Muzikos pašauktam vadovui administruoti nebuvo lengva

Bronislovą Rutę, Dauparų himno autorių ir Gargždų himno bendraautorių, šią žemę palikusį beveik prieš ketvirtį amžiaus, iki šiol prisimena bendraamžiai, bendraminčiai, bičiuliai. Įsimintinas jo ir Vlado Dromanto duetas skambėjo ne tik rajono kultūros namų salėse, bet ir televizijos koncertuose, jo vadovaujama Dauparų kaimo kapela taip pat buvo žinoma Lietuvoje. Šis vadovas, muzikantas, dainininkas ir muzikos kūrėjas įmynė gilias pėdas Klaipėdos rajono kultūroje.

Kūrybos ištakos – Dauparuose
Siauras kelias po uosiais,
Sena mokykla…
Praeitis tų dienų daug mena –
Tu sustok, paklausyk!
Nebaigta dar daina, kiek širdžių dar po uosiais stuksena.
B. Rutės bendraamžiai, bendraminčiai iki šiol prisimena šiuos jo sukurtus Dauparų himno žodžius ir muziką. Anuomet mirties metinių dieną būrelis daupariškių saviveiklininkų jį užtraukė prie Bronislovo kapo Laugaliuose, žadindami jo atminimą.
„Dauparų kultūros namuose, kur kelis dešimtmečius meno kolektyvams vadovavo B. Rutė, visas šventes pradėdavome šiuo himnu. Įrėmintas jo tekstas kabojo salėje ant sienos“, – prisiminimais dalijosi daupariškis V. Dromantas.
Muzikalioje šeimoje užaugęs, dainą mėgstantis Vladas su Bronislovu susipažino praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje pradėjęs dirbti Dauparuose – vadovauti kolūkiui. B. Rutė tada buvo priimtas kultūros namų meno vadovu.
Apie 30 metų V. Dromantą su B. Rute siejo draugystė ir meilė dainai – nuo pažinties pradžios iki paskutinės bičiulio gyvenimo dienos. Įsimintinas Bronislovo ir Vlado duetas – jų dainos apie Tėvynę, gimtinę, mamą, meilę skambėjo ne tik Klaipėdos rajono kultūros namų salėse, bet ir televizijos koncertuose. Šis duetas žmonėms asocijavosi su tuomet populiariais atlikėjais Edmundu Kuodžiu ir Jonu Girijotu, netgi kelias jų dainas dainavo. „Mūsų balsai sutapo – mes tobulėjome“, – sakė pašnekovas.
Pasak buvusio B. Rutės bendramokslio rudaitiškio Algirdo Pronckaus, Bronislovas buvo apdovanotas išskirtiniu balsu – sodriu baritonu. „Studijų metais mes kartu dainavome tuomečio Klaipėdos medienos kombinato kapeloje, statybos tresto kultūros namų kapeloje, dalyvavome televizijos laidose“, – prisiminė A. Pronckus.

Siekė meninio lygio
Pirmą kartą B. Rutės ir V. Dromanto duetą pastebėjo respublikinio žemės ūkio saviveiklininkų konkurso komisija ir pakvietė į televiziją, taip pat ir Dauparų kaimo kapelą, kuri irgi buvo žinoma Lietuvoje. Kitą kartą duetas koncertavo Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, koncertą transliavo per televiziją. „Tai buvo neeilinis įvykis, bet ko ten nekvietė – turėjo būti aukštas meninis lygis, – patikino V. Dromantas. – Bronius dirbo iš širdies planingai siekdamas saviveiklininkų kolektyvų meninio lygio. Jis geranoriškai, su meile, širdingai sugebėjo išreikalauti to, ko siekė kūryboje.“
Muziką mylintis B. Rutė ir pats ją kūrė. Dauparų himnas – pirmasis jo kūrinys. „Bronius taip pat sukūrė dainą apie Gargždus (tekstą ir muziką), kurią pats dainavo, – atskleidė V. Dromantas. – Jis parašė muziką Vytauto Rimavičiaus eilėms apie Gargždus – gimė himnas mūsų miestui. Daug metų vietinio radijo laida prasidėdavo šio posmais. Dabar himnas primirštas.“
B. Rutė kūrė ir muziką kapelai.
Nepriklausomybės metais jis taip pat sukūrė muziką kelioms giesmėms. B. Rutė, V. Dromantas ir keturios ansamblio dainininkės šią programą pristatydavo prieš Velykas, Kalėdas rajono įmonių, įstaigų kolektyvuose – tai buvo itin populiaru.

