vadovė Kristina Ruškienė kalbėjo: „Niekada nesiskundė, visada rasdavo pateisinimą savo sunkios situacijos priežasčiai. Optimistė, su šypsena, norėjo bendrauti ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Kartais pasisiūlydavo ką nors padėti (gyvenome kaimynystėje), kad galėtų pabendrauti. Kai būdavo sunku, pagalvodavau, jog reikia mokytis iš jos – matyti šviesą, o ne šešėlius. I. Viliutė nusipelnė „Lietuvos kaimo spindulio“ apdovanojimo.“

Savitas požiūris į pasaulį

Judrėnų filialo bibliotekininkė Janina Jokšienė įsitikinusi, kad apie I. Viliutę verta knygą parašyti. „Mūsų dailininkė (taip ją vadino judrėniškiai) – Judrėnų spindulėlis. Ateidavo į biblioteką, dalyvavo renginiuose, viename projekte mokė vaikus ir suaugusiuosius piešti, – dėstė pašnekovė. – Mūsų sūnus Edmundas mokykloje lankė dailės būrelį, kur Irena mokė tapybos pradmenų. Pramoko – namuose yra jo paveikslų. Sūnus gerbė ir mylėjo dailininkę. Baigęs mokyklą, studijas, lankydavo ją – turėjo apie ką pasikalbėti.“

Pasak J. Jokšienės, menininkė buvo nereikli savo buičiai. Ji nenorėjo imti pašalpos – sakydavusi, jog kitiems reikia labiau, nors gavo itin menką pensiją. I. Viliutė mėgo knygas apie gamtą, ypač apie paukščius, žuvis, domėjosi liaudies medicina. „Geros „dūšios“ buvo – tikriausiai ji niekada nėra nieko įžeidusi ar blogo žodžio pasakiusi. Švelnumo įsikūnijimas – mes ją mylėjome“, – patikino bibliotekininkė.

Linksmų ir skausmingų akimirkų prisiminė buvusi artima I. Viliutės kaimynė Jolanta Rapolavičienė. „Mes kartu gerdavome arbatą. Buvo linksma, turėjo gerą humoro jausmą – traukdavo žmones, bet nemėgo tų, kurie apkalbėdavo. Dailininkę vadinome močiute, o ji mūsų vaikus – anūkais. Giminės jos beveik nelankė. Yra prasitarusi, kad vieniša liko, nes tėvams neįtiko jos pasirinkti vyrai. Mus sveikindavo su gimtadieniu, ir mes ją. Gaila, kad ji nebesulaukė 77-ojo.Visada buvome šalia ir stengėmės padėti, sakė, kad mes angelai, – kukliai prisipažino pašnekovė. – Stebino dailininkės darbštumas: pati nusidažė namelį, susiremontavo virtuvėlę, apmūrijo šulinio rentinį. Anksčiausiai už kitus pavasarį pasisodindavo bulves. Ji niekada nesiskundė savo buitimi“, – prisiminimais dalijosi Jolanta.

J. Rapolavičienė pasakojo, kad tautodailininkė traukdavo jų vaikus – dukros Kamilė ir Raminta mokėsi piešti. I. Viliutė buvo ne tik menininkė, bet turėjo ir pedagogės gyslelę.

Stebino jos atlaidus požiūris į pasaulį, į žmones: jeigu kartais kas ką pavogdavo, ji sakydavusi, jog tam žmogui gal labiau reikėję. Savitai vertino ir mediciną – nenorėjo gerti tablečių, stengėsi išsigydyti žolelėmis, kompresais – tik liaudiškomis priemonėmis. „Kartą buvo stipriai susimušusi nugarą, koją. Nuvežėme į ligoninę, o ten nuėmus tvarsčius pabiro lapai. Daktaras nustebęs paklausė, iš kur mes ją atvežėme, – prisiminė J. Rapolavičienė. – Mes ne kartą ją lydėjome į ligoninę. Ten lankė mūsų dukros, ateidavo ir sūnėno Valdemaro žmona Birutė. Dailininke labai rūpinosi seniūnas Zigmantas Siminauskas.“

I. Viliutės sveikata vis silpnėjo. Dėl prasto regėjimo ji nebetapė 3 ar 4 metus. Iš pradžių dar matė šešėlius, vėliau apako. Ją ištiko du insultai. Užgeso ligoninėje pernai prieš Kalėdas. O juk dar tas karantinas – ribojimai ir laidotuvėms.

„Palaidojo sūnėnai Veiviržėnų kapinėse, šeimos kape. Kitą dieną atvykome pasimelsti už savo gerą kaimynėlę“, – sakė J. Rapolavičienė.

• Tautodailininkė I. Viliutė gimė 1944 m. kovo 4 d. Klaipėdoje. Žemės ūkio akademijoje baigusi žemėtvarkos studijas išvyko dirbti į Latviją, o vėliau grįžo pas tėvus į Butkų kaimą. Nuo 1994 m. persikėlė į Judrėnus. 2008 m. tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nominacijoje „Kaimo menininkas“ nugalėtoja. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1983 m. Dalyvavo rajoninėse ir respublikinėse tautodailininkų parodose. 2017 m. Gargždų krašto muziejuje surengta I. Viliutės autorinė paroda „Metų laikai“.

KOMENTARAI

• Menotyrininkė R. Šiurytė-Šimulienė: „Tautodailininkės I. Viliutės tapybos darbuose vyravo gamtos motyvai: Judrėnų apylinkių peizažai, senosios sodybos, gėlių žiedai. Paveikslus vienijantis bruožas – savitai pagauta ir perteikta šviesa, pritraukianti žiūrovo akį. Irenai savo darbuose pavyko atskleisti ne tik subtilius gamtos gyvybės pulsavimo virpesius, bet ir prabilti į žiūrovą giedria emocija. Iš visų jos darbų sklinda ramybė ir nebylus raginimas džiaugtis tuo, ką šią akimirką matai, kur esi ir kad iš viso esi. Ne kartą mąsčiau, iš kur tautodailininkė savo nelengvame gyvenimo kelyje sėmėsi tos šviesos? Besikalbant aiškėjo, kad tapyba jai buvo egzistencinė būtinybė. Ne pramoga, ne būdas tiesiog atsipalaiduoti, o galimybė gyventi ir patirti. Todėl kartais buvo tapoma ant to, ką pavykdavo po ranka rasti, ir tokiais dažais, kurie tuo metu buvo (nemažai jos paveikslų nutapyti buitinės paskirties dažais). Dėl tos pačios priežasties, pradėjus silpti regėjimui, kai jau nebeliko galimybės tapyti peizažų, I. Viliutė tapė gėlių žiedus. Neblėstantis noras įminti gyvybės paslaptį.“

• Judrėnų seniūnijos seniūnas Z. Siminauskas: „Tautodailininkė Irena Viliutė savo kūryba garsino Judrėnus. Tai unikali asmenybė – visada ramiai, subtiliai reagavusi į situacijas. Menininkė ieškojo dvasinės harmonijos ir siekė ją išlaikyti. Ji stengėsi su visais sutarti, nieko neužgauti. I. Viliutės nuoširdus sąlytis su gamta, žmogumi išliko jos kūriniuose.

  Ji gyveno kukliai – užteko tiek, kiek turėjo. Gyveno pagal save – nenorėjo, kad ją mokytų kiti, bet to neparodydavo. I. Viliutė – menininkė ir gyvenimo mokytoja. Tokią aš ją pažinojau.“

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO (iš „Bangos“ archyvo) ir Gargždų krašto muziejaus archyvo nuotr.