Vadovo karjera netraukė
Našlės Jadvygos Rutienės namuose Gargžduose stovi pianinas, kuriuo grojo Bronislovas. Ir tai ženklas, kad muzika buvo neatsiejama šeimos gyvenimo dalis. „Bronius iki pietų sėdėdavo namuose ir kurdavo: keli akordai pianinu – ir tyla – reikėjo užrašyti muziką. Vėl barkštelėjimas – ir tyla. Nebeiškentęs kaimynas taip trinktelėjo šluotkočiu per senus sovietinius radiatorius, kad net subildėjo. Suprask: nei melodijos, nei grožio“, – šypsodamasi kalbėjo našlė.
Jadvyga su Bronislovu susipažino tuometės Valstybinės konservatorijos Muzikos fakultete uostamiestyje, studijuodama lietuvių kalbą, literatūrą ir muziką. Ji buvo trečiakursė, o Bronislovas – pirmakursis, nors 7 metais vyresnis. Tuometėje S. Šimkaus muzikos mokykloje buvo baigęs chorinio dirigavimo, triūbos specialybės mokslus ir įgijęs saviveiklinio orkestro vadovo ir vaikų muzikos mokytojo diplomus. „Bronius siekė baigti ir aukštąjį mokslą, todėl įstojo į ką tik uostamiestyje atidarytą Muzikos fakultetą. Čia jis pasirinko studijuoti kultūros- švietimo darbą, chorinio dirigavimo specializaciją“, – atskleidė J. Rutienė.
Iš Darbėnų, Kretingos rajono, kilusio B. Rutės pašaukimas buvo muzika, daina. Iš šešių vaikų šeimoje jis su seserimi Zita pasirinko šį kelią.
Po poros metų draugystės Jadvyga ir Bronislovas susituokė ir įsikūrė Gargžduose. Studijų metais vyras įsidarbino Dauparų kultūros namuose meno vadovu, o 1975 m. baigęs Muzikos fakultetą buvo paskirtas Gargždų kultūros namų direktoriumi. „Pastatas naujutėlis – ką tik atšvęstos įkurtuvės. Reikėjo budėti šokių vakaruose. Sykį išsiskirsčius šokėjams žiūri – pradegintos užuolaidos. Kitą kartą rūpesčių sukėlė užsikimšęs kanalizacijos vamzdis, dar kažkas iš darbuotojų pasigėrė. O juk Bronius norėjo, kad viskas būtų tvarkinga – sunku jam buvo vadovauti. Ir aš nepritariau, kad vadovautų“, – dėstė J. Rutienė.

Pareiga – aukščiau už viską
Administracinis darbas atėmė energijos ir laiko, kurio trūko mėgstamai muzikai, dainai, ir B. Rutė atsisakė vadovo pareigų. Jis grojo trimis instrumentais – pianinu, akordeonu, trimitu, dainavo ir kūrė muziką. Bronislovas dirbo meno vadovu Dauparų kultūros namuose, muzikos mokytoju Veiviržėnuose, Šiūpariuose, Gargždų muzikos mokykloje. Jis dainavo Klaipėdos statybos tresto kultūros namų kapeloje, su kuria ne kartą koncertavo Veng­rijoje – sovietmečiu tai buvo išskirtinis dalykas.
„Bronius buvo labai pareigingas – sąžiningai atlikdavo savo pareigas“, – pastebėjo J. Rutienė. Ji prisiminė, kai Gargždų kultūros namuose vienos choro repeticijos metu šiam vadovavęs vyras jai pasakė pastabą, kad nekalbėtų, tuo nustebindamas choristus. Kitą kartą Jadvygai prireikė jo pagalbos, todėl atėjo į Muzikos mokyklą, kur tuo metu vyras repetavo su pučiamųjų orkestru. „Atidariau klasės duris ir paprašiau ateiti, bet Bronius liepė eiti namo, nes turi groti su vaikais. Pyktelėjau, kad mano reikalai jam nesvarbūs – iš karto galėjo paleisti mokinius. Tik vėliau supratau, kad tai mano jaunatviškas maksimalizmas“, – šypsojosi pašnekovė.
Pasak B. Rutienės, Bronius, žemaitis, buvo labai ramaus būdo. „Aš – nuotaikos žmogus, nesu švelni. Man varė pyktį vyro ramumas – aš viską tiesiai drožiau, o jis tylėjo. Nesupratau, kaip ištveria. Aš išsisakydavau, o jis ilgai širdyje nuoskaudas nešiojo. Manęs klausdavo, kodėl taip galėjau sakyti, o aš atšaudavau, kad jis turi ginčytis“, – atskleidė pašnekovė.
J. Rutienė neslėpė, kad Bronius bijojo patekti po jos „kritikos prizme“.
Sidabrinių vestuvių sukakties pora nesulaukė: buvo likę nedaug, kai Bronislovas išėjo – 54 metų vyrą palaužė sunki onkologinė liga. Labai stengėsi kovoti, bet neįveikė. Našlė saugo jaunystėje Broniaus rašytus meilės laiškus. „Dabar tarp mūsų ryšys „ūkiškas“: kai būna labai sunku, nuėjusi prie kapo viską išsakau ir man atlėgsta“, – šyptelėjo pašnekovė.
J. Rutienė kalbėjo, kad savo vienturtį sūnų Ernestą, turintį puikią muzikinę klausą, į Muzikos mokyklą nuvedė vos sulaukusį šešerių metų, tačiau muzika jam tapo tik pomėgiu. Anūkas Arnas Rutė irgi baigė muzikos mokyklą, bet pasirinko mechanikos inžinerijos studijas – gabus ir stropus studentas.

Bičiulių, kolegų prisiminimai
„B. Rutė man paliko gilų įspūdį – kuriantis, atliekantis ir perduodantis žmonėms savo patirtį, meilę muzikai. Jis buvo įvertintas Lietuvoje – jam suteiktas kultūros žymūno vardas“, – kalbėjo V. Dromantas, dainavęs duetu su Broniumi ir ne kartą kartu filmavęsis muzikinėse televizijos laidose.
„Aš daug gerų žodžių buvau girdėjęs apie B. Rutę – apie šį nuostabų žmogų man pasakojo Gargždų bažnyčios choro dalyviai. Žinojau, kad jis sukūręs muziką Gargždų himnui. Likimas mus suvedė keliolikai minučių. Ir tos akimirkos man buvo tarsi nušvitimas. Jis man paliko porą savo dainų. Nuoširdi jo muzika – koks žmogus, tokia ir muzika, šviesi, graži, optimistiška. Labai džiaugiausi pamatęs žmogų, Gargždų himno bendraautorių“, – patikino mokytojas, vargonininkas, Gargždų bažnyčios choro vadovas Petras Katauskis.
„B. Rutė nusipelnęs Gargždams ir Klaipėdos rajonui kultūros srityje. Mus su Broniumi siejo darbo kolektyvas, muzika. Atmintyje saugau jo gerus darbus, kūrybiškumą, sąžiningumą, jautrumą, nuoširdumą“, – sakė Vidutis Petras Normantas, buvęs Gargždų muzikos mokyklos direktorius.

Broniui RUTEI
(1944–1998)
Svaigo žemė nuo pavasario žalio,
Sirpo žemuogės pievų delne,
Kada mes per Gargždų miestelį
Į kapus palydėjom Tave.

———-

Bet gyvens Tavo mintys ir žodžiai,
Tau kaip muzika medžiai šlamės.
O mes vėl ieškosime godžiai
Mirties ir gimimo prasmės.

Danute BALBIERIENĖ, J. Rutienės pusseserė

Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.